Odos ligos – dermatozės (gr. Derma – oda).

Jų priežastys labai įvairios. Kai kurias ∆ (dermatitą, egzemą) sukelia odą ir gleivinę dirginančios medžiagos ir alergenai, piodermijas, odos tuberkuliozę, raupsus – bakterijos, karpas, dedervinę, pūslelines, užkrečiamąjį moliuską – virusai, mikrosporiją, trichofitiją – patogeniniai grybeliai, niežus – erkės. ∆ priežastis gali būti ir medžiagų apykaitos sutrikimai (pvz., sergant diabetu, odoje atsiranda pūlinių, sergant podagra – podagrinių mazgelių), vidaus organų, belatakių liaukų, nervų sistemos ligos, vitaminų stoka. Daugelis ∆ yra užkrečiamosios. Yra paveldimų ∆ (ichtiozė, pūslinė epidermolizė, žvynelinė). Odos vėžio, sklerodermijos ir kai kurių kitų ∆ atsiradimo priežastys nežinomos ar nepakankamai ištirtos.

Odos ligos reiškiasi įvairiais bėrimais – dėmėmis, mazgeliais, gumbeliais, mazgais, pukšlėmis, pūslėmis, pūlinukais, erozijomis, šašais, pleiskanomis, opomis. Daugeliui ∆ būdinga niežėjimas, deginimas, skausmas; kartais karščiuojama, būna silpna. ∆ būna ūminės ir lėtinės.

Ligą nustato ir gydo gydytojas dermatologas. Kiekvienas ligonis gydomas individualiai; atsižvelgiama į amžių, lytį, bendrą sveikatos būklę, vaistų toleravimą. Labai svarbu nustatyti ligos priežastį (pvz., odos uždegimą sukėlusią cheminę medžiagą), ligą provokuojančius veiksnius (pvz., įv. alergenus) ir juos pašalinti. Gydoma antibiotikais, sulfanilamidais, priešgrybeliniais, antialerginiais preparatais, imunodepresantais, hormonais ir kt. vaistais. Vaistai geriami ar vartojami miltelių, pavilgų, pastų, tepalų, pleistrų pavidalu, daromos jų vonios, kompresai. Dažnai taikoma fizioterapija, kurortinis gydymas, dietos terapija, psichoterapija. ∆ profilaktikai didelę reikšmę turi tinkama odos priežiūra ir higiena. Sergančius užkrečiamosiomis odos ligomis svarbu ne tik laiku pradėti gydyti, bet ir nustatyti užkrato šaltinius, sergančiojo kontaktus. Odos ligas tiria dermatologija.