Santrauka.

Palemono legenda – tai XVI a. Lietuvos metraščiuose užrašytas pasakojimas apie legendinę Lietuvos valdovų kilmę. Joje teigiama, kad romėnų didikas Palemonas, bėgdamas nuo imperatoriaus Nerono (kitose versijose – nuo Atilos), su šeima ir apie 500 kilmingųjų atplaukė į Lietuvą, apsigyveno prie Nemuno ir tapo Lietuvos valdovų dinastijos pradininku. Ši legenda buvo sukurta siekiant parodyti garbingą romėnišką Lietuvos kilmę, tačiau šiandien istorikai ją laiko politiniu ir literatūriniu mitu, o ne tikru istoriniu faktu.

Svarbu žinoti

Palemono legenda nėra istorinis faktas – tai XVI a. sukurta kilmės legenda.

Ji turėjo parodyti, kad Lietuvos valdovai kilę iš senovės Romos didikų ir todėl yra lygūs kitų Europos valstybių dinastijoms.

Nuo Mindaugo prasideda jau istoriškai patvirtinta Lietuvos valdovų istorija.

Reikia pažymėti, kad Lietuvos metraščių redakcijos nėra visiškai vienodos – skirtinguose rankraščiuose kai kurių legendinių valdovų seka skiriasi. Istorikai pabrėžia, kad Palemono legenda nėra vientisa. Egzistuoja kelios Lietuvos metraščių redakcijos (Trumpasis, Platusis sąvadai, Bychovco kronika), todėl:

kai kuriuose variantuose atsiranda arba dingsta Speras;

skiriasi Živinbudo, Kukovaičio, Montvilo ir kitų veikėjų vieta genealogijoje;

kai kuriose redakcijose tarp Kukovaičio ir Mindaugo yra daugiau legendinių valdovų.

Jei remtis Bychovco kronika (viena svarbiausių Palemono legendos redakcijų), tuomet Šventaragis buvo ne Algimanto, o Utenio sūnus.

Bychovco kronikoje genealogija eina taip:

Palemonas → Kunas → Kernius → Pajauta → Kukovaitis → Utenis → Šventaragis → Skirmantas → Trobius ir Giliginas → Romanas → … (toliau genealogija tęsiasi kitokia kryptimi).

Tai reiškia, kad ankstesnė schema, kurioje buvo:

Mingaila → Algimantas → Šventaragis → Ringaudas → Mindaugas

yra supaprastintas ir skirtingų metraščių tradicijų mišinys, dažnai naudojamas populiariuose leidiniuose, bet neatitinka Bychovco kronikos genealogijos.

Norint parengti istoriškai tiksliausią Palemono dinastijos schemą pagal Bychovco kroniką, reikėtų ją pertvarkyti iš esmės:

įtraukti Utenį;

pakeisti Šventaragio vietą (jis tampa Utenio sūnumi);

po Šventaragio įrašyti Skirmantą;

tuomet seka Trobius, Giliginas, Romanas ir t. t., o ne Ringaudas.

Tokia schema būtų laikoma artimiausia pirminiam XVI a. Lietuvos metraščių tekstui.

Pagrindinė problema ta, kad nė vieni Lietuvos metraščiai nėra tikslūs pasakodami apie Palemoną ar ankstyvąją legendinę dinastiją, nes ši dalis laikoma politine kilmės legenda, sukurta XVI a. Lietuvos didikų aplinkoje. Istorikai mano, kad Palemono genealogija nėra paremta realiais istoriniais faktais.

Tačiau, jei kalbame apie pačius metraščius kaip istorijos šaltinius, jų vertė skiriasi.

Trumpasis Lietuvos metraščių sąvadas (apie 1446 m.) – Patikimiausias. Jame nėra Palemono legendos, daugiausia dėmesio skiriama XIV–XV a. įvykiams, ypač Vytauto epochai.

Vidurinysis sąvadas – Jau atsiranda daugiau legendinių intarpų ir politinės ideologijos.

Platusis sąvadas / Bychovco kronika – Vertinga XV a. pabaigos–XVI a. pradžios įvykiams, tačiau ankstyvoji dalis (Palemonas, legendiniai kunigaikščiai) laikoma legenda.

O kas laikoma artimiausia tikrove?

Šiuolaikinė istoriografija mano, kad: Palemonas – legendinis personažas.

Barkas, Speras, Kunas, Kernius, Pajauta, Kukovaitis, Utenis, Šventaragis – legendiniai veikėjai, kurių istoriškumas nepatvirtintas.

Pirmasis patikimai istoriniuose šaltiniuose paliudytas Lietuvos valdovas yra Mindaugas (XIII a.).

Norint sudaryti „legendinę dinastiją“,  tuomet geriausia laikytis vieno šaltinio, o ne maišyti kelias redakcijas.

Kaip pavyzdžiu galima remtis Bychovco kronika, nes: ji yra išsamiausia Palemono legendos versija;

joje pateikta nuosekliausia genealogija;

dauguma vėlesnių autorių (pvz., Motiejus Strijkovskis, Teodoras Narbutas) rėmėsi būtent ja.

Palemono genealoginis medis, remiantis tik Bychovco kronikos genealogiją, būtų nuosekliai ir istoriografiškai korektiškas kaip legendos rekonstrukcija, net jei pati legenda nėra laikoma istoriniu faktu.