Baltų požemio pasaulio samprata yra gana sudėtinga ir ne iki galo vienareikšmė, nes ji rekonstruojama iš tautosakos, kronikų ir vėlesnių tyrinėtojų darbų. Vis dėlto galima išskirti keletą pagrindinių bruožų.

1. Požemis – ne vien „pragaras“

Skirtingai nei krikščionybėje, baltų požemio pasaulis nebuvo vien kančios vieta. Tai buvo mirusiųjų buveinė, dažnai suvokiama kaip tam tikras „kitas pasaulis“, kuriame vėlės tęsia egzistavimą. Jis galėjo būti įsivaizduojamas:

po žeme,

už vandens (už jūros ar upės),

miškuose ar kalnuose (simbolinės ribos tarp pasaulių).

2. Vėlės (mirusiųjų dvasios)

Mirusiųjų sielos – vėlės – nebuvo laikomos visiškai atsietomis nuo gyvųjų pasaulio:

jos galėjo lankyti gyvuosius, ypač per tam tikras šventes (pvz., Vėlines),

reikėjo jas gerbti ir maitinti aukomis, kad jos būtų palankios,

nepagerbtos vėlės galėjo tapti neramios.

3. Valdovas ar globėjas – Velnias / Velinas

Požemio pasaulis dažnai siejamas su:

Velinu / Velniu (senesne, nekrikščioniška prasme), kuris galėjo būti vėlių globėjas ar valdovas, o ne tik blogio įsikūnijimas,

jis siejamas su žeme, gyvuliais, turtais, požeminėmis jėgomis.

Vėliau, veikiant krikščionybei, Velnias buvo demonizuotas ir sutapatintas su blogiu.

4. Ryšys su gamta ir ciklais

Požemio pasaulis buvo glaudžiai susijęs su:

žemės derlingumu (kas „miršta“, tas vėl atgimsta),

metų ciklais – žiema kaip „mirties“ laikotarpis, pavasaris kaip sugrįžimas,

todėl mirtis nebuvo galutinis taškas, o ciklo dalis.

5. Ribos tarp pasaulių

Buvo tikima, kad egzistuoja vietos ar momentai, kur riba tarp gyvųjų ir mirusiųjų pasaulio tampa plonesnė:

kapinės, piliakalniai, seni medžiai,

vandens telkiniai (upės, ežerai),

tam tikros kalendorinės šventės.

6. Deivės ir dievybės

Be Velino, su požemiu ir mirtimi galėjo būti siejamos:

Nijolė / Nija – kaip požemio ar vėlių pasaulio deivė (labiau rekonstruota figūra),

Laima – kai kuriais aspektais susijusi su likimu ir mirties momentu.

Apibendrinant:

Baltų požemio pasaulis buvo ne tiek bausmės vieta, kiek natūrali egzistencijos tąsa, glaudžiai susijusi su gamta, cikliškumu ir nuolatiniu ryšiu tarp gyvųjų ir mirusiųjų.