Kalis - cheminis IA grupės elementas; simbolis - K; šarminis metalas. Kalis priskiriamas mineralinėms medžiagoms ir yra gyvybiškai svarbus žmogui cheminis elementas. Kalis yra blizgantis, baltos spalvos, lengvas, lengvalydis, minkštas ir chemiškai labai aktyvus metalas: jis energingai sąveikauja su oro drėgme, oro deguonimi (ore oksiduojasi, susidaro kalio oksidas), todėl laikomas hermetiškuose induose arba žibale. Kaliui būdinga maža sublimacijos, garavimo ir disociacijos šiluma. Kalis yra geras šilumos ir elektros laidininkas, labai energingai sąveikauja su vandeniu (sudaro kalio šarmą, kalio hidroksidą) ir gali uždegti išsiskyrusį vandenilį ir sprogti. Kalis yra radioaktyvus metalas. Jo radioaktyvių izotopų pusiauskilimo periodas labai ilgas. Kalis liepsną nudažo violetine spalva ir pagal liepsnos fotometriją ir atominę absorbcinę spektroskopiją galima nustatyti, ar medžiagose yra kalio junginių. Kalis yra svarbus biogeninis elementas,  ypač augmenijoje, kadangi jo trūkstant dirvožemyje augalai blogai auga, o didžioji išgaunamos pramoninės kalio druskos yra vartojama augalų trąšoms. Kalio junginiai svarbūs ir gyviesiems organizmams, reguliuoja širdies veiklą. Kalio junginiai plačiai naudojami pramonėje: daug kalio sunaudojama gaminti superoksidui KO2, kuris povandeniniuose ir kosminiuose laivuose naudojamas deguoniui regeneruoti; kalio nitratas KN03 yra labai stiprus oksidatorius ir naudojamas parakui gaminti ir pirotechnikoje (gamtoje jis randamas Indijos salietros pavidalu); kalio chloridas KCl daugiausia vartojamas kaip kalio trąša; kalio hidroksidas KOH vartojamas muilui gaminti, dujoms (H2S, CO2 ir kt.) sugerti, kitoms medžiagoms gauti, jo tirpalo pripildomi šarminiai akumuliatoriai; kalio karbonatas, arba potašas, K2CO3 vartojamas stiklui, skystajam muilui, dažams gaminti (jo yra…

Sorbentas (siurbiantis) - chem.: sugeriančioji medžiaga; medžiaga (kietieji kūnai arba skysčiai), selektyviai sugerianti (absorbuojanti, adsorbuojanti) iš supančios aplinkos įvairias medžiagas (dujas, garus ar ištirpusias medžiagas), pvz., aktyvioji anglis. Priklausomai nuo sorbcijos pobūdžio yra išskiriami absorbentai (kūnai, medžiagos sudarančios su sugeriama medžiagą kietą arba skystą junginį) ir adsorbentai (kūnai arba medžiagos, kurios ant savo paviršiaus sugeria/sutirština medžiagas; taip pat  cheminiai sugėrikliai, kurie suriša sugeriamą medžiagą chemiškai sąveikaudami). Kieti sorbentai gali būti granuliniai arba pluoštiniai. Pluoštiniai sorbentai yra labiau funkcionalūs ir gali būti panaudoti pakartotinai (pvz., šalinant naftos produktų išsiliejimo padarinius). Sorbentai gali būti naudojami surinkti naftos produktus, mazutą, dyzelinį kurą, tepalus arba riebalus ir kt. Ne visi sorbentai gali užtikrinti reikiamą saugumą, pvz., mazuto, dyzelinio kuro, tepalo sorbentai turi būti patys nedegūs ir mažinantys temperatūros kilimo tikimybę. Todėl naudojant sorbentą pjuvenų ar porolono pagrindu gali susidaryti gaisro kilimo tikimybė. Taipogi naudojant tam tikro sorbento rūšį reikia turėti omenyje ir jo tolimesnias galimas sunaikinimo (utilizavimo) galimybes.

Absorbcija (sugėrimas, sugertis) - chem.: 1) medžiagos sugėrimas iš dujų arba skysčių visu absorbento tūrių; 2) su medžiaga sąveikaujančios spinduliuotės sugėrimas; 3) suvirškintų medžiagų pernaša iš virškinamojo kanalo į kraują ir limfą. Bendrine prasme terminas reiškia sorbato sugėrimas visu sorbento tūriu, tam tikras sorbcijos būdas. Šio proceso metu padidėja absorbuojančios medžiagos masė, dydis, gali pakisti ir fizinės savybės. Absorbcijos terminas naudojamas daugelyje mokslo sričių, o jo reikšmė paprastai ta pati - vienos medžiagos molekulių sugėrimas (paėmimas, pasisavinimas) kita medžiaga (gali būti fizinė arba cheminė). Pramonėje absorbcija vykdoma absorberiu, medicinoje ar biologijoje absorbcija yra gali būti suprantama kaip dujų absorbcija: dujų apykaitoje tarp organizmo ir supančios aplinkos, taipogi kaip maistinių medžiagų įsiurbimas (sugėrimas, pasisavinimas) virškinimo trakto gleivinėse (pernešimas į kraują ir limfą);  kai kurių augalų audinių funkcija - vandens ir jame ištirpusių maisto medžiagų sugėrimas. Absorbcija sutinkama ir gamtoje (pvz., sėklų išbrinkimas), taipogi ir buityje (pvz., dėl atmosferos drėgmės išbrinksta gaminiai iš medžio ir kt). Absorbciją (sugėrimą tūriu) reikėtų atskirti nuo termino adsorbcija (sugėrimas viršutiniu sluoksniu).

Adsorbcija - chem.: įgertis. Medžiagos sugėrimas iš dujų arba skysčių adsorbento paviršiumi, t. y. paviršinis sugėrimas, ištirpusių arba dujinių medžiagų iš supančios aplinkos sugėrimas kieto arba skysto kūno paviršiumi.  Adsorbcija  yra viena iš sorbcijos (žr. terminą "sorbcija'') atvejų, o atvirkštinis procesas yra desorbcija. Sugeriamoji medžiaga, kuri dar yra paėmimo fazėje, vadinama adsorbtyvas, jau sugerta - adsorbatas. Jeigu adsorbcijos ir desorbcijos greitis yra vienodas, tai yra taip vadinamas adsorbcinė pausiausvyra. Adsorbuotų molekulių kiekis, pusiausvyros stovyje, išlieka pastovus ilgą laiką, jei tik nesikeičia išorinės sąlygos (spaudimas, temperatūra ir sistemos stovis). Be adsorbcijos, kuri pagrinde yra pagrįsta fizikinėmis sąveikomis (pagrinde tai van der Valso jėgos), dviejų fazių paviršiuje gali vykti ir cheminės reakcijos - chemosorbcija. Aiškus išsiskyrimas į adsorbciją ir chemosorbciją ne visada galimas. Vienas iš pagrindinių parametrų, pagal kuriuos šie reiškiniai yra išskiriami, yra šiluminis efektas. Fizikinės adsorbcijos šiluminis efektas paprastai artimas adsorbato mažėjimo šilumai, o chemosorbcijos šilumos efektas aukštesnis. Be to, skirtingai adsorbcijai, chemosorbcija paprastai yra negrįžtama ir lokalizuota. Tarpinio varianto pavyzdys, kuriame būtų adsorbcijos ir chemosorbcijos bruožai, yra deguonies sąveika su metalais ir vandenilio su nikeliu: žemoje temperatūroje jie adsorbuojasi pagal fizikinius adsorbcijos dėsnius, bet padidėjus temperatūrai ima vykti chemosorbcija. Tokios reakcijos, kurios paminėtos aukščiau, minimos kaip heterogeninės reakcijos paviršiuje, bet yra galimi hetoregeninių reakcijų atvejai ir visu tūriu, o ne tik paviršiumi - absorbcija. Pabaigai apibendrinimas: adsorbcija - tai molekulių, atomų, jonų susikaupimas kitos rūšies medžiagos paviršiuje, susidarant…

Kaulų formavimasis ir augimas. Kaulų formavimąsi, augimą ir kitimą lemia koordinuota osteoblastų, osteoklastų ir osteocitų veikla. Iš nepasidalijusių mezenchimos ląstelių susidaro chondrocitai ir osteoblastai. Jie formuoja kremzlę (chondrogenezė) ir kaulą (osteogenezė). Šiuos procesus (osteogenezę ir chondrogenezę) veikia įvairūs augimą skatinantys veiksniai, baltymai, steroidiniai ir peptidiniai hormonai, kolagenas ir kiti viršląstelinio matrikso baltymai. Kaulo formavimasis ir augimas vyksta dviem būdais. Daugelis griaučių kaulų formuojama endochondrinio kaulėjimo (osifikacijos) būdu. Iš pradžių susidaro kremzlė, o vėliau ją pakeičia kaulas. Endochondrinis kaulėjimas iš diafizės centro plinta epifizių link. Šiame kaulėjimo procese dalyvauja ir chondrocitai, ir osteoblastai. Kaukolės skliauto kaulai ir daugelis veido kaulų sudaromi iš gemalinio jungiamojo audinio membraninės osifikacijos būdu. Mezenchimos ląstelės diferencijuojasi į kaulą formuojančius osteoblastus. Jie sintetina kaulinio audinio organinį matriksą, pirmiausia kolageną, o vėliau ir kitus baltymus. Susiformuoja kaulinis audinys, kurio matrikse dar nėra kalcio ir kitų neorganinių medžiagų. Jis vadinamas osteoidu. Po to vyksta osteoido kalcifikacija. Embriono ilgųjų kaulų formavimasis yra kitoks, negu kaulų augimas po gimimo. Iš mezenchimos ląstelių susidarę chondrocitai gamina kremzlinį audinį būsimojo kaulo centre. Osteoblastai besiformuojančios kremzlės išorėje gamina osteoidą, kuris yra tarsi mineralizacijos židinys. Osteoido išorėje vyksta vaskuliarizacija. Po to gaminamas kitas osteoidinis sluoksnis, vyksta mineralizacija ir vaskuliarizacija. Susidaro 10-15 sluoksnių. Osteoblastai, įstrigę osteoide, subręsta į osteocitus. Kremzlinę plokštelę kaulo centre osteoblastai ir osteoklastai pakeičia kaulų čiulpais. Ilgojo kaulo augimas endochondrinio kaulėjimo būdu. Kaulo augimo mechanizmas po gimimo yra sudėtingas. Ilguosiuose kauluose tarp…

Koloidas -  heterogeninė sistema, kurios dispersinės fazės dalelių matmenys 10-9 - 10-7 m. Ypatingai mažų medžiagos dalelių mišinys, kada tos dalelės pasiskirsčiusios kitoje medžiagoje, tačiau joje neištirpsta. Koloidų dalelės (atomų, molekulių arba jonų grupės) yra daug mažesnės negu suspensijų dalelės. Koloidų pavyzdžiai. Pienas yra koloidas. Emulsija - koloidas iš smulkių skysčio lašelių, pasiskirsčiusių kitame skystyje, pvz., majonezas. Putos - koloidas iš smulkių, skystyje išsimaišiusių dujų burbuliukų. Rūkas - koloidas iš smulkiausių skysčio dalelių pasiskirsčiusių dujose. Dūmai - koloidas iš smulkiausių dujose pasiskirsčiusių kietųjų medžiagų dalelių. Daugelis tirpių medžiagų tirpaluose pasiskirsto atskirų molekulių arba jonų pavidalu dalelėmis mažesnėmis negu 1 milimikronas ( mμ ), ir sudaro vadinamuosius tikruosius tirpalus. Tačiau kai kurios medžiagos (želatina, klijai ir t.t.) ištirpdamos tirpikliuose sudaro 100 milimikronų ir didesnes daleles, vadinamas koloidinėmis. Tirpaluose ištirpusių medžiagų dalelių stambumas vadinamas jų dispersijos laipsniu. Koloidinės dalelės, kurių dispersijos laipsnis didesnis kaip 100 mμ, vadinamos stambiadispersiais tirpalais arba emulsijomis ir suspensijomis. T. Grahamas (1805-1869 m.) pagal difuzijos greitį tirpalus sugrupavo į kristaloidus ir koloidus. Greitai difunduojančias medžiagas jis pavadino kristaloidais, o lėtai difunduojančias - koloidais. Koloidai nepraeina pro gyvūnines pūsles ir nuo kristaloidų atskiriami dialize. Medžiagų skirstymas į kristaloidus ir koloidus moksle neprigijo, bet ir neišnyko. Pastaruoju metu koloidinėms sistemoms taikomos dispersinio mediumo (terpės) ir dispersinės fazės sąvokos. Koloidinės dalelės, palyginti su tikrųjų tirpalų dalelėmis, yra labai didelės. Šiuo metu skiriami neorganinės ir organinės kilmės koloidai. Kai dispersinė medžiaga…

Hipotoninis - susijęs su hipotonija. 1). Arterinio kraujospūdžio sumažėjimas (arterinė hipotenzija arba hipotonija). Arterinio spaudimo sumažėjimas žemiau vidutinio arterinio spaudimo normos, gali būti staigus arba ilgalaikis. Ūminė staigi hipotenzija (pvz., šokas) gali atsirasti sutrikus širdies veiklai, netekus daug kraujo, intoksikacijai (alkoholinė, narkotinė, vaistų perdozavimo), dehidratacija - kas gali greitai sukelti smegenų ir vidaus organų hipoksiją. Taigi, aštri hipotenzija visada yra pasekmė ar komplikacija kokio nors susirgimo ar išorinio poveikio, visada turi priežastį ir gydant reikia į tai atsižvelgti. Lėtinė arba chroninė arterinė hipotenzija yra pagrįsta kitomis atsiradimo priežastimis negu ūmi, o atsiradimo priežastis paprastai būna spaudimo reguliacijos sutrikimuose, kurios priežastys gali būti įvairios. Žmonės su žemu spaudimu turi mažesnę riziką susilaukti infarkto ar insulto rizikos negu hipertonikai, nors hipotonikams gyvenimo kokybė yra blogesnė dėl nuolatinio silpnumo, galvos skausmų, aktyvumo sumažėjimo ir pan (Žr. plč. Hipotonija.). 2) Raumenų hipotonija arba raumenų tonuso sumažėjimas. Sumažėjęs raumenų įtempimas arba jų pasipriešinimas judesiui. Dažnai būna kartu su sumažėjusia raumenų jėga. Tai nespecifinis raumenų sutrikimas, kuris gali būti įvairių susirgimų pasireiškimas, kurie pažeidžia centrinės nervų sistemos kontroliuojamus motorinius neuronus, jie atsako už kūno ir galūnių raumenų nervinius impulsus. Kartais būna sunku nustatyti tokių komplikacijų priežastis, bet daugumoje atvejų jie sėkmingai gydomi fizioterapija arba aktyvia fizine veikla (pvz., darbine veikla). 3) Hipotoninis tirpalas (chem.) - tirpalas, kurio osmosinis slėgis mažesnis už lyginamojo tirpalo slėgį, t. y. kurio osmosinis slėgis mažesnis už ląstelės vidaus osmosinį slėgį…

Osmosas - speciali difuzijos rūšis; savaiminė tirpiklio (vandens) difuzija į tirpalą pro puslaidę membraną. Jos metu vandens (tirpiklio) molekulės juda į didesnės koncentracijos sritį, t.y. iš mažesnės koncentracijos tirpalo į didesnės koncentracijos tirpalą. Būdamos hipertoninėje aplinkoje, ląstelės netenka vandens, o hipotoninėje aplinkoje jos išburksta. Pagal osmosinį gradientą vyksta ląstelių vandens apykaita. Tirpiklio (vandens) difuzija vadinama osmosu. Pagrindinė šios difuzijos formos varomoji jėga yra koncentracijos gradientas: grynas vanduo turi daugiau vandens (55,55 mol/l) negu vandeninis tirpalas. Vandens difuzija (osmosas) vyksta veikiant osmosiniam slėgiui, kurį sudaro ištirpusios mažos dalelės, pvz., jonai. Dalis osmosinio slėgio, kurį lemia makromolekulės (koloidai), pvz., baltymai, vadinama koloidų osmosiniu slėgiu. Vanduo pernešamas visuomet pasyviai, veikiant osmosiniam slėgiui. Vanduo yra pagrindinė žmogaus kūno sudedamoji dalis. Daugiausia vandens yra ląstelėse (2/3), o kita dalis sudaro neląstelinę (ekstraceliulinę) terpę, kurioje didžiausią tūrį (3/4) užima audinių (intersticinis) skystis. Žmogus vandenį gauna ir išskiria, todėl kasdien pasikeičia apie 5% žmogaus kūno vandens. Vandens išskyrimo keliai: (1) pro inkstus su šlapimu; (2) pro odą su prakaitu; (3) pro plaučius su iškvėpiamu oru ir (4) pro virškinamajį kanalą su išmatomis. Išskirtą vandens kiekį kompensuoja su maistu ir gėrimais gaunamas vanduo, kuris rezorbuojamas iš virškinamojo kanalo, daugiausia plonojoje žarnoje. Vandens pernaša organizme dėl energijos priežasčių yra osmosiškai susijusi su ištirpusiomis medžiagomis. Vyksmai, reguliuojantys kūno skysčių tūrį ir osmosinį slėgį, yra glaudžiai susiję. Šių procesų reguliacijai labai svarbus yra antidiurezinis hormonas (ADH). Vandens kiekį organizme reguliuoja…

Osmosinis slėgis – slėgių skirtumas abiejose puslaidės membranos pusėse. Organizme, sintezės ir skaidymo reakcijoms, vienų medžiagų reikia gauti, o kitas reikia pašalinti. Ląstelės plazminė membrana yra pusiau laidi, t. y. tiek į vidų, tiek į išorę praleidžia ne visas, o tik kai kurias molekules. Pasyviosios (dar yra aktyvioji) medžiagų molekulių pernašos būdu, kai molekulių judėjimui pro membraną nereikalinga energija, CO2, O2, H2O pro membraną juda dėl difuzijos. T. y. dėl koncentracijų skirtumo - iš didesnės koncentracijos terpės į mažesnės koncentracijos. Pasyviai juda dujos, vanduo, kurių molekulės mažos. Vandens molekulės juda iš didesnės jų koncentracijos terpės į mažesnės koncentracijos terpę (osmosas). Kitaip tariant, vandens molekulių difuzija pro atrankiai laidžią membraną į ląsteles, kur ištirpusių medžiagų koncentracija yra didesnė ir mažiau vandens. Osmosinis slėgis susidaro toje membranos pusėje, kur būna didesnė ištirpusių medžiagų koncentracija. Dviejų tirpalų osmosinių slėgių skirtumą atspindi toniškumas (izotoniniai, hipertoniniai ir hipotoniniai tirpalai). Izotoninis tirpalas - abiejose membranos pusėse ištirpusių medžiagų koncentracija yra tokia pati ir vandens molekulių į abi puses pereina vienodas kiekis. 0,9 % valgomosios druskos tirpalas eritrocitams yra izotoninis, todėl jie šiame tirpale nei išpampsta, nei susitraukia. Hipotoninis tirpalas - jame tirpinio koncentracija mažesnė negu ląstelėje, todėl į ląstelę daugiau vandens molekulių įeina nei išeina. Tokiuose tirpaluose ląstelės išpampsta ir net sprogsta. Išsipūsdamos ląstelės hipotoniniame tirpale sukelia turgorinį slėgį, kuris, pvz., augalams padeda išsilaikyti statiems. Hipertoninis tirpalas - jame tirpinio koncentracija didesnė nei ląstelėje. Tokiuose tirpaluose…

Dehidratacija - chem., vandens at(si)skyrimas iš junginių; vandens pašalinimas arba praradimas iš medžiagų, junginių. Dehidratacija - terminas pakankamai plačiai naudojamas įvairiose srityse; paprastai vartojamas tarptautinio žodžio forma "Dehidratacija", nors kartais aptinkamas ir nevartotinas lietuvių kalboje terminas "Dehidracija" (palyg.: hidratacija, bet ne hidracija). Bendrine prasme, termino reikšmė būtų galima kaip vandens (arba tam tikro jo kiekio) at(si)skyrimas, pašalinimas arba praradimas iš chem. junginių, medžiagų arba audinių. 1. Vandens molekulių atskyrimas iš mineralų ir organinių junginių molekulių, vykstant cheminiams ir fiziniams procesams. 2. Vandens išsiskyrimas arba pašalinimas (dehidratavimas) iš mineralų, uolienų, dirvožemio. 3. Chem. Vandens atskėlimas iš junginio (dehidratavimas). 4. Organizmo audinių dehidratacija - organizmo patologinė būsena, dėl jame mažėjančio vandens kiekio žemiau fiziologinės normos, kurios eigoje atsiranda metabolizmo sutrikimai. Tokia organizmo būsena gali išsivystyti nepakankamai vartojant (geriant) vandens ir/arba jo perteklinis šalinimas iš organizmo (pvz., stipriai vemiant, prakaituojant arba viduriuojant), tame tarpe žinoma vietos turi ir įvairios ligos (diurezė, diarėja), dėl kurių priežasties atsiranda jau paminėti vandens netekimo būdai. Dehidratacijos simptomai: stiprus troškulys, pykinimas, bendras silpnumas, mažai šlapinamasi. Sunkesnėse dehidratacijos formose galimi sąmonės aptemimai, silpnas pulsas, arterinio spaudimo sumažėjimas. Per didelis organizmo vandens netekimas (20-25% nuo bendro organizmo vandens kiekio) yra stiprus pavojus žmogaus gyvybei, kadangi netekus tik 10 % jau atsiranda organizmo ligoti sutrikimai. Žmogaus būklės pagerinimui reikia duoti jam gerti daug vandens, o sunkios dehidratacijos atvejuose yra reikalinga rehidratacinė terapija arba skysčių ir elektrolitų infuzija. 5. Medicinoje terminas…