Refleksas – nervų sistemos nulemta atsakomoji organizmo reakcija į dirgiklį. Skirstoma į nesąlyginius ir sąlyginius refleksus.

Tam tikrų receptorių dirginimas sukelia viso organizmo arba kai kurių jo dalių reakciją. Refleksai, pagrindinis nervų sistemos veiklos mechanizmas, yra atsakomoji reakcija į tam tikrus dirginimus, dažniausiai saugo organizmą arba padeda jam atlikti įprastus veiksmus netgi nedalyvaujant aukštesniesiems nervų sistemos centrams.

Kelias, kuriuo nervinis impulsas nuo receptoriaus per centrinę nervų sistemą plinta iki efektoriaus, vadinamas reflekso lanku. Tokie lankai gali būti paprasti (toniniai monosimpatiniai refleksai) arba labai sudėtingi (pvz., nervinių ląstelių sąveika užtikrinant vertikalią eiseną arba derinant kvėpavimo sistemą prie pakitusių organizmo poreikių).

Paprasčiausi judesiai yra nugaros smegenų refleksai. Reflekso lanką sudaro:

(1) sensoriniai receptoriai;

(2) aferentinės (įcentrinės) nervinės skaidulos;

(3) nervinis centras (kuriame yra motoneuronai ir tarpiniai neuronai);

(4) eferentinės  (išcentrinės) nervinės skaidulos ir

(5) efektoriai (griaučių raumenys).

Aferentiniai impulsai iš receptorių motoneuronams gali būti perduodami tiesiogiai arba per tarpinius neuronus (interneuronus). Motoneuronai yra atitinkamų nugaros smegenų segmentų priekiniuose raguose arba smegenų kamiene.

Skirstymas.

Refleksai skirstomi į įgimtus (nesąlyginius) ir įgytus (sąlyginius). Įgimti refleksai (čiulpimo, šlapinimosi ir kt.) išsivystė per evoliuciją ir yra būdingi visiems gyvūnams. Jų lankas siekia nugaros smegenis arba galvos smegenų kamieną; šie refleksai gali pasireikšti be galvos smegenų veiklos, nes juos reguliuoja nugaros smegenys. Sąlyginiai refleksai susidaro ilgainiui ir yra susiję su aukštesniąja nervine veikla: mokymusi, atmintimi ir pan. Aiškus tokio reflekso pavyzdys yra seilių išsiskyrimas, sukeltas vizualinių dirgiklių (seilių išsiskyrimas matant maistą).

Nesąlyginis refleksas – paveldima stereotipinė reagavimo į biologiškai reikšmingus išorinio pasaulio poveikius ar organizmo vidinius pokyčius forma. Nesąlyginio reflekso terminą sukūrė rusų fiziologas I. Pavlovas. Nesąlyginiais buvo pavadinti tam tikri įgimti refleksai, kurie yra gyvenant įgyjamų sąlyginių refleksų pagrindas.

Sąlyginiai refleksai padeda organizmui prisitaikyti prie kintančių aplinkos sąlygų, o nesąlyginiai – prie iš dalies pastovių sąlygų (nesvarbu, ar yra pastiprinami). Nesąlyginiai refleksai paprastai reiškiasi kartu su sąlyginiais. Ontogenezėje nesąlyginių refleksų pagrindu susidaro sudėtingos sąlyginių refleksų sistemos, kurios drauge su nesąlyginiais lemia elgesio lankstumą ir dinamiškumą. Visų priimtos nesąlyginių refleksų klasifikacijos nėra. Svarbiausi nesąlyginis refleksai – mitybos, lytinis, gynybos, orientacinis.

Sąlyginiai refleksai – refleksas, susidarantis tada, kai tuoj pat po kokio nors indiferentiško dirgiklio ima veikti kitas dirgiklis, sukeliantis nesąlyginį refleksą. Kartojant tokias dirgiklių poras nedideliais laiko tarpais, atsiranda reakcija į pirmąjį, kuris iš pradžių buvo indiferentiškas, ir tas dirgiklis virsta signaliniu, arba sąlyginiu (t. y. atsirandančiu tam tikromis sąlygomis) dirgikliu. Ši reakcija ir vadinama sąlyginiu refleksu. Skiriamos dvi sąlyginių refleksų rūšys: klasikiniai ir instrumentiniai (operantiniai).

Klasikiniai sąlyginiai refleksai sukeliami pagal tam tikrą metodiką, o instrumentiniai – nesąlyginiu pastiprinimu, kuris atliekamas tik po to, kai gyvūnas reaguoja tam tikru judesiu.

Iš pradžių buvo manyta, kad sąlyginiai refleksai  susidaro todėl, kad tarp dviejų centrų – sąlyginio ir nesąlyginio refleksų – atsiranda ryšys. Dabar teigiama, kad sąlyginių refleksų mechanizmas – tai sudėtinga funkcinė sistema su grįžtamuoju ryšiu, t. y. žiedo, o ne lanko pavidalo sistema. Gyvūnų sąlyginiai refleksai yra signalinė sistema, kurios signaliniai dirgikliai – buitinės aplinkos veiksniai. Žmogui būdinga ne tik pirmoji signalinė sistema, kuri atsiranda dėl aplinkos poveikių, bet ir antroji, kurios signalinis dirgiklis yra žodis, vadinamas signalų signalu.

Refleksų sukėlimas.

Refleksus gali sukelti signalai iš eksteroreceptorių, reaguojančių į išorinės aplinkos poveikį, arba iš proprioreceptorių, esančių raumenyse, sausgyslėse ir sąnariuose. Daugelis eksterorecepcinių refleksų yra apsauginiai. Skausmo dirgiklis, veikiantis padą, sukelia lenkiamųjų kojos raumenų refleksą. Lenkiamieji raumenys (fleksoriai) susitraukia, o tiesiamieji raumenys (ekstenzoriai) atsipalaiduoja, nes jų motoneuronai per tarpinius neuronus yra slopinami. Toks priešingų (antagonistinių) raumenų motoneuronų slopinimas vadinamas reciprokiniu slopinimu. Propriorecepsinius refleksus sukelia nervinių raumeninių ir sausgyslinių verpsčių dirginimas.

Nugaros ir pailgosios smegenys valdo ir tokius judesius, kurie yra sudėtingesni už paprastus refleksus. Tai ėjimo, kvėpavimo, rijimo ir kiti judesiai.

Perpjovus nugaros smegenis įvyksta spinalinis šokas – dingsta visi refleksai (arefleksija) žemiau pjūvio. Vėliau jie atsinaujina ir net sustiprėja (hiperrefleksija), bet valingi judesiai neįmanomi, nes nutraukti nusileidžiamieji keliai iš smegenų žievės. Vadinasi, įvyksta paralyžius.