Degeneracija (lot. degenero – išsigimstu) – išsigimimas, suprastėjimas. Biolog., organizmo ar jo dalių, funkcijų prastėjimas ar nykimas, išsigimimas. Biologinių organizmo savybių pablogėjimas, prisitaikomumo, vaisingumo, atsparumo ligoms sumažėjimas, susijęs su nepalankių aplinkos sąlygų veikimu, ilgalaike savidulka ir pan.. Taipogi, degeneracija pastebima esant pakitimams, atsirandantiems, sutrikus medžiagų apykaitai (distrofija).

Termino aiškinimas įvairiose mokslo srityse.

1. Keičiantis kartoms (iš kartos į kartą) augalų arba gyvūnų prisitaikomųjų arba ūkiškai vertingų savybių blogėjimas (pvz., organizmų gyvybingumo susilpnėjimas pasikeitus/pablogėjus auginimo sąlygoms).

2. Organizmo organizacijos suprastėjimas, surištas su organų ir funkcijų, taipogi ištisų organų sistemų nykimu. Ląstelių arba organų irimas ontogenezės metu (pvz., buožgalvio uodegos transformacijos į varlę metu). Evoliucijos proceso metu, filogenezėje – organų redukcija, jų sistemų ir kitokių organizmo struktūrų (organizmų) supaprastėjimas. T. y.  organų, su aktyviomis funkcijomis, redukcija (bendra degeneracija) ir organų, buvusių pas protėvių, redukcija (vietinė degeneracija).

3. Kultūrinių ląstelių ar organizmų gyvybingumo susilpnėjimas pablogėjus augimo sąlygoms.

4. Kūno audinių atgimimas su įvairių medžiagų nusėdimu ląstelėse ir funkcijų sutrikimu.

5. Patologijoje šis terminas turi dvejopą reikšmę. Plačiąja prasme, terminas nusako tokį patologinį organizacijos nukrypimą nuo normalaus tipo (pas žmonių, gyvūnų, augalų), kuris vyksta veikiant paveldimai naštai ir, gilėjantis iš kartos į kartą, palaipsniui veda prie atitinkamos giminės žūties. Tokios giminės degeneracija nusakoma ir išsigimimo žodžiu.

Terminas samprata ląstelinėje patologijoje.

Ląstelinėje patologijoje degeneracija suprantamas kaip ląstelių (atskirų jų dalių, pavyzdžiui, branduolių) arba tarpląstelinės medžiagos pokytis, atsirandantis pagrinde dėl išorinių žalingų poveikių per individualų organizmo gyvenimą. Atsižvelgiant į šių žalingų poveikių įvairovę (infekcinis ir toksinis poveikis, visų rūšių fiziniai ir cheminiai veiksniai, sužalojimai), tokio pobūdžio pokyčiai gali būti labai skirtingi tiek savo pobūdžiu, tiek paplitimu.

Joms visoms būdinga: iš morfologinės pusės – bet kokių medžiagų, kiekybiškai ar kokybiškai neįprastų tam tikrai vietai, atsiradimas ląstelėse (tarpląstelinėje substancijoje). O kartais, net visiškas tam tikros audinio dalies transformavimas į tokią medžiagą, iš fiziologinės gi pusės, kai pas atitinkamų elementų susilpnėja (o kartais ir visiška žūsta) normalaus gyvenimo savybių ir funkcijų gebėjimai. Tokiu metu, fizinė ir cheminė audinio struktūra, taipogi daugiau arba mažiau patiria žymų nuokrypį nuo normalaus tipo. Tokio pobūdžio procesai, pasiekę tam tikrą intensyvumą, gali vesti prie pažeisto audinio žūties. Šių persitvarkymų priežastimi gali būti medžiagų apykaitos sutrikimai, atsirandantis visame organizme arba vienoje vietoje.

Audiniuose vykstančių pokyčių esmė vis dar žinoma tik bendrais bruožais. Priežastimi gali būti vienokių ar kitokių medžiagų susikaupimas;

vienokios ar kitokios substancijos tirpumo sąlygų sutrikdymas;

įvairių koloidų dispersijos pokytis (zolio perėjimas į gelį);

medžiagų, nors ir randamų organizme, bet neįprastų tam tikrai vietai, atsiradimas, o jų atsiradimas gali būti susijęs su audinių gebėjimo pasisavinti šią medžiagą praradimu arba dėl cheminio audinių irimo;

audinyje atsiranda normaliam organizmui visiškai svetimų medžiagų, kurios gali susidaryti dėl netinkamos medžiagų apykaitos arba patekti į organizmą iš išorės.

Mikroskopinis tyrimas visais šiais atvejais nustato, kad audinyje yra tam tikrų produktų, kurių sudėtis ar kiekis yra svetimi normaliai tam tikros vietos struktūrai. Šių produktų (baltymai, angliavandeniai, riebalai, druskos) cheminės kilmės nustatymas, daugeliu atvejų leidžia išsiaiškinti, kokio tipo medžiagų apykaitos sutrikimas vyksta. Pokyčiai gali būti įgyti arba įgimti, grįžtami arba negrįžtami, gali sukelti funkcinių sutrikimų.