Vitamino E formos ir jų struktūra. Šiai dienai yra žinomos keletas giminingų medžiagų (tokoferoliai ir tokotrienoliai), kurios priskiriamos vitaminams ir dažniausiai vadinamos tiesiog vitaminu E. Dažniausiai, turint omenyje bendrai visus žinomus vitamino E izomerus, sakoma bendrai tokoferoliai. Šios vitamino E grupės nėra tirpios vandenyje, tokoferoliai ir tokotrienoliai pagal savo konfigūracija yra žymimi raidėmis - alfa- (α-), beta- (β-), gama- (γ-), delta- (δ-) (pvz., α-, β-, γ-, δ-tokoferoliai, taipogi α-, β-, γ-, δ-tokotrienoliai). Jie skiriasi vienas nuo kito metilo grupių skaičiumi ir išsidėstymu benzolo žiede. Iki šiol buvo laikoma, kad tokotrienolis yra mažiau aktyvus už tokoferolį, bet kaip paskutiniai tyrimai rodo, jog yra nevisai taip. Kaip ten bebūtų, šiai dienai aktyviausias yra laikomas a-tokoferolis (jis dažnai naudojamas kaip vitamino E aktyvumo matas). Natūralaus vitamino E cheminė formulė turi tik vieną RRR-konfigūraciją (RRR-α-tokoferolis), o likę jo broliai yra aštuonių skirtingų steroizomerų mišiniai ir vadinamas "all-rac'-α-tokoferolis" (pvz., 2-epi-α-tokoferolis ir t.t.). Na, o jei kalbant kiek aiškiau, tai visi vitamino E junginiai sudaryti iš aromatinio alkoholio tokolio, t. y. metilinto chromanolio, ir šoninės izoprenoidinės grandinės iš 16 C (anglies) atomų. Jei ši grandinė sočioji (fitilo) - junginiai yra tokoferoliai, o jei nesočioji - tokotrienoliai. Tokoferoliai yra bespalviai aliejai, gerai tirpstantys riebaluose ir riebalų tirpikliuose, atsparūs temperatūros poveikiui, šarmams ir rūgštims, tačiau greitai suyra veikiami ultravioletinių spindulių. Tokotrienoliai, palyginus su tokoferoliais, yra pakankamai mažai dar išstudijuoti. Bet, mokslininkai jau jiems skiria vis daugiau dėmesio.…

Vitamino D formos. Vitaminas D - biologiškai aktyvių panašių medžiagų grupė (steroliai), tirpstanti riebaluose ir yra priskiriama vitaminams. Iš visų vitamino D formų svarbiausios žmogaus organizmui yra dvi - D2 (ergokalciferolis) ir D3 (cholekalciferolis) - kalciferoliai. Vitaminas D1 - molekulinis ergokalciferolio junginys su lamisteroliu (1:1).Vitaminas D2 - ergokalciferolis (darinys iš ergosterolio).Vitaminas D3 - cholekalciferolis (darinys iš 7-dehidrocholesterolio).Vitaminas D4 - 22-dihidroergokalciferolis (aptinkamas tam tikruose grybuose).Vitaminas D5 - sitokalciferolis (darinys iš 7-dehidrositosterolio). Vitaminas D2 į organizmą patenka tik su maistu, tai augalinės kilmės medžiaga, juose jis susidaro iš ergosterolio jį paveikus ultravioletiniais spinduliais. Vitaminas D3 sintetinamas odoje veikiant ultravioletiniams spinduliams (iš provitamino 7-dehidrocholesterolio) ir tam tikri jo kiekiai patenka į organizmą su maistu (pagrinde gyvulinės kilmės). Pagrindine funkcija, tiek cholekalciferolio (D3) tiek ir ergokalciferolio (D2), galima apibūdinti kaip dalyvaujančią reguliuojant kalcio ir fosforo apykaitoje (reguliuoja kaulų sveikatos būseną), padeda šioms medžiagoms išsilaikyti kauluose ir dantyse bei padeda jų absorbcijai iš maisto produktų plonojoje žarnoje (ypač dvylikapirštėje žarnoje). Be kaulų, dar padeda reguliuoti ir raumenų būklę, taipogi yra atliekami tyrimai, kuriuose nustatinėjamas vitamino D dalyvavimas ląstelių dalijimosi procese; apykaitos procesuose; skatinant eilės hormonų sintezę. Kalciferolių virtimas aktyviomis vitamino formomis. Panašiai kaip ir kiti riebaluose tirpūs vitaminai, maisto kalciferolis pasisavinamas tulžies rūgščių pagalba, patenka į limfinę sistemą ir absorbuojamas kepenimis, kur yra veikiamas tam tikrų fermentų. Taigi, vitaminą D (tiek D2 ergokalciferolį, tiek D3 cholekalciferolį), kai kuria prasme galime vadinti tiesiog provitaminu. Kadangi…

Biologiškai aktyvios formos ir aptikimas gamtoje. Vitaminas A - gamtoje dažniausiai randamas riebalinių rūgščių esterių pavidalu. Šiam vitaminui priklauso grupė medžiagų, kurios turi panašią cheminę struktūrą ir yra tirpios riebaluose. Viena iš svarbesnių vitamino formų yra retinolis (aktyviausias), taip pat retinalis ir retino (retinoinė) rūgštis. Retinolis yra gelsvi kristalai; netirpsta vandenyje, gerai tirpsta riebaluose ir jų tirpikliuose; šarmams yra atsparus, bet suyra veikiant rūgštims, neatsparus UV spinduliuotei; lengvai oksiduojasi su deguonimi. Visos šios medžiagos (retinolis, retinalis, retino rūgštis) yra aktyvios vitamino A formos. Organizme retinolis virsta retinaliu (aldehidu; po retinolio oksidacijos) ir retinoine rūgštimi. Tiek retinalis, tiek retinolis gali virsti vienas kitu, o štai iš retinoinės rūgšties, kuri susidaro oksiduojantis retinaliui, negali susidaryti nei viena iš paminėtų dviejų kitų formų. Retinolis ir jo junginiai organizme yra trans- konfigūracijos, nors, akies tinklainėje susidaro 11-cis-retinalis ir 11-cis-retinolis. Augalinės kilmės vitamino A provitaminai (pirmtakai; provitaminai organizme virsta į vitaminus) yra α-karotenas, β-karotenas (aktyviausias iš karotenų) ir γ-karotenas. Dauguma augalų sintetina karotenoidus, specifinės geltonos ir raudonos spalvos šviesą sugeriančius pigmentus, jie gyvūnų organizme veikiant fermentams suskyla į vitaminą A. Karotenoidai (kartais rašoma tiesiog karotinai) atlieka antioksidantų funkciją ir veikia kaip radikalų gaudyklės, saugodami ląstelių lipidus nuo peroksidacijos (prijungia lipidų peroksidus ir jų nesuporuotus elektronus, taip stabdydami peroksidacijos reakcijas). Vitamino A sinergetinis (sąveikaujantis; kartu veikiantis; sustiprinantis vienas kitą) vitaminas yra E, kuris padeda išlaikyti retinolio aktyvią formą, absorbuoti jį iš žarnyno ir palaiko jo…

Sporte (nesvarbu kokioje šakoje), ko gero, sunku pasiekti gerų rezultatų, jeigu papildomai nevartoti vitaminų ir mineralinių medžiagų. Sportininkai dažnokai susiduria su užsistovėjusių rezultatų ir progreso nebuvimu netgi tada, kai yra tinkamos maitinimosi ir sistemingų treniruočių sąlygos, o viso to viena iš priežasčių gali būti vitaminų ir mineralų nepakankamumas. Ši problema gali būti tame, kad organizmo poreikis šiose medžiagose ne visada yra patenkinamas iš maisto šaltinių. Tokiose sporto šakose kaip kultūrizmas ar fitnesas tai yra ypač aktualų, kadangi ten dažnai yra būtina vartoti didelį kiekį kaloringo maisto, kurio sudėtyje dažnokai gali būti mažai vitaminų ir mineralų. Tokie sportininkai, ne visada gali arba jiems tiesiog yra neįmanoma įtraukti į maitinimosi racioną pakankamą kiekį vaisių ir daržovių ar kitokių maistinių vitaminų šaltinių, kadangi tai gali sutrikdyti virškinimą ar iššaukti kitokius negalavimus. Bet tuo pačiu reikia atminti, kad atletų organizmo poreikis vitaminuose ir mineraluose yra žymiai aukštesnis, nei paprastų žmonių. Tokiu momentu ir iškyla vitamininių kompleksų poreikis. Iš rinkoje esančių įvairių kompleksų pasiūlos išsirinkti tikrai kokybišką ir veikianti nėra jau toks paprastas dalykas (o jei dar ir finansinis biudžetas ribotas). Vitaminų-mineralų kompleksų kokybė nustatoma pagal tai, kaip preparatas kokybiškai išlaisvina joje esančias medžiagas su tam tikru greičiu ir tam tikromis kombinacijomis, kurios duoda geriausią pasisavinimo efektą. Beje, svarbu paminėti, kad užsiimant sportu (turima omenyje nuolatinį ir ilgalaikį užsiėmimą) pakinta organizmo poreikis vitaminuose, vienų vitaminų poreikis gali pakilti tik šiek tiek, o kitų ir…

Tai organinių junginių grupė, kuri slopina vitamino biologinį aktyvumą. Kartais, šios įvairios cheminės medžiagos, pagal savo cheminę sandarą gali būti artimos vitaminams, bet jos pasižymi priešingu biologiniu poveikiu (biologiškai yra neveiklios). Patekę į organizmą antivitaminai įsijungia į medžiagų apykaitos reakcijas vietoj vitaminų, bet atlikti vitaminų funkcijas negali ir slopina ar net sutrikdo jų normalią eigą. Taigi, antivitaminu gali būti bet kokia medžiaga, kuri mažina ar visai slopina vitamino biologinį poveikį. Tai gali vesti prie vitaminų nepakankamumo (hipovitaminozė, avitaminozė) netgi tais atvejais, kai atitinkamas vitaminas patenka su maistu ar susidaro pačiame organizme pakankamame kiekyje, t.y. normaliomis sąlygomis jų pakaktų normaliai organizmo veiklai ir funkcionavimui. Antivitaminai yra žinomi beveik visiems vitaminams ir tai gali būti įvairiausios svetimos medžiagos, pvz., nuodai, vaistai ar net biologinės kilmės medžiagos - baltymai, fermentai ir pan. Jie gali būti tiek gamtiniai, tiek ir sintetiniai biologiškai aktyvūs junginiai, kurie pakeičia normalius metabolitus biocheminėse reakcijose, trikdo medžiagų apykaitą ląstelėse ir audiniuose, blokuoja receptorius (kitaip dar vadinami antimetabolitai). Antivitaminai įsijungia į fermentų struktūras, bet juose kofermentinio vaidmens neatlieka. Antivitaminai skirstomi į vitaminų struktūrinius analogus, kurie veikia kaip konkurenciniai inhibitoriai lėtinantys arba sustabdantys chemines reakcijas ir antivitaminai, kurie sukelia vitaminų cheminės struktūros modifikacijas (mažina jų rezorbciją, pernašą, mažina vitaminų biologinį poveikį ir trukdo susidaryti kofermentinėms formoms). Pvz.: • avidinas - biotino (vitaminas H arba vitaminas B7) antivitaminas, jis randamas nevirtame kiaušinio baltyme ir susijungęs su biotinu sudaro netirpų ir neaktyvų…

Polivitaminai ir multivitaminai? Polivitaminai ir multivitaminai iš esmės yra tas pats, kadangi pagrinde tai yra farmaciniai preparatai, savyje turintys tik vitaminų arba vitaminų ir mineralinių medžiagų junginių kompleksus. Beje, dar gali būti papildomai ir kitokių medžiagų, pvz., tokių kaip aminorūgštys, įvairios stimuliuojančios medžiagos ir kt. Tokie kompleksai gali būti įvairiose formose: tabletės, kapsulės, pastilės, milteliai, skysčiai, injekcijos. Šiuolaikiniai vitaminų-mineralų kompleksai yra kuriami ir gaminami atsižvelgiant į tai kas juos vartos, o jų sudėtis gali priklausyti nuo tokių ypatybių kaip juos vartojančio asmens amžius, lytis ir žmogaus aktyvumas. Todėl tokie kompleksai gali būti skirtingi nėščioms moterims, vaikams, pagyvenusiems, sportininkams, vyrams ir moterims. Juose nėra hormoninių ar kenksmingų medžiagų, jie nėra pavojingi sveikatai, bet greičiau atvirkščiai, jų paskirtis stiprinti sveikatą ir aktyvinti metabolinius procesus. Kokius vitaminus pasirinkti? Kartais gali iškilti dilema, kokius vitaminų-mineralų kompleksus pasirinkti? Žinoma rinktis tik pagal kainą nederėtų, kadangi palyginus ir pačių pigiausių ir pačių brangiausių kompleksų sudėtį galima aptikti, kad sudėtis vos ne ta pati, bet poveikis gali būti skirtingas. Visą šitą, skirtingų kainų ir gamintojų, pagrindinį skirtumą galima apibūdinti kaip kompleksuose esančių atskirų komponentų sudėtinga sąveika, kadangi nevisi gamintojai kreipia dėmesį į tinkamą ir pagrįsta pačio preparato sudarymą. Dažnai, vartojant pigius vitaminų-mineralų kompleksus, vyksta kai kurių vitaminų ir mineralų pasisavinimo slopinimas. O tai savo ruožtu veda prie patenkančių mikronutrientų balanso sutrikdymo, kas žinoma žymiai sumenkina vitaminų-mineralų komplekso efektyvumą. Kokybiškuose papilduose yra naudojamos specialios technologijos, pvz., palaipsninis…

Bendros vitaminų vartojimo rekomendacijos. Kasdien žmogaus organizmui vitaminų reikia nedaug, pvz., nuo kelių mikrogramų iki keliolikos miligramų. Vitaminų rekomenduojamos paros normos (RPN) yra nustatomos tyrimais ir nurodo pagrindinių vitaminų normas, kurias reikėtų gaut kiekvieną dieną sveikatos palaikymui. Vadovaujantis RPN reiktų suprasti, kad vitaminų ir kitokių medžiagų kiekiai yra nustatomi siekiant apsaugoti vartotojus nuo stipresnio sveikatos sutrikdymo ir aukštesnių reikalavimų jos neatitinka. Žmogaus organizmo vitaminų poreikis per parą yra kiekvienam žmogui asmeniškai skirtingas, kadangi būtų sunkoka kasdien nustatyti kiek ir kokių vitaminų tai dienai reikia. Todėl rekomenduojamos paros normos yra nustatomos atsižvelgiant į tai, kad kiekvienos medžiagos yra pakankamai beveik kiekvieno sveiko žmogaus organizmo sveikatai palaikyti. Vitaminų paros norma gali būti įtakojama tam tikrų aplinkybių ir yra skirtinga priklausomai nuo: amžiaus, lyties, aktyvumo, fizinės apkrovos, streso, ligų, vaistų vartojimo, nėštumo, laktacijos ir pan. (pvz., penkiasdešimtmečio ir dvidešimtmečio žmogaus normos bus skirtingos). Taigi, RPN atspindi didžiosios visuomenės dalies poreikius, bet ne visada tinka atskirai paimtiems asmenims, kadangi kiekvienas žmogus gali turėti didesnį ar mažesnį poreikį vienoms ar kitoms medžiagoms, kurios yra pateiktos RPN. RPN taipogi nenumato ypatingų atvejų, kai yra būtinybė ar kurio tai vitamino poreikis tam tikru laikotarpiu. Renkantis preparatus profilaktiniam vitaminų vartojimui, reiktų turėti omenyje tarp vitaminų esantį vienpusį arba abipusį antagonizmą, kadangi paskyrus aukštą dozę vieno vitamino gali pakisti kitų apykaita. Sakykime: didelės dozės vitamino B1 gali iššaukti apykaitos sutrikimus tokių vitaminų kaip B2, B6, C, PP, o…

Vitaminų svarba organizmui. Šiai dienai, informacijos apie vitaminus, galima rast įvairiuose informavimo šaltiniuose. Bet, nors ir visi yra apie juos girdėję, nevisi gali pasakyti - kas aplamai jie yra, kokia jų funkcija ir kam jie reikalingi? Vieni sakosi juos pakankamai gauna iš maisto produktų (nesiginčysime su jais, kadangi gal tai ir taip, jei žinoma maitinasi pakankamai sveiku maistu ir subalansuotai). Kiti - nevengia papildomai vartoti sintetinius jų pakaitalus (kartais net nesusimąstydami dėl jų kiekio ir kokybės). Vartoti papildomai vitaminus ar ne, paliekame spręsti kiekvienam asmeniškai. Bet, ko gero, reiktų paminėti - pirma, vitaminai iš maisto produktų įsisavinami žymiai geriau nei cheminiai ir žinoma yra vertingesni. Bet antrą yra tai, kad natūralus vitaminų kiekis maisto produktuose šiais laikais deja, bet yra mažėjantis. Tai vyksta dėl žmogaus veiklos padarinių - labai išaugęs užterštumas gamtoje; žemės ūkyje labai paplitęs cheminių trąšų naudojimas; vis labiau didėjant (dėl didėjančio žmonių kiekio žemėje) maisto produktų poreikiui, maistas, galima jau ir taip pasakyti, išgaunamas nevisai natūraliais metodais ir t.t. Vitaminai, skirtingai nei baltymai, angliavandeniai ir riebalai, tiesiogiai energijos organizmui nesuteikia, bet tai nereiškia, kad jie mažiau svarbūs. BE VITAMINŲ ORGANIZMAS NEFUNKCIONUOS TINKAMAI! Mūsų organizmo ląstelėms (ypač raumeninėms) normaliems metabolizmo procesams reikia tam tikrų biocheminių reakcijų, nuo kurių priklauso jų augimas, energija ir išlikimas. Šios reakcijos katalizuojamos vitaminų pagalba, t. y. dažniausiai fermentinės reakcijos, kur tam tikrų reikiamų fermentų aktyvumui reikia vitaminų. Esant vitaminų trūkumui (netgi vienam…

Riebalai mitybos racione. Žmogaus organizmas su maistu per parą gauna maždaug nuo 80 iki 150 g lipidų. Pagrindinę jų masę sudaro riebalai, kurie kartu su gliukoze yra pagrindinis energijos išteklius. Nors riebalų kaloringumas yra žymiai aukštesnis nei angliavandenių (iš riebalų 9 lyginant su 4,7 kcal/mol iš angliavandenių), bet esant racionaliai mitybai ir imant nuo bendro kalorijų kiekio, su maistu iš riebalų gaunama ne daugiau 30% . Paprastai nuo žmogaus mitybos įpročių priklauso kiek ir kokių riebalų suvartojama, bet mūsų šalyje dar kol kas daugiausiai suvartojama gyvulinės kilmės riebalų. Racionaliausiai būtų šiek tiek didesnę nei pusę maistinių riebalų gauti iš gyvulinės kilmės maisto produktų ir apie 40% iš augalų. Augalinės kilmės riebalai, kurie dar vadinami skysti riebalai arba tiesiog aliejai, savo sudėtyje turi organizmui svarbių polinesočiųjų riebalinių rūgščių, tokių kaip linolo, linoleno ar arachidono. Šios riebalinės rūgštys nėra sintetinamos organizme ir turi būti gaunamos iš išorės. Su lipidais į organizmą patenka ir riebaluose tirpūs vitaminai - A, D, E, K. Lipidų virškinimas ir skaidymas. Maisto lipidų virškinimas prasideda skrandyje. Nors maiste esantys lipidai ir yra priimtini mūsų organizmams, bet maisto lipidų ir žmogaus organizmo lipidų sudėtis bei cheminės savybės skiriasi. Virškinimo metu maisto lipidai skaidomi, o iš gautų medžiagų organizme sintetinami žmogaus organizmui būdingesni lipidai. Riebalai, kurie patenka su maistu, sudaro iki 90% gaunamų lipidų. Didžioji dalis riebalų yra suskaidoma plonosiose žarnose, bet, jau nedidelė riebalų dalis skrandyje yra hidrolizuojama…

•Izoprenoidai. Įvairios lipidų grupės, kurios yra gyvūnų ir augalų ląstelėse, yra glaudžiai susijusios biogenetiškai: visos jos atsirado iš vieno pirmtako - acetilkofermento A arba acetil-KoA (acetil-CoA). Biosintezės būdus galima padalinti į dvi grupes: 1) Šiuo biosintezės būdu iš acetil-KoA yra sintetinamos aktyvios riebalų rūgštys, iš kurių vėliau yra sintetinami riebalai, fosfolipidai, glikolipidai ir kiti riebalinių rūgščių produktai. Kiekybiniame santykyje šis būdas yra pagrindinis gyvūnų ir daugumoje augalinių ląstelių. 2)Antrosios biosintezės kelias prasideda nuo acetil-KoA ir eina iki 5-izopentenildifosfato (aktyvus izoprenoidinis vienetas arba aktyvus izoprenas) susidarymo, kuris yra pagrindinis struktūrinis izoprenoidų elementas. Šio junginio biosintezė yra susijusi su cholesterolio biosinteze. Izoprenoidai yra didelė gamtinių junginių grupė, plačiai paplitusi kaip ir gyvūnų pasaulyje, taip ir augalijos pasaulyje. Izoprenoidai yra antrinės biosintezės produktai. Daugelis iš jų aptinkami itin mažais kiekiais (10-6 %), tuomet kiti dažnai sudaro iki keliolikos procentų, imant tą sausą augalo masę, iš kurios vietos jie paimami. Šie junginiai vadinami izoprenoidais ryšium su tuo, kad šių molekulių anglies skeletas yra kaip ir sudarytas iš izopreninių (izopreno) fragmentų. Izoprenoidų skeletą sudaro vienas ar daugiau izopreno grandžių, kurių bendrąją formulę būtų galima užrašyti taip - (C5H8)n . Izoprenoidus paprastai dalina į terpenus (terpenoidus), steroidus ir lipidų kilmės vitaminus.Pagrindiniu visų izoprenoidų biogeniniu pirmtaku yra izoprenas (2-metil-1,3-butadienas) - šakotas nesotusis angliavandenilis iš penkių anglies atomų. Gyvūnų organizmuose ir augaluose aktyvus izoprenas (5-izopentenil difosfatas) yra linijinių ir ciklinių oligomerų ir polimerų pirminis biosintezės junginys. Iš…