Vitaminų svarba organizmui.

Šiai dienai, informacijos apie vitaminus, galima rast įvairiuose informavimo šaltiniuose. Bet, nors ir visi yra apie juos girdėję, nevisi gali pasakyti – kas aplamai jie yra, kokia jų funkcija ir kam jie reikalingi? Vieni sakosi juos pakankamai gauna iš maisto produktų (nesiginčysime su jais, kadangi gal tai ir taip, jei žinoma maitinasi pakankamai sveiku maistu ir subalansuotai). Kiti – nevengia papildomai vartoti sintetinius jų pakaitalus (kartais net nesusimąstydami dėl jų kiekio ir kokybės).

Vartoti papildomai vitaminus ar ne, paliekame spręsti kiekvienam asmeniškai. Bet, ko gero, reiktų paminėti – pirma, vitaminai iš maisto produktų įsisavinami žymiai geriau nei cheminiai ir žinoma yra vertingesni. Bet antrą yra tai, kad natūralus vitaminų kiekis maisto produktuose šiais laikais deja, bet yra mažėjantis. Tai vyksta dėl žmogaus veiklos padarinių – labai išaugęs užterštumas gamtoje; žemės ūkyje labai paplitęs cheminių trąšų naudojimas; vis labiau didėjant (dėl didėjančio žmonių kiekio žemėje) maisto produktų poreikiui, maistas, galima jau ir taip pasakyti, išgaunamas nevisai natūraliais metodais ir t.t.

Vitaminai, skirtingai nei baltymai, angliavandeniai ir riebalai, tiesiogiai energijos organizmui nesuteikia, bet tai nereiškia, kad jie mažiau svarbūs. BE VITAMINŲ ORGANIZMAS NEFUNKCIONUOS TINKAMAI! Mūsų organizmo ląstelėms (ypač raumeninėms) normaliems metabolizmo procesams reikia tam tikrų biocheminių reakcijų, nuo kurių priklauso jų augimas, energija ir išlikimas. Šios reakcijos katalizuojamos vitaminų pagalba, t. y. dažniausiai fermentinės reakcijos, kur tam tikrų reikiamų fermentų aktyvumui reikia vitaminų. Esant vitaminų trūkumui (netgi vienam iš jų), progresas sporte netikėtai gali sulėtėti, t. y. pvz., bet koks energijos proceso išskyrimas auginant raumenis ar pan. yra surištas ir su vitaminais.

Intensyvūs fiziniai pratimai stipriai įtakoja vitaminų poreikį. Sakykime, grupės B vitaminai, turi žymios įtakos rezultatyvumui, bet reikia paminėti ir tai, kad didelių vitaminų dozių vartojimas neturi įtakos darbingumui arba našumui. Turima omenyje, kad vitaminų vartojimas žymiai didesne dienos norma, negu rekomenduojama, nesuteiks kokių tai pranašumų prieš vartojantį vitaminus normos ribose.

Kitu atveju, vitaminai reikalingi aprūpinant daugybę reguliacinių funkcijų, todėl jų trūkumas gali vesti prie medžiagų apykaitos ir sveikatos sutrikimų. Vitaminų ir mineralų reikalingumą sunku nusakyti, todėl tyrimai rodo, kad jų poreikis sportininkams yra griežtai individualus. Kasdieniniai faktoriai, tokie kaip fizinis aktyvumas, dieta, stresai, ekologinis užterštumas ir t.t., žinoma turi poveikį organizmui ir jūs galite turėti vitaminų trūkumą visai to net nežinodami. Toks trūkumas gali imti reikštis įvairiais pasireiškiančiais požymiais, pvz., nesveiki plaukai, sausėjanti oda, lūžinėjantys nagai, netinkamai įsisavinamos aminorūgštys, svorio mažėjimas, raumenų traukuliai, žemas energijos lygis ir žinoma ateityje galimos ligos.

Labai svarbu vitaminus vartoti laikantis baltyminių dietų, kadangi nebevartojant pakankamais kiekiais kitokio maisto (pvz., angliavandenių ir riebalų), vitaminų trūkumas padidėja. Taigi, vitaminų įvairovė reikalinga organizmui, ko gero, netgi labiau negu jų kiekis racione. Čia galima padaryti trumpą tarpinę išvadą – vitaminų ir mineralų kompleksai (papildomas jų vartojimas) ypač reikalingi tiems, kurie dėl tam tikrų priežasčių negali subalansuotai maitintis. Jei jūs nenorite ar negalite maitintis pakankamai sveikai, tai reiktų pasirūpinti vitaminais ir mineralinėmis medžiagomis papildomai. Žinoma, pirmoje vietoje, reiktų stengtis savo maitinimosi įpročius subalansuoti sveika mityba, o jei nuolat yra aktyvi fizinė apkrova, tai organizmas turi poreikį gaut vitaminų ir mineralų didesnį kiekį (nepriklausomai nuo to, koks metų laikas yra). Vitaminai ir mineralai, kai kuria prasme, yra netgi labiau svarbesni negu maitinimosi medžiagos, kadangi be jų medžiagos normaliai negalės organizme įsisavint.

Beje, vitaminų naudingumo svarba yra bet kokiame amžiuje. Kūdikystėje ir vaikystėje organizmas negaudamas tam tikrų vitaminų ir mineralų (nesant vitaminams blogėja baltymų, angliavandenių ir riebalinių rūgščių pasisavinimas) gali pilnai neišsivystyti taip, kaip galėjo gaudamas visas reikalingas medžiagas. O organizmui senstant ima keistis medžiagų apykaita, dėl ko gali nukentėti visos organizmo sistemos, o vitaminai čia tik į pagalbą padedant atstatyti ir sureguliuoti organizme vykstančius procesus.

Vitaminai?

Vitaminai – tai nedidelės molekulinės masės, įvairios struktūros, biologiškai aktyvūs organiniai junginiai. Vitaminai būtini organizmo normaliai medžiagų apykaitai ir gyvybinei veiklai. Kadangi, žmogaus organizme didesnioji jų dalis nesintetinami (kai kurie dalinai sintetinami arba sintetinami mažais kiekiais), todėl turi būti gaunami su maistu, o organizmas juos naudoja ne kaip energijos šaltinį, bet kaip valdymo, katalizės ar kofermentinę medžiagą. Daugelis gyvybiškai svarbių reakcijų organizme be vitaminų pagalbos negalėtų vykti.

Kai kurie vitaminai, kurie gaunami su maisto produktais, ne visada yra jau reikiamos organizmui struktūros, t. y. jie gaunami provitaminų pavidalų, iš jų organizme susidarys aktyvios vitamino formos, pvz., vitamino A provitaminai – α-, β- ir γ-karotinai, vitamino D – ergokalciferolis ir cholekalciferolis, ir kt.

Prie to paties reiktų paminėti ir kiek kitokį provitaminų terminą – vitamerai. Dažniausiai galima aptikti informacijos, kad vitaminai yra natūralūs organiniai junginiai, o jų cheminiai sintetiniai analogai ir yra vadinami vitamerais. Šis teiginys, ko gero, nėra visiškai tikslus. Daug tikslesnė apibrėžtis ta, kad vitamerai yra vieno vitamino įvairios cheminės formos, vitamino atmaina. T. y. panašūs pagal savo struktūrą ir panašūs biocheminėmis savybėmis junginiai, kurie turi to vitamino aktyvumą.

Dauguma žinomų vitaminų nėra pavieniai junginiai, bet yra keletas junginių (tai ir yra vitamerai), kurie pasižymi panašiu biologiniu aktyvumu, biologiniu poveikiu, bet jų sandara gali kiek skirtis. Tokių giminingų junginių įvardijimui yra naudojami raidžių reikšmės (pvz., kaip jau minėto vitamino A provitaminai). Vitamerus įprasta pažymėti terminais, kurie atspindi jų cheminę prigimtį, pvz., vitaminas B6 , kurio grupėje yra trys vitamerai: piridoksolis, piridoksalis ir piridoksaminas. Tokia terminologija nėra visuotinai pripažinta, todėl kartais yra galimi skirtingi žymėjimai, bet kaip ten bebūtų, vitamerus galima vadinti tais pačiais provitaminais.

Išskiriant keletą vitaminų specifinių pagrindinių funkcijų plačiau, tai ko gero būtų galima paminėti:
• jie reguliuoja organizme energetinius procesus;
• vitaminai (D,A,K) dalyvauja tam tikrose organizmo funkcijose panašiai kaip hormonai;
• vitaminai įeina į kofermentų sudėtį, kurie savo ruožtu su baltymų molekule įeina į fermentų sudėtį. Kaip žinome fermentai yra cheminiai junginiai, kurie organizme reguliuoja pagrindinius fiziologinius procesus (maisto virškinimas, energijos gamyba, kraujo krešėjimas ir t.t);
• vitaminai, tokie kaip C, E, beta karotinas kartu su cinku, variu ir selenu būtini normaliam antioksidacinių fermentų funkcionavimui, kurie savo ruožtu vykdo pagalbinę laisvųjų radikalų neutralizavimo funkciją. laisvieji radikalai gali ardyti DNR, baltymus, riebalus ir kitas molekules, taip sukeliant organizmui įvairius negalavimus; jie susidaro vykstant įvairioms oksidacinėms reakcijoms, kurios iš vienos pusės yra gyvybiškai būtinos, o iš kitos pusės (susidarius laisviesiems radikalams) gali kenkti organizmo ląstelėms;
• ir kitos funkcijos.

Vitaminų skirstymas ir pagrindinės funkcijos.

Vitaminai, pagal savo tirpumo savybes skirstomi į dvi grupes:

a) Vandenyje tirpūs vitaminai:

Vitaminas B1 (tiaminas; antineuritinis);
Vitaminas B2 (riboflavinas; augimo vit.);
Vitaminas B3 (PP- niacinas, nikotino rūgštis, nikotinamidas; antipelagrinis);
Vitaminas B5 (pantoteno rūgštis; antidermatitinis);
Vitaminas B6 (piridoksolis, piridoksalis, piridoksaminas; antidermatitinis);
Vitaminas B9 (folio rūgštis; antianeminis);
Vitaminas B12 (kobalaminas; antianeminis);
Vitaminas H (taip pat B7,biotinas; antiseborėjinis);
Vitaminas C (askorbo rūgštis; antiskorbutinis).

Vitamino B1 pagrindinė biocheminė funkcija organizme yra α-ketonorūgščių oksidacinis dekarboksilinimas, o pagrindiniai trūkumo simptomai yra Beriberi liga. Vitamino B2 pagrindinė funkcija – elektronų (vandenilio) pernaša; trūkumo simptomai – anemija, odos ir nervų sistemos pažeidimai. Vitamino B3 pagrindinės funkcijos – elektronų (vandenilio) pernaša; trūkumo simptomai – pelagra (odos, nervų sistemos, virškinamojo trakto pažeidimai). Vitamino B5 pagrindinės funkcijos – acetilo grupių (acetil-KoA) pernašos reakcijos; trūkumo simptomai – odos, gleivinių, nervų sistemos, endokrininių liaukų, širdies ir kt. pažeidimai. Vitamino B6 pagrindinės funkcijos – aminorūgščių transamininimas, dekarboksilinimas ir kt.; trūkumo simptomai – odos dermatitai. Vitamino B9 pagrindinės funkcijos – vienanglių grupių pernaša; trūkumo simptomai – megaloblastinė anemija. Vitamino B12 pagrindinė funkcija – homocisteino metilinimas ir kt.; trūkumo simptomai – anemija. Vitamino H pagrindinė funkcija – karboksilinimo reakcijos; trūkumo simptomai – odos, nervų sistemos pažeidimai. Vitamino C pagrindinės funkcijos – reikalingas kolageno biosintezėje, yra antioksidantas; trūkumo simptomai – skorbutas.

Nenagrinėjant nuodugniau vitaminų pavadinimų kilimo priešistorės, galima tik paminėti, kad jie pagrinde skirstomi pagal jų funkciją organizme, cheminę struktūrą ir fiziologinį veikimą. Jei sakykime paimsime vandenyje tirpius vitaminus, tai jie nors ir daugumoje atlieka skirtingas funkcijas, bet praktiškai jie visi vadinami B grupės (B1,B2…) vitaminais, išskyrus C. To paties vitamino (turinčių panašią cheminę struktūra) specifinis aktyvumas gali būti būdingas keletui junginių, kurie dar vadinami vitamerais, pvz., vitamino PP aktyvumas būdingas nikotino rūgščiai ir nikotinamidui.

Dažniausiai vandenyje tirpių vitaminų gauname su maistu (vaisiai, daržovės, mėsa ir pan.) ir tam tikri jų kiekiai (išskyrus vitaminą C) yra sintetinama žarnyno bakterijomis. Visų vandenyje tirpių vitaminų metabolizmas organizme yra panašus. Vitaminai, esantys maisto produktuose, yra susijungę su įvairios kilmės junginiais (pvz., baltyminės). Todėl virškinamajame trakte, veikiami virškinimo fermentų, jie išlaisvinami ir rezorbuojami (paimami) plonojoje žarnoje, kur vėliau patenka į kraujotaką. Audiniuose iš jų gali būti sintetinami kofermentai, kurie yra būtini fermentinėse reakcijose.

Vandenyje tirpių vitaminų atsargos organizme yra labai mažos ir kaupiamos nedideliais kiekiais (arba visai nėra kaupiamos). Jie gali pakankamai greitai suirti (atsargos išsilaiko tik keletą savaičių), dėl šios priežasties jų turi būti nuolat papildoma kartu su maistu. O jei jų koncentracija kraujyje yra per didelė, tai jie tiesiog su šlapimu pašalinami iš organizmo.

b) Riebaluose tirpūs vitaminai:

Vitaminas A (retinolis; antikseroftalminis);
Vitaminas D (kalciferolis; antirachitinis);
Vitaminas E (tokoferolis; antisterilinis);
Vitaminas K (filochinonas; antihemoraginis).

Vitamino A pagrindinės biocheminės funkcijos organizme yra dalyvavimas regėjimo funkcijų reakcijose, ląstelių augimo ir diferenciacijos reguliacija, o pagrindiniai trūkumo simptomai yra blogas regėjimas (vištakumas), odos suragėjimas, augimo sulėtėjimas ir kt. Vitamino D pagrindinės funkcijos – kalcio ir fosforo apykaitos reguliacija; trūkumo simptomai: vaikams – rachitas, suaugusiems – kaulų suminkštėjimas. Vitamino E pagrindinės funkcijos – apsaugo ląstelių membranų lipidus (antioksidantas); trūkumo simptomai: vaikams – hemolizinė anemija, suaugusiems – raumenų distrofija, sėklidžių atrofija. Vitamino K pagrindinės funkcijos – kraujo krešėjimo faktorių aktyvinimas; trūkumo simptomai – kraujo krešėjimo sutrikimai.

Riebaluose tirpius vitaminus (A, D, K ,E) organizmas įsisavina lipidų pagalba, tokie vitaminai yra gyvulinės ir augalinės kilmės maisto produktuose. Šie vitaminai netirpsta vandenyje ir yra gana stabilūs. Kadangi jie kaupiami organizme, tai per ne lyg didelis jų vartojimas gali pasiekti organizme toksinę koncentraciją. Riebaluose tirpūs vitaminai įsiurbiami (rezorbuojami) plonojoje žarnoje, o tam būtina tulžis ir riebalai.

Žmogaus organizmas tirpius riebaluose vitaminus organizme išlaiko (kaupia) žymiai ilgiau nei tirpius vandenyje, gali net iki kelių mėnesių. Vitaminų kaupimas, vienaip ar kitaip, vyksta tuose audiniuose ir organuose, kuriuose yra riebalinio audinio (kepenys, kūno riebaluose, inkstuose ir pan.).

Į vitaminus panašūs junginiai.

Be aukščiau išvardintų vitaminų, dar yra keletas įvairios cheminės sudėties ir poveikio junginių. Jie paprastai nėra laikomi vitaminais, bet jiems būdingos tam tikros vitaminų savybės. Juos paprastai vadina vitaminoidais. Nors kartais, šiuos junginius bendrai irgi vadina vitaminais, bet tai nėra visiškai taip, nors jie taipogi būtini organizmui.

Vitaminas B4 – dažniausiai su šia grupe susiejamos dvi medžiagos: adeninas ir cholinas, nors jos organizme atlieka ir skirtingą vaidmenį;
Vitaminas B8 – mioinozitolis, taipogi minimas kaip inozitolis ar inozitas;
Vitaminas B13 – oroto rūgštis;
Vitaminas B15 – pangamo rūgštis;
Vitaminas BT – karnitinas, taipogi minimas kaip vitamimas B11;
Vitaminas Bx – dar žinomas kaip vitaminas B10 ar vitaminas H1, para-amino benzoinė rūgštis (PABA, pABA), p-aminobenzoinė rūgštis, 4-aminobenzenkarboksirūgštis;
Vitaminas F – polinesočiosios riebalinės rūgštys, oleino, linolo, linoleno ir arachidono rūgštys;
Vitaminas N – lipo rūgštis;
Vitaminas P – bioflavonoidai, flavono dariniai;
Vitaminas Q – ubichinonas, CoQ10;
Vitaminas U – metilmetioninas.
Ir kt.