Nors angliavandeniai, iš visų maistinių medžiagų, energijos išskyrimo procesuose dalyvauja aktyviausiai, jie dalyvauja ir raumeninės masės bei riebalų deginimo procesuose. Pusės kilogramo raumeninės masės užauginimui yra sunaudojama apie 2500 kilokalorijų. Šiaip, tai nemažas kiekis energijos, kurios geriausiu ištekliu yra angliavandeniai. Jie organizmui tiekdami pačią geriausią ir greičiausią energiją padeda išsaugoti baltymų atsargas jų tikrosios funkcijos atlikimui, t.y. auginti ir atstatyti kūno audinius, tame tarpe ir raumeninę. Svarbiausias mitybos faktorius auginant raumeninę masę yra kalorijos. Ypač svarbios yra gaunamos iš angliavandenių. Raumenų auginimui reikia griežtos jėgos treniruočių programos. Šiam reikalui yra reikalingas didelis energijos kiekis, ką geriausiai ir parūpina angliavandeniai. Mitybos racionas su padidintu angliavandenių kiekiu užtikrina maksimalų raumenų glikogeno paros atsargų atstatymą. Nesustojantis šių atsargų atstatymo procesas padeda raumenims dirbti intensyviu režimu daug dienų paeiliui. Intensyvios treniruotės yra tas stimuliantas, kuris skatina raumenis augti. 0,5 kg raumeninės masės užauginimui reiktų kas savaitę mitybos racioną pakelti 250 kalorijomis. Tai reikštų, kad racionas papildomas papildomomis kalorijomis. Moterims idealu būtų per dieną padidinti vartojimą 30 kalorijų, o vyrams 40. Kaip rodo patirtis, tai optimaliausi skaičiai pradedant auginti raumenis (nekaupiant riebalinės masės). Didinti kalorijų kiekį reikia palaipsniui, taip bus išvengta pernelyg greito riebalinio audinio padidėjimo. Paprastai geriausiai tinkančios daugumai sportuojančių yra tos jau paminėtos 30-35 kalorijos per dieną. Vėliau, už kokios savaitės ar dviejų, galima dadėti dar 30-40 kalorijų per parą. Jeigu tokiomis aplinkybėmis neatsiranda riebalinių sankaupų padidėjimo, tai einama gera linkme ir…

Pagrindinis energijos šaltinis. Pagrindinę dalį energijos organizmas gauna iš angliavandenių. Augalinis maistas yra pagrindinis angliavandenių šaltinis žmogaus mityboje. Jie aprūpina 55-60% organizmo naudojamos energijos visoms jo funkcijoms (tame tarpe ir smegenų, ir medžiagų apykaitoje, ir kt.), o žmogaus dienos mitybos racione, iš visų maistinių medžiagų, angliavandeniai turėtų sudaryti daugiau mažiau 50 %. Suaugęs žmogus per parą turėtų suvalgyti 300-500 g angliavandenių, iš kurių didesnė dalis atitenka krakmolui. Angliavandeniai sudaro 70-80% augalų masės. Gyvūninių maisto produktų, kuriame būtų daug angliavandenių nėra, na žinoma šiokia tokia išimtis yra pienas, kepenėlės ar austrės. 1 gramo angliavandenių energetinė vertė yra 17 kilodžiaulių (kJ) arba 4,1 kilokalorijų (kcal). Jei, pvz., žmogus per dieną suvalgo pakankamai daug angliavandenių, iš kurių gauna apie 2600 kcal, tai paėmus visą per dieną suvartojamų angliavandenių kiekį (100 %) ir padalinus juos į angliavandenių grupes, vaizdas turėtų susidarytų maždaug toks: polisacharidai - krakmolas 200 g (64 %), glikogenas 1 g (0,5 %); disacharidai - sacharozė 80 g (26 %), laktozė 20 g (6,5 %), maltozė 0 g (0 %); monosacharidai - fruktozė 1 g (3 %), gliukozė ~0 g (~0 %). Taigi, angliavandeniai yra pats geriausias energijos gavimo išteklius. Nors baltymai ar riebalai taipogi gali būti substratais energijos gavimo procesuose, bet tik angliavandeniai tam labiausiai tinka. Taip yra dėl to, kad energijos gavimo procesuose yra panaudojamos gliukozės molekulės. Angliavandeniai daugiausia virškinami plonojoje žarnoje, kur didžiausią angliavandenių masę sudarantis krakmolas suskaidomas…

POLISACHARIDAI (glikanai). Pagal struktūrą, šios medžiagos iš angliavandenių turi sudėtingiausią molekulės sudėtį. Dauguma gamtoje aptinkamų angliavandenių yra priskiriami polisacharidams. Didžioji jų dalis yra augalinės kilmės, pvz., krakmolas (amilozė ir amilopektinas), arabinanas, celiuliozė (ląsteliena), inulinas ir kt. Nors gali būti ir gyvūninės kilmės (chitinas, glikogenas, hialurono rūgštis) arba bakterijos (mureinas ar dekstranas). Šiame straipsnyje panagrinėkime tik keletą iš jų pačių svarbiausių ir dažniausiai sutinkamų žmogaus maiste. Struktūriniai skirtumai tarp polisacharidų yra nustatomi:• pagal monosacharidų, sudarančių grandinę, išdėstymą;• pagal jungiančių grandinėje monomerų glikozidinių ryšių tipą;• pagal monosacharidų liekanų grandinėje seką. Priklausomai nuo monosacharidų liekanų sudėties, polisacharidus galima skirstyti į homopolisacharidus ir heteropolisacharidus. Homopolisacharidai (homoglikanai) - visi jame esantys monomerai yra identiški, t.y. jie sudaryti iš vienodų monosacharidų, pvz., glikogenas ar krakmolas sudaryti tik iš D-gliukozė, arba gliukanai sudaryti tik iš gliukozės, galaktanai iš galaktozės ir kt. Heteropolisacharidai (heteroglikanai) sudaryti iš skirtingų monosacharidų. Abu šie polisacharidų tipai gali turėti kaip ir linijinį monomerų išsidėstymą, taip ir šakotą. Monosacharidai dažniausiai yra sujungti 1,4 ar 1,6 glikozidiniais ryšiais, bet būna sujungti ir 1,2 arba 1,3 ar net kitais ryšiais. Be to, jie būna α- ir β- formų. Prie viso to dar reikia pridėti ir tai, kad prie polisacharidų yra priskiriamos ir polimerinės medžiagos. Jose prie monosacharidų ar jų darinių būna kovalentiškai prijungtos aminorūgštys, peptidai, baltymai ir kiti junginiai. Polisacharidus, priklausomai nuo jų atliekamos biologinės arba fiziologinės funkcijos, galima suskirstyti į 3 pagrindines grupes: •…

DISACHARIDAI (Oligosacharidai). Jau kiek sudėtingesni angliavandenių junginiai. Jų molekulė sudaryta iš kelių (nuo 2 iki 10) monosacharidų molekulių, sujungtų glikozidiniais ryšiais. Gamtoje dažniausiai pasitaikantys disacharidai yra sacharozė, laktozė, maltozė, celobiozė, trehalozė. Disacharidai yra labiausiai paplitę oligomeriniai angliavandeniai, kurie aptinkami laisvoje formoje, t.y. nesurištoje su kitais junginiais. Pagal cheminę kilmę disacharidai yra glikozidai, sudaryti iš 2 monosacharidų, sujungtų glikozidiniu ryšiu, α- arba β-konfigūracijose. Paprasčiausi disacharidai, sudaryti iš dviejų monosacharidų - maltozė, laktozė ir sacharozė. Homodisacharidai, sudaryti iš vieno tipo monosacharidų - maltozė, izomaltozė, celobiozė. Heterodisacharidai, sudaryti iš skirtingų monosacharidų - sacharozė ir laktozė. SACHAROZĖ. SACHAROZĖ (cukrinių runkelių, cukranendrių cukrus) - sudaryta iš gliukozės ir fruktozės. Sacharozė yra disacharidas, sudarytas iš α-D-gliukozės ir β-D-fruktozės, sujungtų α,β-1,2-glikozidiniu ryšiu. Sacharozėje, gliukozės ir fruktozės liekanų abi anomerinės OH-grupės dalyvauja susidarant glikozidiniam ryšiui, todėl neturi redukcinių savybių. Sacharozė yra tirpus disacharidas, turintis saldų skonį, ji fotosintezės metu sintetinama augaluose. Taigi, sacharozės šaltiniu yra augalai, ypač jos daug cukriniuose runkeliuose (yra iki 20 %) ir cukranendrėse (iki 25 %), iš kurių išgaunamas cukrus. Valgomasis cukrus yra beveik gryna sacharozė ir nėra laikomas pats geriausias angliavandenis žmogaus mitybos racione. Susidarant medui, gėlių nektare esanti sacharozė hidrolizuojama iki gliukozės ir fruktozės. Morkose sacharozės yra apie 7 %. LAKTOZĖ. LAKTOZĖ (pieno cukrus) - pieno disacharidas. Laktozė yra pakankamai svarbi žinduolių (tame tarpe ir žmogaus) mitybos dalis. Šią svarbą ji ypač įgauna žinduolių jauniklių ankstyvose auginimo stadijose, kadangi pienas yra…

MONOSACHARIDAI Monosacharidai gerai tirpsta vandenyje ir netirpsta nepoliniuose tirpikliuose. Dauguma yra saldūs ir dažniausiai yra paprastieji cukrūs. Atsižvelgiant į anglies (C) atomų skaičių, monosacharidai skirstomi į turinčius 3 anglies atomus (triozės), 4C (tetrozės), 5C (pentozės), 6C (heksozės), 7C (heptozės) ir t.t. Labiausiai gamtoje paplitusios pentozės ir heksozės. Angliavandenių pavadinimuose dažniausiai vartojama galūnė -ozė. Į monosacharidų grupę įeina tokie paprastieji angliavandeniai kaip arabinozė, fruktozė, fukozė, galaktozė, gliukozė, liksozė, manozė, ribozė, ksilozė. Beje, kol dar visai neįsibėgėjome, reikia paminėti, kad beveik visų monosacharidų molekulėse yra asimetrinių (chiralinių) anglies atomų, todėl monosacharidams yra būdinga stereoizomerija (enantiomerija ir diastereomerija). Labai plačiai nesiplečian į nuodugnų angliavandenių biocheminį nagrinėjimą aiškumo dėlei galima tik paminėti: kai kurie monosacharidai turi asimetrinį anglies atomą, jis vadinamas chiraliniu centru. Medžiagos, turinčios chiralinį centrą, yra optiškai aktyvios (jų tirpalai suka tiesiškai poliarizuotos šviesos plokštumą). Nesimetriško anglies atomo konfigūracija apibūdinama D ir L eilės terminais. Pvz., pats paprasčiausias monosacharidas gali turėti 2 erdvinius izomerus, t.y. D- ir L-, o tokie junginiai vadinami enantiomerais. Jie nesutapatinami, bet yra vienas kito veidrodinis atspindys. Žinoma didėjant asimetrinių anglies atomų skaičiui monosacharidų molekulėse, didėja ir stereoizomerų skaičius (pvz., gali turėti po 8 D ir 8 L eilei, ar net dar daugiau), bet dabar ne apie tai. Esmė ta, kad gamtoje pagrinde vyrauja D-eilės monosacharidai. Monosacharidai, kurie nėra vienas kito veidrodinis atspindys, vadinami diastereometrais (pvz., gliukozė, manozė, galaktozė). Diastereomerai, kurių tik vieno iš kelių chiralinių atomų…

Angliavandenių funkcijos ir reikšmė. Angliavandeniai, kartu su baltymais, lipidais ir nukleorūkštimis, įeina į gyvų organizmų sudėtį, nulemia jų struktūros specifiškumą ir funkcionavimą. Angliavandeniai, kurie dar kartais vadinami karbohidratais ar sacharidais, yra labai svarbi gyvųjų organizmų sudėtinė dalis. Angliavandeniams yra priskiriami junginiai, kurie pasižymi įvairiapusėmis ir dažnokai stipriai besiskiriančiomis funkcijomis. Angliavandeniai sudaro pagrindinę organinių junginių masės dalį žemėje. Biosferoje jų yra daugiau negu visų kitų organinių medžiagų. Kasmet, fotosintezės proceso metu, susidaro milžiniški kiekiai angliavandenių. Sausoje augalų masėje angliavandeniai sudaro apie 80-90 % ir apie 2 % - sausos gyvūnų masės. Angliavandeniai dalyvauja daugelyje metabolinių procesų, bet visų pirmiausiai jie yra pagrindinė maisto medžiaga ir pagrindinis energijos tiekėjas. Oksiduojami organizme, jie skyla iki anglies dioksido ir vandens ir išskiria dalį energijos. Apytikriai imant dienos raciono suvartojamo maisto masę, tai angliavandeniams iš jos tenka apie 75 %, o paros reikiamų kalorijų kiekiui - daugiau nei 50 %. Bet kaip ten bebūtų, vienareikšmiškai nėra teisinga angliavandenių funkcijoms priskirti tik energetinį organizmo gyvybinių procesų palaikymą. Reikia pažymėti struktūrinį angliavandenių vaidmenį. Angliavandeniai yra daugelio fiziologiškai svarbių junginių (pvz., imunoglobulinų, nukleotidinių kofermentų, glikopeptidų ir glikoproteinų, glikolipidų ir lipopolisacharidų ir kt.) sudėtinė dalis. Būdami sudėtinė mišrių biopolimerų dalis, angliavandeniai suteikia jiems specifinių savybių fiziologinių procesų metu. Pvz., dalyvauja nukleorūgščių ir baltymų sintezėje, lemia ląstelių paviršiaus biologinį specifiškumą, mažina trintį tarp sąnarių, sutvirtina ląstelių struktūrinius ir atraminius organus ir t.t. Ir tai išvardinta tik maža dalis jų…

Angliavandenių funkcijos ir reikšmė. Angliavandeniai, kartu su baltymais, lipidais ir nukleorūkštimis, įeina į gyvų organizmų sudėtį, nulemia jų struktūros specifiškumą ir funkcionavimą. Angliavandeniai, kurie dar kartais vadinami karbohidratais ar sacharidais, yra labai svarbi gyvųjų organizmų sudėtinė dalis. Angliavandeniams yra priskiriami junginiai, kurie pasižymi įvairiapusėmis ir dažnokai stipriai besiskiriančiomis funkcijomis. Angliavandeniai sudaro pagrindinę organinių junginių masės dalį žemėje. Biosferoje jų yra daugiau negu visų kitų organinių medžiagų. Kasmet, fotosintezės proceso metu, susidaro milžiniški kiekiai angliavandenių. Sausoje augalų masėje angliavandeniai sudaro apie 80-90 % ir apie 2 % - sausos gyvūnų masės. Angliavandeniai dalyvauja daugelyje metabolinių procesų, bet visų pirmiausiai jie yra pagrindinė maisto medžiaga ir pagrindinis energijos tiekėjas. Oksiduojami organizme, jie skyla iki anglies dioksido bei vandens ir išskiria dalį energijos. Apytikriai imant dienos raciono suvartojamo maisto masę, tai angliavandeniams iš jos tenka apie 75 %, o paros reikiamų kalorijų kiekiui - daugiau nei 50 %. Bet kaip ten bebūtų, vienareikšmiškai nėra teisinga angliavandenių funkcijoms priskirti tik energetinį organizmo gyvybinių procesų palaikymą. Reikia pažymėti ir struktūrinį angliavandenių vaidmenį. Angliavandeniai yra daugelio fiziologiškai svarbių junginių (pvz., imunoglobulinų, nukleotidinių kofermentų, glikopeptidų ir glikoproteinų, glikolipidų ir lipopolisacharidų ir kt.) sudėtinė dalis. Būdami sudėtinė mišrių biopolimerų dalis, angliavandeniai suteikia jiems specifinių savybių fiziologinių procesų metu, pvz., dalyvauja nukleorūgščių ir baltymų sintezėje, lemia ląstelių paviršiaus biologinį specifiškumą, mažina trintį tarp sąnarių, sutvirtina ląstelių struktūrinius ir atraminius organus ir t.t. Ir tai išvardinta tik maža dalis…