Lipidai neturintys riebalinių rūgščių. •Eikozanoidai. Eikozanoidai yra biologiškai aktyvios medžiagos, sintetinamos daugelyje organizmo ląstelių iš polinesočiųjų riebalų rūgščių, kurios turi 20 anglies atomų (paprastai iš arachidono rūgšties).Eikozanoidams priklauso prostaglandinai (PG), tromboksanai (TX), leukotrienai (LT), prostaciklinai, lipoksinai (LX) - visi jie yra labai aktyvūs ląstelių funkcijų reguliatoriai. Jų gyvavimo pusperiodis yra itin trumpas, po kurio jie suskyla iki neaktyvių produktų. Eikozanoidų poveikis panašus į vietinio poveikio hormonų veikimą, veikdami juos sintetinančios ląstelės metabolizmą autokrininiu būdų, o supančias ląsteles parakrininiu būdu. Eikozanoidai sintetinami nedideliais kiekiais (iki 1 mg organizme per parą) daugelyje ląstelių, kurias jie ir veikia. Šios aktyvios medžiagos nėra išnešiojamos po visą organizmą kaip kiti hormonai ir jos nėra kaupiamos. Eikozanoidai dalyvauja daugelyje procesų: reguliuoja lygiųjų raumenų tonusą ir to pasekmėje veikia arterinį spaudimą; reguliuoja bronchų spindį ir jų būklę; reguliuoja žarnyno ir gimdos būklę; reguliuoja vandens ir natrio sekreciją inkstuose; įtakoja trombų susidarymą. Įvairūs eikozanoidų tipai dalyvauja uždegiminiuose procesuose, kurie atsiranda audinių pažeidimo arba infekcijų metu. Tokie uždegiminiai požymiai kaip skausmas, išbrinkimas ar karščiavimas yra stipriai įtakojami eikozanoidų poveikio. Perteklininė eikozanoidų sekrecija gali sukelti eilę susirgimų, pvz., bronchinę astmą ir alergines reakcijas. Žmogaus organizme pagrinde eikozanoidų sintezės substratu yra arachidono rūgštis (20:4, ω-6). Taip yra vien dėl to, kad iš polieninių riebalų rūgščių, kurios yra eikozanoidų pirmtakai, žmogaus organizme jos yra daugiausia. Žymiai mažesniais kiekiais eikozanoidų sintezei yra naudojamos eikozatrieninė riebalų rūgštis (20:3, ω-6) ir eikozapentaeninė (20:5, ω-3).…

Šie lipidai yra vadinami sudėtiniais lipidais ir yra antroji junginių grupė, kuri pagal lipidų cheminės sudėties, bei fizikinių ir cheminių jų savybių skirstymą priklauso lipidų grupei, kuriuos hidrolizuojant išsiskiria riebalų rūgštys. Labai plačiai nesiplečiant galima paminėti, kad šiai kategorijai priklausantys lipidai dažnai vadinami fosfolipidais. Ši įvairių lipidų grupė savo sudėtyje turi fosforo rūgšties. Dažniausiai fosfolipidus skirsto į glicerofosfolipidus, jų sudėtyje yra alkoholis glicerolis, ir sfingofosfolipidus - alkoholis svingozinas. Fosfolipidai turi amfifilinių savybių irjiems yra būdingas poliškumas. Dėl šių savo savybių fosfolipidai yra ne tik pagrindiniai visų ląstelių membranų lipidai, bet ir atlieka kitas funkcijas: sudaro paviršinį hidrofilinį kraujo lipoproteinų sluoksnį; įeina į alveolių paviršiaus sluoksnį ir taip užkerta sienelių sukibimą iškvėpimo metu; kai kurie fosfolipidai dalyvauja hormoninio signalo ląstelėms perdavime; sfingomielinai yra mielino dangalo ir kitų nervinių ląstelių membranų struktūros dalis. Sudėtiniams lipidams priklauso glicerofosfolipidai, sfingolipidai (sfingomielinai, cerebrozidai, gangliozidai), alkilgliceroliai ir galaktolipidai. • Glicerofosfolipidai. Jų pagrindinė struktūrinė dalis yra glicerolis. Glicerofosfolipidai yra pagrindiniai biologinių membranų komponentai. Glicerofosfolipidų molekulėje yra dvi riebalų rūgštys surištos su gliceroliu (1 ir 2 padėtyse) ir fosforo rūgšties liekana (3 padėtyje), prie kurios prisijungia įvairūs pakaitai, dažniausiai tai būna aminoalkoholis. Bendroji glicerofosfolipidų struktūros formulė parodyta paveiksle. Toje vietoje, kur prijungiamas besijungiantis alkoholis, pažymėtas X žymėjimu. Jeigu 3 padėtyje yra tik fosforo rūgštis, tai glicerofosfolipidas vadinamas fosfatido rūgštimi (X=H). Fasfatido rūgštis yra viena iš papraščiausių glicerofosfolipidų, jo liekana vadinama "fosfatidil", kuri, kaip vėliau pamatysime, įeina į…

Pagal lipidų cheminės sudėties, bei fizikinių ir cheminių jų savybių skirstymą, ši pirmoji paprastųjų lipidų kategorija priklauso lipidų grupei, kuriuos hidrolizuojant išsiskiria riebalų rūgštys. Paprastiesiems lipidams priklauso acilgliceroliai ir vaškai. • Acilgliceroliai. Acilgliceroliai - glicerolio ir riebalų rūgščių esteriai. Acilgliceroliai dar vadinami trigliceridais, triacilgliceroliais arba neutraliaisiais riebalais. Tai yra tie lipidai, kurie gali būti vadinami tiesiog riebalais. Riebalai yra viena iš gausiausių lipidų grupių, tai nepolinės, hidrofobinės, vandenyje netirpios medžiagos. Riebalų glicerolis gali būti surištas su viena, dviem arba trimis riebalų rūgštimis, tokiu būdu susidaro mono-, di- arba triacilgliceroliai. Mono- ir diacilgliceroliai susidaro tarpiniuose triacilglicerolių skaidymo ir sintezės etapuose. Žmogaus organizmo pagrindinę lipidų masę sudaro triacilgliceroliai - riebalai. Žmogaus, kurio kūno masė yra 70 kg, normoje yra apie 10 kg riebalų. Jie saugomi riebalinėse ląstelėse - adipocituose ir yra naudojami kaip energijos šaltinis badavimo metu. Daugelyje augalų riebalai yra saugomi jų sėklose kaip aliejai. Triacilglicerolių sudėtyje esančios riebalų rūgštys gali būti vienodos arba skirtingos. Gamtinio riebalo molekulėje yra įvairios riebalinės rūgštys, dažniausiai aptinkami lipidų mišiniai su skirtingo ilgio ir sotumo riebalų rūgštinis. Paprastai kaip taisyklė, 1 ir 3 padėtyje yra labiau sočiosios riebalinės rūgštys, o antroje padėtyje - polieninė rūgštis. Triacilglicerolio pavadinime, pradedant nuo glicerolio pirmojo anglies atomo, yra išvardijami riebalinių rūgščių radikalų pavadinimai, pvz., palmitoilglicerolis arba 1,2-distearoil-3-palmitoilglicerolis. O tų triacilglicerolių, kurių molekulėse yra vienodos riebalų rūgštys, pavadinimai sudaromi pagal riebalinių rūgščių pavadinimus, pvz., tristeroilglicerolis arba tiesiog tristerinas. Riebalai,…

Riebalų rūgštys. Didžioji dalis lipidų savo sudėtyje turi riebalinių rūgščių, todėl prieš pradedant nagrinėti lipidų įvairovę reiktų suprasti kas iš tikro yra riebalų rūgštys. Riebalų rūgštys - įvairių lipidų struktūrinis komponentas. Žmogaus organizme daugiausiai paplitusios nešakotos riebalų rūgštys (linijinės, be atšakų), jos turi lyginį anglies atomų skaičių grandinėje. Ši savybės yra susijusi su jų biosintezės ypatumais. Jų sintezės metu, prie riebalų rūgšties paeiliui yra prijungiami kiti fragmentai. Gamtinės kilmės riebalų rūgštyse anglies atomų skaičius paprastai svyruoja nuo 4 iki 24 atomų. Taigi, riebalų rūgščių struktūrinė dalis yra ilgoji anglies atomų grandinė ir viena galinė karboksigrupė. Riebalų rūgštys išskiriamos iš riebalų juos hidrolizuojant. Trigliceridų sudėtyje riebalų rūgštys atlieka energijos saugojimo funkciją, kadangi jų sudėtyje esanti CH2 - grupė yra turtinga energija. Oksiduojant tokius ryšius energijos išsiskiria daugiau, negu angliavandenių oksidacijos metu, kur anglies atomai jau yra dalinai oksiduoti. Fosfolipidų ir sfingolipidų sudėtyje esančios riebalų rūgštys sudaro membranų vidinį hidrofobinį sluoksnį, kas žinoma lemia jų savybes. Esant normaliai kūno temperatūrai, organizmo riebalai ir fosfolipidai yra skystos konsistencijos, kadangi nesočiųjų riebalinių rūgščių kiekis viršija sočiąsias riebalines rūgštis. Membranų fosfolipiduose nesočiųjų riebalinių rūgščių gali būti iki 80-85 %, o poodinių riebalų sudėtyje - iki 60 %. Yra žinoma apie 100 gamtinių riebalų rūgščių, kurios retai būna laisvos, paprastai jos yra esterintos. Laisvoje, neesterintoje būsenoje riebalinės rūgštys organizme aptinkamos nedideliais kiekiais, pvz., kraujyje, kur jos transportuojamos kompleksuose su baltymu albuminu. Kaip jau pastebėjome iš…

1) Struktūrinė: • lipidai (pvz., fosfolipidai, glikolipidai), susijungę su baltymais, įeina į ląstelių membranų sudėtį, kurios apgaubia ląstelę, organėles.• cholesterolis irgi yra membranų struktūrinis komponentas. 2) Apsauginė: • eikozanoidų klasės junginiai dalyvauja įvairiuose ląstelės fiziologiniuose procesuose (pvz., yra svarbūs uždegiminiams procesams, imuniniam atsakui susidaryti ir kt.), taip atlikdami apsaugančią ląstelės funkciją.• riebalai apsaugo organizmą nuo fizinio ir šiluminio poveikio. 3) Energetinė: • lipidai yra pagrindinis ląstelių energijos rezervas.• riebalinių rūgščių energetinė vertė yra didesnė nei kitų medžiagų; oksidacijos metu 1 g riebalų išskiria apie 9 kcal (38 kJ) energijos, kai oksiduojamas 1 g angliavandenių išskiria 4 kcal (17 kJ) energijos. 4) Signalinė: • lipidai atlieka antrinių signalinių molekulių vaidmenį (pvz., diacilglicerolis).• lipidai įeidami į biologinių membranų sudėtį, padeda padidinti membranų laidumą, nervinio impulso perdavimą, tarpląstelinių ryšių susidarymą. 5) Reguliacinė: • tam tikri lipidai (pvz., eikozanoidų klasės junginiai) padeda reguliuoti kraujospūdį, palaikyti kūno temperatūrą, valdyti lygiųjų raumenų susitraukimus.• iš tam tikrų lipidų (pvz., cholesterolio) yra sintetinami lytiniai hormonai, tulžies rūgštis, vitaminas D, kurie aktyviai dalyvauja organizmo fiziologiniuose procesuose. 6) Mitybos: • lipidų dėka (pvz., riebalų) organizmas yra aprūpinamas riebaluose tirpiais vitaminais ir riebalų rūgštimis. 7) Pernašos: • lipoproteinai, prisijungę fosfolipidus, acilglicerolius bei cholesterolį, juos perneša organizme. 8) Kitos funkcijos: • lipidai yra endogeninio vandens šaltinis.• lipidai yra fermentų kofaktoriai, elektronų ir protonų nešikliai.• karotenoidai yra svarbūs fotosintezei, o retinalis dalyvauja regėjimo procese.• lipidai plačiai naudojami pramonėje (kosmetikoje, maisto pramonėje, gaminami…

Lipidai - didelė, gamtinių, organinių junginių grupė, kurioje yra riebalai ir į riebalus panašios medžiagos, jos aptinkamos visose gyvose ląstelėse. Paprasčiau sakant, dažnai lipidus vadina tiesiog riebalais, bet taip sakyti būtų nevisai teisingai, kadangi lipidams priklauso įvairių klasių junginiai, ne tik įvairūs riebalai. O tos medžiagos, kurias mes dažniausiai vadiname tiesiog riebalais, įeina į vieną iš šių klasių. Tokia padėtis atsirado greičiausiai dėl to, kad paprastam žmogui pavadinimas "lipidai" dažniausiai nieko nesako, o "riebalai" (pvz., kūno riebalinis sluoksnis, gyvūniniai taukai, aliejus ir kt.) jau visai kas kita. Iš šios organinių junginių grupės išskirti vieną ar kitą medžiagą būtų ne visai teisinga. Todėl, daugiau ar mažiau panagrinėkime visas jose esančias medžiagas ir visą pateikiamą informaciją yra suskirstyta į keletą skyrių. Terminas "lipidai" apjungia visas medžiagas, kurios turi bendrą fizinę savybę - blogai tirpsta vandenyje, tačiau gerai tirpsta nepoliniuose tirpikliuose ir iš organizmo ekstrahuojamos organiniais tirpikliais (pvz., etanoliu, chloroformu ir kt.). Pagal struktūrą lipidai yra labai įvairūs, netgi nėra bendro cheminės sudėties požymio. Lipidus paprastai skirsto į klases, kuriose apjungiamos molekulės, turinčios panašią cheminę sudėtį ir bendras biologines savybes. Šiose klasėse galima rasti ir mūsų "riebalus", kurie kartais vadinami tiesiog maistiniais riebalais. Jie (riebalai) sudaro pagrindinę lipidų masę organizme - trigliceridai, atliekantys energijos deponavimo organizme vaidmenį. Didelė dalis riebalų yra išsidėstę poodiniame riebaliniame audinyje ir atlieka apsaugantį nuo fizinio poveikio ar šiluminį vaidmenį. Žmogaus audiniuose skirtingų lipidų klasių kiekis labai skirtingas.…

Lipidai - didelė, gamtinių, organinių junginių grupė, kurioje yra riebalai ir į riebalus panašios medžiagos, jos aptinkamos visose gyvose ląstelėse. Paprasčiau sakant, dažnai lipidus vadina tiesiog riebalais, bet taip sakyti būtų nevisai teisingai, kadangi lipidams priklauso įvairių klasių junginiai, ne tik įvairūs riebalai. O tos medžiagos, kurias mes dažniausiai vadiname tiesiog riebalais, įeina į vieną iš šių klasių. Tokia padėtis atsirado greičiausiai dėl to, kad paprastam žmogui pavadinimas "lipidai" dažniausiai nieko nesako, o "riebalai" (pvz., kūno riebalinis sluoksnis, gyvūniniai taukai, aliejus ir kt.) jau visai kas kita. Iš šios organinių junginių grupės išskirti vieną ar kitą medžiagą būtų ne visai teisinga. Todėl, daugiau ar mažiau panagrinėkime visas jose esančias medžiagas ir visą pateikiamą informaciją yra suskirstyta į keletą skyrių. Terminas "lipidai" apjungia visas medžiagas, kurios turi bendrą fizinę savybę - blogai tirpsta vandenyje, tačiau gerai tirpsta nepoliniuose tirpikliuose ir iš organizmo ekstrahuojamos organiniais tirpikliais (pvz., etanoliu, chloroformu ir kt.). Pagal struktūrą lipidai yra labai įvairūs, netgi nėra bendro cheminės sudėties požymio. Lipidus paprastai skirsto į klases, kuriose apjungiamos molekulės, turinčios panašią cheminę sudėtį ir bendras biologines savybes. Šiose klasėse galima rasti ir mūsų "riebalus", kurie kartais vadinami tiesiog maistiniais riebalais. Jie (riebalai) sudaro pagrindinę lipidų masę organizme - trigliceridai, atliekantys energijos deponavimo organizme vaidmenį. Didelė dalis riebalų yra išsidėstę poodiniame riebaliniame audinyje ir atlieka apsaugantį nuo fizinio poveikio ar šiluminį vaidmenį. Žmogaus audiniuose skirtingų lipidų klasių kiekis labai skirtingas.…

Įžanga. Riebalai priklauso paprastųjų lipidų grupei ir yra junginiai iš glicerolio ir riebalinių rūgščių. Kartu su angliavandeniais ir baltymais, riebalai yra viena iš pagrindinių ląstelės komponentų. Riebalai aktyviai dalyvauja formuojant ląstelių membraną, jungiamąjį audinį, fosfolipidus, lipoproteinus ir kt. Bet viena iš pagrindinių funkcijų yra ta, kad riebaluose esančios nepakeičiamosios riebalinės rūgštys dalyvauja susidarant prohormonams prostaglandinams ir taip užtikrina jų funkcionavimą. Riebaluose esančios riebalinės rūgštys, ypač nepakeičiamosios riebalinės rūgštys, organizmui turi svarbią reikšmę. Jų trūkumas skatina hormoninių sutrikimų atsiradimą, kas žinoma atsiliepia ne tik treniruočių rezultatuose, bet ir aplamai atsiliepia sveikatai. Taigi, kokia bebūtų skeptiška nuomonė riebalų atžvilgiu, jie yra reikalingi mūsų normaliam egzistavimui. Riebalų mes turime gauti kasdien ir nereikėtų jų visiškai išbraukti iš kasdieninės mitybos raciono. Riebalai yra organizmo energijos atsargų šaltinis. Jie organizme sudaro tam tikrą rezervą, kurį mes naudojame energijos gavybos reikmėms. Šis rezervas naudojamas paprastai tada, kai jaučiamas organizme energijos stygius - ilgai fiziškai dirbant ar badaujant. Riebalai daugiausiai kaupiami poodiniame sluoksnyje ir pilvo srityje aplink virškinamąjį žarnyną. Pagal sukauptą kiekį, jie pakankamai ilgai gali aprūpinti organizmą energija, netgi tada kai badaujame. Riebalai turi plastinę reikšmę ir įeina į kiekvienos organizmo ląstelės sudėtį. Vitaminai A, D, E, ir K tirpsta tik riebaluose, todėl riebalai yra svarbūs šių vitaminų įsisavinimui. Su jais organizmas taip pat gauna choliną (prilygstantį vitaminams) ir tą mūsų taipogi peikiamą cholesterolį ar daugelį kitų medžiagų. Be visų jau paminėtų savybių (ląstelių struktūrinė…

• L-Glutaminas. L-Glutamino struktūra. L-Glutaminas, IUPAC pav. - 2-amino-4-karbamoilbutano rūgštis;pakeičiamoji aminorūgštis;cheminė formulė - H2NCOCH2CH2CH(NH2)COOH;sutrumpintas pavadinimas - Gln, Q, Glu-NH2. •L-Glutamo rūgštis. L-Glutamo rūgšties struktūra. L-Glutamo rūgštis, IUPAC pav. - 2-aminopentano dirūgštis;pakeičiamoji aminorūgštis;cheminė formulė - HOOCCH(NH2)CH2CH2COOH;sutrumpintas pavadinimas - Glu, E. Glutamato struktūra. Dažnai straipsniuose, netgi tuose, kurie perteikiami kaip moksliškai pagrįstais, tenka susidurti su L-Glutamino savybių naudojimu apibūdinant L-Glutamo rūgštį (Glutamatas). Sporto medicinoje glutamo rūgštis, priešingai nei glutaminas, nėra nagrinėjamas kaip farmacinis nutrientas. Visa įrodymų bazė yra sukurta L-Glutamino ir jo dipeptidų tyrimų pagrindu. Šios aminorūgštys yra pakankamai glaudžiai susijusios ir dėl tos priežasties, šiame straipsnyje, jos bus nagrinėjamos kartu. Šių dviejų aminorūgščių principiniai skirtumai pakankamai dideli. Glutamatas (glutamo rūgštis) yra labiausiai vidaus ląstelėje paplitusi aminorūgštis, tuo tarpu glutaminas - labiausiai paplitusi aminorūgštis ne ląsteliniame skystyje. Be to, glutamatas pakankamai sunkiai pereina per ląstelės membranas. Dėl tos priežasties, kai ši aminorūgštis papildomai į organizmą patenka (suvartojama) egzogeniniu būdu, vis tiek daugeliuose organuose ir audiniuose šios aminorūgšties viduląstelinio deficito pašalinimas tampa problematiškas. Tam priešingybė yra glutaminas, jis lengvai pernešamas į ląstelės vidų, įtraukiamas į viduląstelinius metabolinius procesus, tame tarpe ir per glutamato susidarymo stadiją. Glutamino ir glutamato viduląsteliniai metabolizmo procesai (kaip ir kokybės, taip ir kiekybės santykyje) skiriasi. Tik dalis egzogeniniu būdu patekusių glutamo rūgšties aminorūgščių persidaro į glutaminą (pagal skirtingus šaltinius mažiau nei 20 %). Didžioji dalis glutamo rūgšties metabolizuojasi ir susidaro kitos medžiagos, kurios neturi savybių būdingų glutaminui. Tokiu…

•L-Fenilalaninas. L-Fenilalaninas; IUPAC pav. - 2-amino-3-fenilpropano rūgštis;nepakeičiamoji aminorūgštis;cheminė formulė - C6H5CH2CH(NH2)COOH;sutrumpintas žymėjimas -Phe, F. L-Fenilalanino struktūra. Fenilalaninas yra aromatinė nepakeičiamoji aminorūgštis. Šią aminorūgštį galima aptikti visų žinomų gyvų organizmų baltymų sudėtyje. Ji vaidiną nemažą vaidmenį stabilizuojant baltymines struktūras ir yra jų viena iš pagrindinių funkcinių centrų dalių. Fenilalaninas yra nepakeičiamoji aminorūgštis, nes gyvūnai neturi fermentų, kurie galėtų sintetinti tam tikrų šios aminorūgšties sudėtinių dalių (t. y. benzeno žiedo), dėl to ji turi būti gaunama su maistu. Fenilalaninas organizme naudojamas baltymų sintezei arba virsta kita aminorūgštimi - tirozinu. Esant tokioms aplinkybėms tirozinas vadinamas pakeičiamąją aminorūgštimi (iš tikro, teisingiau būtų vadinti dalinai pakeičiamąją), žinoma jei su maistu gaunamas pakankamas kiekis fenilalanino. Ši virtimo oksidacijos reakcija vyksta tik kepenyse ir yra negrįžtama. Jai būdingas molekulinis deguonis ir elektronų donoras tetrahidrobiopterinas, kuris atlieka reduktoriaus funkciją. Fenilalanino virtimas tirozinu organizmui yra pakankamai svarbus, kadangi iš tirozino sintetinamas dopaminas, noradrenalinas, adrenalinas, skydliaukės hormonai (trijodtironinas, tetrajodtironinas), melaninas. Taigi, šioje vietoje galima padaryti tam tikrą išvada - pagrindinės fenilalanino savybės, be to, kad jis naudojamas baltymų sintezei, paprastai yra pabrėžiamos tos, kurios turi tam tikrą svarbų poveikį organizmui tik po to, kai iš jo pagaminamas tirozinas. O savo ruožtu iš jo sintetinami kiti organizmo biologiškai aktyvūs junginiai. Fenilalanino svarba sporte (žinoma ir ne tik sporte): svarbus dėl galimybės konvertuotis į galvos smegenų signalinį mediatorių (neuromediatorius) - dopaminą, dopaminas yra žinomas kaip nuotaiką gerinanti ir pakelianti bendrą organizmo…