Kalcis žmogaus organizme.   Kalcis (Ca) - organizme esantis makroelementas, būtinas organizmo gyvybinėms funkcijoms palaikyti ir jame atlieka daugybę įvairių funkcijų. Kalcis yra elementas, kuris organizme aptinkamas pakankamai gausiai (žmogaus organizme jo yra nuo 1 iki 2 kg), o didžiausi jo kiekiai sutelkti kauluose ir dantyse. Kaulinio audinio mineralinės medžiagos yra susijusios su organinio matrikso baltymais. Kaule yra apie 19-26 % kalcio, 9-12 % fosforo, 2-4 % karbonatų, 0,2-0,3 % magnio, apie ketvirtadalį organizme esančio natrio, nedidelė dalis kalio, stroncio, geležies, vario, fluoro bei kitų mikroelementų. Kaule mineralinės medžiagos dažniausiai yra kalcio druskų pavidalų. Dalis jų yra amorfinio kalcio fosfato, kita dalis - hidroksiapatito (Ca10(PO4)6(OH)2) pavidalu.  Imant likusį organizmo Ca kiekį, kuris nedideliais kiekiais randamas kraujyje (kraujo plazmoje), tarpląsteliniame skystyje ir dar mažesniais kiekiais ląstelėse, ko gero, fiziologiniu požiūriu yra svarbesnė (ypač ta dalis esanti kraujyje). Didžiąją dalį kalcio, esančio kraujyje (apie 50%), sudaro laisvasis arba jonizuotas kalcis (tai fiziologiškai aktyvi Ca2+ forma). Kiek mažesnę dalį (40-45%) sudaro Ca, kuris susijungęs su kraujo plazmos baltymais (pagrinde su albuminu). Mažiausią dalį (apie 5-10%) sudaro Ca susijungęs su įvairiais anijonais – fosfatais, citratais. Kalcio fosfatas kaupiamas kauluose ir į apykaitą jis beveik neįtraukiamas. Ca²+ gali būti laikomas antriniu signalo tarpininku. Jis reikalingas ne tik sinapsiniam perdavimui, bet ir perduoti signalą ląstelės viduje. Ca²+ koncentracija citoplazmoje yra labai maža, todėl ląstelė jautriai reaguoja į jos didėjimą. Ca²+ į citoplazmą gali patekti iš…

Biologinės savybės. Jodas - cheminis elementas, kuris priskiriamas mineralinėms medžiagoms ir nedideli jo kiekiai yra būtini normaliam organizmo augimui ir vystymuisi. Suaugusio žmogaus organizme jodo yra apie 30 mg, didesnioji jo dalis randasi skydliaukėje, kur jis reikalingas skydliaukės tiroidinių hormonų (tiroksino, trijodtironino) sintezei. Į šią jodo savybę - dalyvaujant skydliaukės normalių funkcijų palaikyme - reiktų atkreipti tiek eiliniams žmonėms, tiek sportininkams, kadangi skydliaukės hormonai padeda reguliuoti medžiagų apykaitą. O tai reiškia, kad jų dėka yra sunormalizuojama visų medžiagų (riebalų, angliavandenių, baltymų) apykaita ir viso to dėka yra galimas daug efektingesnis riebalų organizme mažinimas ir treniruotės intensyvumo padidėjimas. Bet reikia atmint ir tai, kad jodo perteklius gali slopinti tiroksino gamybą, todėl padidintos jodo normos neturės įtakos geresniems sportiniams rezultatams, galbūt net atvirkščiai. Taigi, jodas pasižymi dideliu fiziologiniu aktyvumu ir yra skydliaukės hormonų struktūrinis komponentas. Jie dalyvauja reguliuojant: baltymų, riebalų, angliavandenių, vandens, elektrolitų apykaitą; biocheminių reakcijų greitį; energijos apykaitą; kūno temperatūrą; audinių diferenciaciją; augimą; organizmo ir jo neuropsichinės sistemos vystymąsi. Taipogi skaitykite - Jodo apykaita organizme. / Skydliaukė ir jos gaminami hormonai. Jodo paros poreikis. Jodas priskiriamas mikroelementams ir aptinkamas visuose gyvuose organizmuose. Jo kiekis augaluose priklauso nuo jodo junginių buvimo vandenyje ir tame dirvožemyje, kuriame auga atitinkamas augalas. Jūros augalija (pvz., jūros kopūstai) gali sukaupti iki 1% jodo. Žmogaus jodo paros poreikis gali priklausyti nuo amžiaus, fiziologinės būklės, kūno masės. Vidutinio amžiaus ir normalaus kūno sudėjimo žmogui šis paros poreikis…

Geležis gamtoje ir žmogaus organizme. Geležis (Fe) – kalbėti apie geležį, kaip apie gausiausiai paplitusį metalą Žemėje, ko gero, neverta. Geležis sudaro apie 6,2 % Žemės plutos masės. Nuo jo atradimo dienos iki dabar pat, jis išlieka plačiausiai naudojamas metalas pramonėje, jo galima aptikti visur. Šiandienai be jo išsiversti būtų jau ir problematiška. Geležis taipogi yra svarbus mikroelementas, kuris dalyvauja daugelyje biocheminių reakcijų. Suaugusio žmogaus organizme yra apie 3-4 g geležies, didžioji jo dalis (68-75%) yra hemoglobino sudėtyje, o likusios dalys susijungusios su baltymais feritinu, mioglobinu, transferinu, citochromu ir fermentais. Geležis, tam tikri jos kiekiai, gali būti kaupiama kepenyse, blužnyje ir kaulų čiulpuose atsargų pavidalu. Pagrindinės biologinės savybės. Taigi, geležis žymia dalimi yra deguonį pernešančių proteinų sudėtyje. O būdamas jų sudėtyje tampa vos ne pagrindine priežastimi, kodėl šie pigmentai geba surišti į plaučius patekusį deguonį ir pernešti jį iki visų organizmo ląstelių. Įdomu tai, kad hemoglobino sudėtyje geležis susiriša su deguonimi daug kartų aktyviau, nei būdamas kokio kito biologiškai aktyvaus junginio sudėtyje. Vien šitos, deguonį pernešančios funkcijos pakanka tam, kad jau būtų galima įvertinti visą geležies svarbą palaikant medžiagų apykaitos ir energijos procesus. Geležis nepakeičiama kraujodaros ir ląstelinės apykaitos procesuose. Kitas, taipogi svarbus biologiškai aktyvus junginys, kuris įtraukia į savo sudėtį geležies atomus yra mioglobinas. Jis yra širdies ir skeletinių raumenų baltymas, kuris raumenyse dalyvauja deguonies ir anglies dvideginio apykaitoje. Šis junginys aktyviai dalyvauja aprūpinant deguonimi intensyviai dirbančius raumenis. Geležis,…

Fosforo aptikimas gamtoje. Fosforas - vienas iš labai paplitusių žemės plutos elementų. Dėl aukšto cheminio aktyvumo gamtoje laisvoje formoje nėra aptinkamas, dažniausiai įeina į mineralų sudėtį (apatito, fosfarito ir kt.). Fosforo yra visose žalių augalų dalyse, ypač daug jų vaisiuose ir sėklose, taipogi yra gyvūnų audiniuose, įeina į baltymų bei kitų svarbių organinių junginių (ATP, DNR) sudėtį ir dažnai laikomas tiesiog gyvybės elementu. Elementarus fosforas normaliose sąlygose egzistuoja keleto stabilių alotropinių modifikacijų pavidalu, iki galo jos visos dar nėra visai ištyrinėtos. Tradiciškai yra skiriamos balto, raudono, juodo ir metalinio fosforo modifikacijos. Žinomiausios fosforo alotropinės atmainos yra baltasis ir raudonasis fosforas, jų savybės smarkiai skiriasi. Baltasis fosforas P4 - labai nuodingas, ore užsidega savaime, šaltai švyti. Raudonasis (juo padengtos degtukų dėžučių sienelės) yra mažiau nuodingas ir savaime neužsidega. Cheminės reakcijos, kurių metu pastebimas šaltas švytėjimas, vadinamos chemiliuminescencijos reakcijomis. Žinoma atvejų, kai naktį kapinėse ar laukuose pastebėta blausių žaltvykslės šviesų. Tai gali būti paaiškinama grindžiant fosfano PH3, susidarančio pūvant medžiagoms, savaiminio degimo reakcija. Žaltvykslė atrodo tarsi laukuose klaidžiojantis vaiduoklis. Šio dujinio junginio degimas yra chemiliuminescencijos reakcija. Tokio pat tipo reakcijos vyksta jonvabalių pilveliuose. Tai fermento katalizuojami pilvelyje esančio liuciferino virsmai. Fosforo biologinė reikšmė organizme. Fosforas žmogaus organizme yra svarbus makroelementas, įeinantis į baltymų, nukleino rūgščių, nukleotidų, fosfolipidų, fermentų, kaulinio audinio sudėtį. Fosforo junginiai dalyvauja energijos apykaitoje (adenozintrifosfato rūgštis ir kreatinfosfatas yra energijos generuotojai), jie reikalingi raumenų ir protinei veiklai bei gyvybiškoms…

Pagrindinės biologinės savybės organizme. Cinkas yra priskirti prie svarbesnių elementų - tai metalas, kurio veikimo spektras organizme yra pakankamai platus. Jjs yra vienas (be kalio ir magnio) iš labiausiai paplitusių viduląstelinių metalo jonų. Išskiriant pagrindines cinko funkcijas atliekamas žmogaus organizme, galima paminėti tokias kaip: aktyvinimas - įtakoja fermentų veikimą; struktūrinė - reikalingas baltymų struktūrai; reguliavimas - genų raiška. Pakankamai daug fermentų savo sudėtyje turi cinką, jis būtinas jų aktyvumui. Tarp kurių yra fermentai katalizuojantys peptidų, baltymų ir sudėtingų esterių hidrolizę, aldehidų susidarymą, nukleorūgščių (DNR ir RNR) polimerizaciją. Taigi cinkas yra svarbus biogeninis elementas, jis svarbus ne tik gyvūnų organizmuose, bet ir augalams. Trūkstant cinko dirvožemyje augalija auga skurdi. Medicinoje cinkas (cinko oksidas) naudojamas kaip antiseptinė ir priešuždegiminė priemonė. Prie aukščiau jau paminėtų jo biologinių vaidmenų organizme pavyzdžių dar galima pridėti tai, kad cinkas reikalingas antinksčių ir lytinių hormonų sintezei (minima, kad jis reikalingas įvairiems anaboliniams hormonams organizme, testosteronui ir augimo hormonui), vitamino E metabolizmui, normaliai prostatos veiklai, spermatogenezėje. Taigi, darant trumpą išvadą - cinkas svarbus daugeliui žmogaus organizmo funkcijų: reikalingas fermentų veiklai, imuninei sistemai, baltymų ir DNR sintezei, ląstelių dalijimuisi, organizmo (ypač jauname amžiuje) vystymuisi ir augimui, netgi žaizdų gijimui. Cinkas dalyvauja organizmo imunologinėje reaktyvacijoje. Imuninėse reakcijose cinko svarba pasireiškia stabilizuojant citomembranas, taipogi nemažiau svarbus yra polikloninis T limfocitų aktyvinimas ir kitos funkcijos. Cinkas yra būtinas viename iš insulino sintezės etapų, kuris savo ruožtu yra svarbus angliavandenių apykaitoje. Cinkas…

Chromo biologinės savybės organizme (mitai ar realybė). Chromas padeda palaikyti normalią maistinių makro medžiagų apykaitą, taip pat padeda palaikyti normalią gliukozės koncentraciją kraujyje. Chromas yra svarbus pagrindinių maistinių medžiagų normaliai apykaitai - gerina angliavandenių, riebalų ir baltymų apykaitą organizme. Kadangi chromas labiausiai dalyvauja angliavandenių apykaitoje, tai jis padeda išlaikyti normalų kūno svorį ir atsikratyti antsvorio. T. y. kuo daugiau valgoma paprastųjų greitų angliavandenių (pvz., saldumynų), tuo greičiau netenkama chromo atsargų, o trūkstant organizme chromo yra jaučiamas padidėjęs potraukis saldumynams. Taigi, chromo papildų vartojimas padeda išspręsti problemas su antsvoriu. Tokius ar panašius aprašymus mes galime išvysti chromo preparatų informaciniuose lapeliuose arba vos ne kiekviename internetiniame portale, kurie suteikia šiokios tokios informacijos apie chromą. Bet ar taip yra iš tiesų? Šį ir dar kitokius klausimus pabandysime panagrinėti šiame straipsnyje. Dažniausiai aptinkami teiginiai. Kai kuriuose straipsniuose apie chromą galima aptikti informacijos, kad chromas yra svarbus insulino apykaitai ir padeda jam kontroliuoti cukraus kiekį kraujyje (jis skatina gliukozės patekimą iš kraujo į ląsteles ir jos panaudojimą energijos gamybai), taip pat reikalingas gliukozės toleravimo faktoriui. Kitame interneto portale randama informacija, kad chromas jau įeina į insulino sudėtį ir žinoma tokiu būdu reguliuoja cukraus kiekį kraujyje. Dar kituose straipsniuose minima, kad chromas aktyvina daugelį fermentinių reakcijų arba net įeina fermento tripsino sudėtį. Tiesą pasakius, šiuos teiginius patvirtinančios informacijos įvairiuose biochemijos leidiniuose man nepavyko rasti. Ten aplamai neminima, kad chromas būtų būtinas ar kokiu tai būdu…

Pagrindinės biologinės funkcijos organizme. Chloras yra svarbus biogeninis elementas, kuris junginių pavidalu įeina į visus gyvus organizmus. Žmogaus organizme chloro jonai (jie organizme būna laisvi, hidratuoti, junginiuose su kitais elementais) dalyvauja palaikant osmosinę skysčių pusiausvyrą ir turi gebėjimą pakankamai lengvai pereiti per ląstelių membranas. Būtent dėl to chloro jonai, kartu su natrio ir kalio jonais, dalyvauja sudarant pastovų osmosinį slėgį ir reguliuojant vandens-druskų apykaitą, palaiko elektrolitų balansą ir rūgštinę-šarminę pusiausvyrą. Taip pat dalyvauja procesuose palaikant ląstelių pH, reikalingas raumenų ir nervų sistemos funkcijoms. Chloro jonai, įeidami į skrandžio rūgšties sudėtį, sudaro palankias sąlygas veikti daugeliui fermentų skrandžio sultyse, padeda virškinti maistą ir prisideda prie bakterijų skrandyje naikinimo. Chloro apykaita organizme. Chloro apykaitą ir išskyrimą reguliuoja posmegeninės liaukos (hipofizės) užpakalinės dalies hormonas vazopresinas (ADH), antinksčių žievės hormonai (aldosteronas). Chloras kaupiasi visceraliniame audinyje, kauluose, neląsteliniuose organizmo skysčiuose, odoje ir skeleto raumenyse, o didžioji jo dalis pasisavinama storojoje žarnoje. Aktyviausi chloro jonai (Cl-) rezorbuojami skrandyje ir klubinėje žarnoje. Didžioji dalis chloro esanti organizme randasi neląstelinėje erdvėje (yra ekstraląstelinis anijonas). Chloras pašalinamas daugiausiai su šlapimu, taip pat su išmatomis ir per odą prakaituojant. Chloro ekskrecija yra susijusi su natrio ir kalio jonais, todėl kintant natrio (Na) ir kalio (K) koncentracijai kinta ir chloro. Chloro trūkumas pastebimas retai, bet jį gali skatinti nepakankamas jo vartojimas su maistu, dažnas vėmimas ar sutrikusi šio elemento apykaitos reguliacija. Trūkumas ir jo priežastys. Organizmas chlorido jonų netenka prakaituodamas,…

Bromas žmogaus organizme. Bromas priskiriamas mikroelementams ir manoma, kad jis mažais kiekiais būtinas elementas žmogaus organizme, nors jo biologinė reikšmė organizmui dar pakankamai mažai ištirta. Žmonių ir gyvūnų organizmuose bromas buvo aptiktas daug kartų, bet jo tikra funkcija iki galo taip ir neaiški. Dar iki šiol kartais neapsisprendžiama - ar bromo buvimas organizme yra atsitiktinis, ar vis dėlto jis yra gyvų organizmų pastovi sudėtinė dalis. Tarp mokslo srities atstovų yra darančių prielaidą, kad labiausiai tikėtina, jog bromas į žmogaus organizmą patenka būtent iš išorės. Tai yra pakankamai dažnas ir pastovus reiškinys, tad bromo buvimas organuose turi būti nagrinėjamas kaip normalus reiškinys. Panaudojimas medicinoje. Medicinoje bromas imtas naudoti netrukus nuo jo atradimo. Jau 1828 m. bromą bandė naudoti vietoj jodo gydant sifilį, bet be rezultatų. Nuo 1864 m. kalio bromidas imtas naudoti gydant nemigą ir mažinant bei silpninant epilepsinius priepuolius. Eksperimentiniu būdu išsiaiškinti bromo druskų vaistines savybes gyvūnams, taip pat kaip ir sveikiems žmonėms, nėra lengva, bet ligotiems bromo junginių poveikio skirtumas nuo chlorinių yra labiau išreikštas. Bromo preparatai, kaip neorganiniai arba organiniai junginiai, yra naudojami terapiniais tikslais medicinoje. Jų pasireiškiančios savybės naudojamos gydant tokius sutrikimus ar ligas kaip epilepsija - sumažinant ar susilpninant, kartais net sustabdančius (preparatų vartojimo metu) priepuolius. Esant nerviniam susijaudinimui, isterijai, širdies dideliam plakimui (naudojant širdies plakimas sulėtėja). Gydyti nemigai, neuralginiams skausmams, įvairios kilmės traukulių priepuoliams, skausmingoms erekcijoms, šlapimo nelaikymui, chorėjai, alkoholizmui, baltajai karštinei, migrenai, kokliušui…

Boras gamtoje ir buityje. Boras – trivalentis nemetalas. Elementinis boras gamtoje neaptinkamas, sutinkamas tik įvairiuose junginiuose ir yra plačiai paplitęs - boratai, borosilikatai, kaip priemaiša mineraluose, tam tikri kiekiai aptinkami požeminiame vandenyje. Yra žinoma keletas boro alotropinių atmainų. Boras plačiai vartojamas įvairios pramonės šakose (pirotechnikoje, tekstilėje, kaip cheminė medžiaga, atominėje energetikoje, elektronikoje, metalurgijoje, medicinoje ir kt.) ir yra svarbus mikroelementas, kuris reikalingas normaliai augalų gyvybinei veiklai palaikyti. Boro stoka stabdo jų vystymąsi ir kultūriniuose augaluose skatina atsirasti įvairias ligas. Boro svarba žmogaus organizmui. Žmogaus organizme boro reikšmė pakankamai mažai ištyrinėta ir rasti informacijos, kuri būtų iš patikimų šaltinių ir pagrįstų kompetetingais daugiakartiniais tyrinėjimais labai sunku. Paprastai, naujausi tyrinėjimai, užtrunka pakankamai ilgą laiką, o po to lėtai keliauja iki plačiosios visuomenės. Kaip ten bebūtų, turime ką turime, o boras aptinkamas daugelyje žmogaus organizmo audinių (raumenų, kaulų, kraujyje). Galima aptikti tokios informacijos, kad boras dalyvauja reguliuojant centrinės nervų sistemos veiklą ir turi poveikį lytinėms ir skydliaukės liaukoms. Taipogi, kadangi yra aptinkamas kauluose, laikoma, jog jis turi poveikį formuojant kaulinį audinį ir turi įtakos jų tvirtumui bei stabdo osteoporozės išsivystymą; padeda tokių mineralų kaip fosforas, kalcis ir magnis normaliai apykaitai; turi reikšmę susidarant vitamino D formoms organizme. Tiesos beieškant. Dažnai minima, kad boras turi poveikį normalizuojant hormoninį foną ir gerina organizme testosterono ir estrogenų santykį. Taip pat minima, kad vartojant 2,5 - 3 mg boro per parą, padidėja estrogenų ir testosterono kiekis…

Biologiškai aktyvių medžiagų svarba organizmui. Mineralinės medžiagos kartu su baltymais, angliavandeniais, riebalais ir vitaminais yra gyvybiškai svarbūs žmogaus mitybos maisto komponentai, kurie yra būtini gyvųjų audinių cheminių struktūrų statybai ir biocheminių bei fiziologinių procesų realizavimui, reikalingi organizmo gyvybinių funkcijų palaikymui ir funkcionavimui. Iš šios grupės išskiriant tik mineralines medžiagas, galima pasakyti, kad jos žmogaus organizmui yra ne ką mažiau svarbios negu likę komponentai. Jeigu jų maiste nebūtų visiškai, organizmas po kurio laiko - žūtų. Kai maiste trūksta tik tam tikrų mineralinių medžiagų, tai labai sutrinka atskirų organų veikla. Mineralinės medžiagos turi didelės reikšmės mūsų organizmo ląstelėse vykstantiems procesams. Žinoma nereikia pamiršti ir tai, kad visų gyvų sistemų gyvybinė veikla pasireiškia įvairių cheminių junginių molekulių sąveika. Aptikta daugiau kaip 80 cheminių elementų, įeinančių į gyvosios gamtos komponentų sudėtį, 27 iš šių elementų atlieka tam tikras funkcijas, kiti - patenka į organizmus su maistu, vandeniu ar oru. Vanduo, aplamai yra terpė, kurioje vyksta įvairios organizmo reakcijos; be jo negalėtų būti pašalinti iš organizmo medžiagų apykaitos produktai; jis yra ląstelių ir audinių sudedamoji dalis; su vandeniu į organizmą patenka įvairių mineralinių medžiagų. Mineralinių medžiagų reikšmė organizmui. Mineralinės medžiagos - neorganinės kilmės medžiagos (ir jų druskos), o tai jau sako, kad jos nesigamina nei augaluose nei gyvūnuose, jos turi būti gaunamos iš išorės, t.y. jos aptinkamos maisto produktuose. Mineralai yra ypač būtini normaliam organizmo funkcionavimui - nervų sistemos veikloje (nervų sistemos pralaidumui); raumenų…