Tai organinių junginių grupė, kuri slopina vitamino biologinį aktyvumą. Kartais, šios įvairios cheminės medžiagos, pagal savo cheminę sandarą gali būti artimos vitaminams, bet jos pasižymi priešingu biologiniu poveikiu (biologiškai yra neveiklios). Patekę į organizmą antivitaminai įsijungia į medžiagų apykaitos reakcijas vietoj vitaminų, bet atlikti vitaminų funkcijas negali ir slopina ar net sutrikdo jų normalią eigą. Taigi, antivitaminu gali būti bet kokia medžiaga, kuri mažina ar visai slopina vitamino biologinį poveikį. Tai gali vesti prie vitaminų nepakankamumo (hipovitaminozė, avitaminozė) netgi tais atvejais, kai atitinkamas vitaminas patenka su maistu ar susidaro pačiame organizme pakankamame kiekyje, t.y. normaliomis sąlygomis jų pakaktų normaliai organizmo veiklai ir funkcionavimui.

Antivitaminai yra žinomi beveik visiems vitaminams ir tai gali būti įvairiausios svetimos medžiagos, pvz., nuodai, vaistai ar net biologinės kilmės medžiagos – baltymai, fermentai ir pan. Jie gali būti tiek gamtiniai, tiek ir sintetiniai biologiškai aktyvūs junginiai, kurie pakeičia normalius metabolitus biocheminėse reakcijose, trikdo medžiagų apykaitą ląstelėse ir audiniuose, blokuoja receptorius (kitaip dar vadinami antimetabolitai). Antivitaminai įsijungia į fermentų struktūras, bet juose kofermentinio vaidmens neatlieka.

Antivitaminai skirstomi į vitaminų struktūrinius analogus, kurie veikia kaip konkurenciniai inhibitoriai lėtinantys arba sustabdantys chemines reakcijas ir antivitaminai, kurie sukelia vitaminų cheminės struktūros modifikacijas (mažina jų rezorbciją, pernašą, mažina vitaminų biologinį poveikį ir trukdo susidaryti kofermentinėms formoms). Pvz.:

• avidinas – biotino (vitaminas H arba vitaminas B7) antivitaminas, jis randamas nevirtame kiaušinio baltyme ir susijungęs su biotinu sudaro netirpų ir neaktyvų kompleksą, kuris žarnyne nerezorbuojamas;

• tiaminazė – skaido ir ardo tiaminą (vitaminas B1), daugiausiai tiaminazė gali patekti iš termiškai neapdorotų produktų (pvz., žuvies);

• askorbatoksidazė – oksiduoja ir ardo vitaminą C, todėl apdorotus (supjaustytus, išspaustas sultis, paruoštas salotas ir pan.) šviežius vaisius ir daržoves reiktų suvartoti iškart, kadangi jos oksiduosis ir neteks didžiosios dalies askorbo rūgšties;

• vaistai – antikoaguliantai (pvz., dikumarolis, varfarinas, tromeksanas ir kt.) vitamino K antivitaminai; antibakteriniai vaistai gydant tuberkuliozę (izoniazidas, cikloserinas ir kt.) yra vitamino B6 (piridoksalio) antivitaminai; aminopterinas, ametopterinas (metotreksantas) – folio rūgšties antivitaminas; antibakteriniai, antibiotikai (tokie kaip sulfanilamidai) yra p-aminobenzenkarboksirūgšties ir kitų B grupės vitaminų antivitaminai ; maliariniai vaistai (akrichinas, chininas) – vitamino B2 antivitaminai ir t.t. Bet, nors daugelis vaistų gali būti vitaminų antivitaminais, jie vis tiek mums gali pagelbėti viename ar kitame ligos gydyme ar netgi išgelbėti gyvybę;

• kofeinas – trukdo pasisavinti vitaminus B ir C, todėl reikia vartoti saikingai, o arbatą ar kava geriau gerti atskirai nuo maisto;

• alkoholis ir tabakas – kenkia daugeliui vitaminų;
• ir kt.

Taigi, antivitaminų galima rasti įvairiose medžiagose (maiste, vaistuose ir t.t.) ir jų išvengti visiškai nepavyks, kaip ko gero išvengti visų galimų ligų per savo gyvenimą irgi nepavyks. Vis dėl to, kai kurios iš tų ligų mums tam tikru momentu sugadins sveikatą, nepriklausomai nuo to ar vartosime vitaminus ar ne. Bet imant bendras tendencijas, tie žmonės, kurie vartoja daug šviežių vaisių ir daržovių, stengiasi subalansuoti mitybos įpročius, nevartoja alkoholio, nerūko tabako, tausojančiai save dirba ir žinoma laisvalaikiu užsiima sportine fizine veikla yra linkę ilgiau gyventi, rečiau sirgti (netgi tokiomis ligomis kaip vėžys ar širdies ir kraujagyslių ligomis) ir visokeriopai būdami laimingesni pasiekia savo norimų gyvenimiškų tikslų. Nors prie to paties reiktų pridurti ir tai, kad antivitaminai gali būti naudojami bakterinėms infekcijoms, leukemijai ar kitoms vėžio formoms gydyti, taip pat kraujo krešėjimui mažinti ir kt.