Riebalai mitybos racione.
Žmogaus organizmas su maistu per parą gauna maždaug nuo 80 iki 150 g lipidų. Pagrindinę jų masę sudaro riebalai, kurie kartu su gliukoze yra pagrindinis energijos išteklius. Nors riebalų kaloringumas yra žymiai aukštesnis nei angliavandenių (iš riebalų 9 lyginant su 4,7 kcal/mol iš angliavandenių), bet esant racionaliai mitybai ir imant nuo bendro kalorijų kiekio, su maistu iš riebalų gaunama ne daugiau 30% .
Paprastai nuo žmogaus mitybos įpročių priklauso kiek ir kokių riebalų suvartojama, bet mūsų šalyje dar kol kas daugiausiai suvartojama gyvulinės kilmės riebalų. Racionaliausiai būtų šiek tiek didesnę nei pusę maistinių riebalų gauti iš gyvulinės kilmės maisto produktų ir apie 40% iš augalų. Augalinės kilmės riebalai, kurie dar vadinami skysti riebalai arba tiesiog aliejai, savo sudėtyje turi organizmui svarbių polinesočiųjų riebalinių rūgščių, tokių kaip linolo, linoleno ar arachidono. Šios riebalinės rūgštys nėra sintetinamos organizme ir turi būti gaunamos iš išorės. Su lipidais į organizmą patenka ir riebaluose tirpūs vitaminai – A, D, E, K.
Lipidų virškinimas ir skaidymas.
Maisto lipidų virškinimas prasideda skrandyje. Nors maiste esantys lipidai ir yra priimtini mūsų organizmams, bet maisto lipidų ir žmogaus organizmo lipidų sudėtis bei cheminės savybės skiriasi. Virškinimo metu maisto lipidai skaidomi, o iš gautų medžiagų organizme sintetinami žmogaus organizmui būdingesni lipidai.
Riebalai, kurie patenka su maistu, sudaro iki 90% gaunamų lipidų. Didžioji dalis riebalų yra suskaidoma plonosiose žarnose, bet, jau nedidelė riebalų dalis skrandyje yra hidrolizuojama veikiant „liežuvio lipazei”. Šis fermentas išskiriamas liežuvio liaukomis ir sąlyginai yra atsparus esamai rūgščiai skrandžio sulčių pH. Todėl šis fermentas skrandyje veikia riebalus 1-2 valandų bėgyje, bet šios lipazės indėlis virškinant riebalus pas suaugusių žmonių yra nežymus. Kaip jau minėta, pagrindinis virškinimo procesas vyksta plonojoje žarnoje ir jau veikiant kasos lipazėms ir tulžies rūgštims.
Kadangi, riebalai nėra tirpūs vandenyje, tai jie gali būti veikiami vandenyje ištirpusių fermentų tik vandens ir lipidų ribos fazių vietoje. Tam, kad lipidai būtų virškinami, jie turi būti susmulkinti arba kitaip sakant emulsinti. Prasidėjęs pankreatininės lipazės, kuri hidrolizuoja riebalus, išskyrimas ir poveikis parodo, kad prasidėjo riebalų emulsinimas. emulsija (riebalų maišymas su vandeniu) vyksta plonojoje žarnoje veikiant tulžies rūgščių druskoms (ir jų dariniams, pvz., taurocholio ir glikocholio rūgštims).
Tulžies rūgštys yra sintetinamos kepenyse iš cholesterolio ir gabenamos į tulžį. Tulžies pūslės turinys yra vadinama tiesiog tulžimi arba tulžies rūgštimi. Suvalgius riebaus maisto tulžies rūgštis yra išskiriama į dvylikapirštės žarnos spindį. Tulžies rūgštys veikia kaip detergentai, po kurių poveikio ant riebalų lašelių mažėja įtampa ir jie suskyla į daugybę mažesnių (emulsinimas), dėl to padidėja apdorojamo paviršiaus plotas ir pagreitinama riebalų hidrolizė kasos pankreatinine lipaze. Šis fermentas nėra vienintelis fermentas skaidantis riebalus, pvz., jau paminėta pankreatininė lipazė katalizuoja triacilglicerolių hidrolizę, kasos fosfolipazė hidrolizuoja fosfolipidus, o kasos cholesterolio esterazė nuo su maistu gaunamo esterinto cholesterolio atskelia riebalų rūgštis ir taip gaunamas laisvas cholesterolis.
Riebalų virškinimo sutrikimai.
Šioje vietoje reiktų paminėti, kad riebalų virškinimo sutrikimai skatina bakterijų dauginimąsi, puvimo ir meteorizmo procesus žarnyne. O kalbant apie mažamečius vaikus ir vaikus, kurie dar maitinami krūtimi, tai jiems pagrindiniu maisto šaltiniu tarnauja pienas. Piene yra riebalų, kurių sudėtyje yra pagrindinės riebalinės rūgštys su trumpo ir vidutinio ilgumo grandine (4-12 anglies atomų). Piene esantys riebalai jau yra emulsinti ir sumaišyti su vandeniu, todėl jie yra iškart pasiekiami fermentinėms hidrolizėms. Vaikų skrandyje pieno riebalus veikia lipazė (liežuvio liaukų lipazė), o be jos dar išsiskiria skrandžio lipazė, kuri veiksmingai veikia esant pH neutralioms reikšmėms. Tai būdinga tik vaikų skrandžio sultims ir toks aktyvumas nėra būdingas suaugusiems (skrandžio sulčių pH ~1,5).
Vėlesni riebalų hidrolizės etapai žarnyne tęsiasi veikiant pankreatininei lipazei. Riebalų rūgštys su trumpa grandine, kaip tirpios vandenyje, dalinai jau yra pasisavinamos skrandyje, o likusios riebalinės rūgštys pasisavinamos plonojoje žarnoje. Krūtimi maitinamų vaikų pagrindinis energijos šaltinis yra riebalai, tuo metu suaugusiems žmonėms, esant normaliai mitybai, pagrindinis energijos šaltinis yra gliukozė. Viso šito pasėkoje, vaikams riebalų virškinimo ir pasisavinimo sutrikimai yra labiau pavojingesni negu suaugusiesiems.
Kalbant apie suaugusių žmonių riebalų virškinimo ir pasisavinimo sutrikimus, tai tokių procesų pasekmė gali būti dėl kelių priežasčių. Viena iš jų yra tulžies skysčio sekrecijos sutrikimas iš pačios tulžies, dėl grynai mechaninio skysčio padavimo stabdymo. Tokia būklė gali būti sukelta dėl tulžies latakų spindžio susiaurėjimo, kuriuose yra susidarę akmenys arba aplinkiniuose audiniuose yra susidaręs auglys, kuris spaudžia tulžies latakus. Tulžies sekrecijos sumažėjimas sukelia maisto riebalų emulsinimo sutrikimą ir žinoma sumažina pankreatininės lipazės galimybes hidrolizuoti riebalus.
Tiek jau paminėtas sutrikimas, tiek kasos sulčių sekrecijos sutrikimas ar nepakankama pankreatininės lipazės sekrecija irgi mažina riebalų hidrolizės greitį. Vienu ar kitu sutrikimų atveju, dėl riebalų virškinimo ar pasisavinimo sutrikimų, riebalų pagausėja fekalijose – steatorėja. Normos būsenoje riebalų kiekis išmatose sudaro ne daugiau 5%. Esant steatorėjai sutrinka riebaluose tirpių vitaminų (A, D, E, K) ir riebalinių rūgščių pasisavinimas, todėl šiai ligai užsitęsus išsivysto šių mitybos elementų nepakankamumas su iš to atsirandančiais klinikiniais simptomais. Sutrikus riebalų virškinimui blogiau virškinasi ir ne lipidinės kilmės medžiagos, kadangi riebalai apgaubia (aplimpa) maisto daleles ir taip slopina joms daromą fermentinį poveikį.
Tęsiant toliau lipidų virškinimo ir jų pasisavinimo nagrinėjimą matome, kad veikiant organizmo fermentinėms lipazėms lipidai suskaidomi iki paprastesnių arba pavienių junginių, pvz., susidaro glicerolis, riebalų rūgštys ar monoacilgliceroliai. Susidariusios medžiagos absorbuojamos žarnyno gleivinės epitelio ląstelėmis. Jos nėra iškart panaudojamos tokios kokios buvo gautos, bet yra sintetinami labiau žmogaus organizmui būdingi riebalai. Tai yra, riebalų resintezėje dalyvauja ne tik riebalinės rūgštys, kurios buvo pasisavintos iš žarnyno, bet ir riebalinės rūgštys, kurios jau sintetintos organizme. Dėl to, resintezės riebalai pagal sudėtį skiriasi nuo riebalų gautų su maistu, o paskutiniuosius dar reikia adaptuoti organizmo reikmėms.
Lipidų pernaša organizme.
Riebalai yra hidrofobinės medžiagos, t. y. vandenyje netirpios medžiagos, vadinasi netirpios ir kraujyje. Todėl, kad kraujyje būtų galima lipidus pernešti, organizme susidaro lipidų su tam tikrais baltymais kompleksai – lipoproteinai. Lipoproteinuose, be riebalų, yra riebaluose tirpių vitaminų, cholesterolio esterių ir kitų medžiagų.
Lipoproteinai (chilomikronos) yra paimami į limfą, vėliau į kraują ir išnešiojami po visą organizmą (kepenis, griaučių raumenis, širdį, inkstus, plaučius). Pavyzdžiui, raumenyse riebalų rūgštys panaudojamos energijos gamybai, riebaliniame audinyje naudojami riebalų resintezei, o glicerolis kepenyse yra panaudojamas glikolizei, gliukoneogenezei, triacilglicerolių sintezei.
Žinoma čia paminėtų procesų eiga pateikta itin supaprastintai ir pakankamai primityviai, nusakant tik pagrindinę esmę. Visa visų šitų procesų eiga yra pakankamai sudėtinga ir biochemija nesidominčiam žmogui gali būti neįdomi ar net nesuprantama. Todėl šio straipsnio tikslas ne perpasakoti biochemijos vadovėlių turinio, bet kuo aiškiau paminėti esminius dalykus. Kiek aiškesnio vaizdo dėka atsiranda supratimas apie organizme vykstančius procesus, kas gali praversti ir sporto ar sveikatos gerinimo tiksluose.
Taigi, grįžtant prie lipoproteinų, organizme yra gaminamos kelios jų rūšys: chilomikronai, didelio tankio lipoproteinai (DTL), mažo tankio lipoproteinai (MTL), vidutinio tankio lipoproteinai (VTL), labai mažo tankio lipoproteinai (LMTL).
Lipoproteinių tipų tema irgi yra pakankamai platoka, apie juos pas mus yra parengtas platesnis straipsnis, todėl paminėsime apibendrintai ir trumpai. Kiekvienas iš lipoproteinų tipų susidaro skirtinguose audiniuose ir perneša tam tikrus lipidus. Pavyzdžiui, chilomikronai perneša maisto (egzogeninius) lipidus iš žarnyno į audinius, todėl triacilgliceroliai sudaro iki 85% šių dalelių masės. Kai kurie iš lipoproteinų lengvai pereina per kraujagyslių kapiliarų sieneles ir perneša lipidus iki ląstelių. Beje, jau aukščiau paminėti specialios paskirties baltymai (apobaltymai), esantys lipoproteinių sudėtyje, sąveikaudami su audinių ląstelių paviršiuje esančiais receptoriais turi savybę nulemti, kurie audiniai pasiims tam tikrų tipų lipoproteinus.
Paros bėgyje kraujo lipoproteinų sudėtis žymiai kinta. Absorbciniu periodu (ypač valgant riebų maistą) kraujyje atsiranda chilomikronai. Valgant daug angliavandenių turinčio maisto susidaro vidutinio arba dar vadinami tarpinio tankio lipoproteinai, kadangi šie lipoproteinai perneša riebalus, kurie susidaro kepenyse iš angliavandenių. Postabsorbciniu metu ir badaujant kraujyje yra tik mažo tankio ir didelio tankio lipoproteinai, kurių pagrindinė funkcija yra cholesterolio pernešimas.
Jei lipoproteinai yra tam tikri medžiagų, o ypač lipidų pernešėjai, tai atėjus šių medžiagų panaudojimo laikui jas kažkokiu tai būdu reikia iš ten paimti. Šiam reikalui yra pasitelkiamas fermentas lipoproteino lipazės. Šios lipazės sintetinamos daugelio audinių ląstelėse: riebalinėse, raumenų, plaučių blužnies, širdies ir kt. Skirtingų audinių lipoproteinų lipazės kiek skiriasi, pavyzdžiui, riebalinio audinio lipoproteino lipazė skiriasi nuo širdies lipazės, todėl chilomikronų riebalų hidrolizė riebaliniame audinyje vyksta absorbciniu periodu.
Riebalinės rūgštys patenka į adipocitus ir yra panaudojami riebalų sintezei. Postabsorbcinės organizmo būsenos metu, tuo metu kai kraujyje sumažėja riebalų kiekis, širdies raumens lipoproteino lipazė ir toliau ima hidrolizuoti riebalus esančius labai mažo tankio lipoproteinuose, kurių kraujyje yra mažais kiekiais, o riebalinės rūgštys naudojamos šiame audinyje kaip energijos išteklius. Tai vyksta netgi esant žemai kraujo riebalų koncentracijai. Kepenyse nėra lipoproteino lipazės, bet šio organo ląstelių paviršiuje yra kitas fermentas, kuris paprastai vadinamas kepenų lipazė ir ji nedaro subrendusiems chilomikronams jokio poveikio, bet hidrolizuoja riebalus esančius tarpinio tankio lipoproteinuose, kurie susidaro iš labai mažo tankio lipoproteinų.
Lipoproteino lipazės poveikio chilomikronų riebalams eigoje susidaro riebalų rūgštys ir glicerolis. Didžioji dalis riebalinių rūgščių patenka į audinius. Absorbcijos metu riebalinės rūgštys riebaliniame audinyje kaupiasi triacilglicerolių pavidalu, o širdies raumenyje ir dirbančiuose skeleto raumenyse yra panaudojamos energijai gauti. Kitas riebalų hidrolizės produktas glicerolis yra tirpus kraujyje, nugabenamas į kepenis, kur absorbcijos metu gali būti panaudotas riebalų sintezėje. Kaip jau buvo minėta, lipoproteinuose be riebalų yra ir riebaluose tirpių vitaminų, fosfolipidų, cholesterolio ir tam tikrų baltymų. Po fermentinių reakcijų šios medžiagos taipogi yra panaudojamos, patenka į kepenis arba yra nugabenamos į kitus audinius.
Paveikslėlyje yra pavaizduota supaprastinta riebalų rūgščių organizme pernešimo keliai.
Pavalgius maisto, kuriame gausu riebalų, išsivysto fiziologinė hipertriglicerolemija ir, atitinkamai, hiperchilomikronemija, kuri gali tęstis iki kelių valandų. Esant normaliai fiziologinei būklei tai nieko tokio, bet, pvz., esant nepakankamam lipoproteinų lipazės aktyvumui, esant nepakankamam apobaltymų pernešimo aktyvumui ar nesant aplamai tinkamų šių baltymų nešėjų, taipogi esant bet kurio iš dalyvaujančių chilomikronų metabolizme baltymų genetiniam defektui atsiranda (ypač postabsorbciniu periodu) kraujo plazmoje triacilglicerolių koncentracijos padidėjimas.
Sunkiais šio sutrikimo atvejais atsiranda triacilglicerolio sankaupos odoje ir sausgyslėse (ksantomos). Ligoniui pakankamai anksti yra pastebimas atminties sutrikimas, dėl kraujagyslių spindžio sumažėjimo ir kraujotakos sutrikimo atsiranda skausmai pilve, sutrinka kasos funkcija, kas neretai gali būti ligonio mirties priežastimi. Kartais, kai triacilglicerolių koncentracija kraujyje padidėja pakankamai dideliais kiekiais, lipidai ima kauptis akies tinklainėje, bet kaip nekeista, tai ne visada įtakoja regėjimo funkciją. Gydant tokius sutrikimus, pvz., hiperchilomikronemiją, visų pirmiausiai reikia apriboti su maistu gaunamų lipidų kiekį, kadangi chilomikronai organizme gabena riebalus gautus iš išorės, t. y. iš maisto.
Viduląstelinių lipidų (riebalų) apykaita, sintezė ir skaidymas.
Žmogus maitinasi su tam tikrais, kartais net pakankamai ilgais intervalais, todėl jo organizme yra išsivystę energijos šaltinių saugojimo mechanizmai. Riebalai – labiausiai naudinga ir pagrindinė energijos saugojimo forma. Organizmo glikogeno atsargos neviršija 300 g ir organizmą aprūpina energija ne daugiau paros. Riebalų atsargos, badavimo metu, gali organizmui suteikti energijos ilgesniam laikui (iki 7-8 sav.).
Riebalų sintezė aktyvuojama absorbciniu periodu ir pagrinde vyksta riebaliniame audinyje ir kepenyse. Bet, jei riebalinis audinys yra riebalų saugojimo vieta, tai kepenys atlieka svarbų vaidmenį verčiant su maistu gautus angliavandenius į riebalus, kurie po to perkeliami į kraują ir lipoproteinų sudėtyje gabenami į kitus audinius (pirmiausiai į riebalinius). Riebalų sintezė kepenyse ir riebaliniame audinyje stimuliuojama insulino. Riebalų skaidymas yra suaktyvinamas tais atvejais, kai gliukozės nebepakanka aprūpinti organizmo energetinių poreikių: postabsorbcinis periodas (nevalgymo), badavimo metas, fizinis darbas. Riebalinės rūgštys paduodamos į kraują ir audiniuose yra naudojamos kaip energijos išteklius.
Kaip jau žinome riebalai organizme atlieka daug funkcijų, pvz., yra energijos išteklius, sudedamoji membranų dalis, įeina į svarbių organizmui junginius (hormonus, nešiklius ir kt.) ir pan. Daugumą lipidų žmogaus organizmas gali pats pasigaminti, bet tam tikri riebalai turi būti gaunami su maistu. Riebalų biosintezei, beje kaip ir kitokioms biosintezės reakcijoms, reikia energijos šaltinio (ATP) ir reduktoriaus (NADPH). Triacilglicerolių, fosfolipidų, glikolipidų pagrindinis struktūros sandas yra riebalų rūgštys, o jos yra sintetinamos iš acetil-KoA. Tokiu būdu, bet kuri į organizmą su maistu patenkanti medžiaga, iš kurios gali susidaryti acetil-KoA, yra galimas riebalų rūgščių šaltinis. Ir čia gali pasitarnauti tiek gliukozė (glikolizės metu), tiek aminorūgštys, kurių skaidymo produktai irgi gali būti acetil-KoA.
Įdomumo dėlei galima paminėti tokį faktą, kad riebalų molekulės adipocituose yra apjungiamos į stambius riebalinius lašus, neturinčius vandens, todėl ir yra labiausiai kompaktiška energetinių molekulių saugojimo forma. Yra paskaičiuota, jeigu energija, kuri saugoma riebaluose, būtų saugoma stipriai hidratuoto glikogeno molekulėse, tai žmogaus kūno masė padidėtų 14-15 kilogramų.
Adipocitai (riebalų saugojimo vieta) pagrinde yra po oda (sudarydama poodinį riebalinį sluoksnį) ir pilvo liemens srityje. Riebalų hidrolizė iki glicerolio ir riebalų rūgščių vyksta nevalgymo metu (badaujant ir ilgai aktyviai dirbant ar sportuojant). Viduląstelinių riebalų hidrolizė vykdoma dalyvaujant į hormonus reaguojantiems fermentams, ko eigoje susidaro glicerolis ir riebalų rūgštys. Glicerolis, kaip vandenyje tirpi medžiaga į kraują patenka laisvame pavidale, o riebalų rūgštys (hidrofobinės molekulės) komplekse su plazmos baltymais – albuminu.
Nuo maisto gavimo (t. y. valgymo) ir fizinio aktyvumo priklauso koks procesas organizme vyraus – riebalų sintezė (lipogenezė) arba jų skaidymas (lipolizė). Absorbciniu periodu veikiant insulinui vykdoma lipogenezė, postabsorbcinėje būsenoje – lipolizė, aktyvinta gliukagono. Adrenalinas, kurio sekrecija padidėja esant fiziniam aktyvumui, taipogi skatina lipolizę. Taigi, atsarginių riebalų skaidymo procesus stimuliuoja gliukagonas ir adrenalinas ir šiek tiek mažesniu lygiu kai kurie kiti hormonai (somatotropinas, kortizolis).
Absorbciniu periodu padidėjus santykiui insulinas/gliukagonas kepenyse yra aktyvinama riebalų sintezė. Žinoma visi šie sintezės ir skaidymo procesai organizme vyksta sudėtinguose kelių pakopų procesuose, dalyvaujant ne tik jau paminėtiems hormonams ar fermentams, bet ir aktyvinant ar veikiant jau paminėtais junginiais vienokias ar kitokias sistemas. Taipogi reiktų atkreipti dėmesį į tai, kad skirtingose organizmo dalyse poodinių riebalų sintezės ir skaidymo procesų greitis vyksta netolygiai. Tai yra susiję su nevienodu hormonų receptorių pasiskirstymų adipocituose.
Nereikėtų tiesmukai suprasti ir to, kad organizmo riebalų sintezė vyksta tik iš gautų su maistu riebalų. Apie tai jau buvo užsiminta, kad angliavandenių (netgi baltymų) perteklinis kiekis organizme yra perdaromas į riebalus. Fermentų grupė, pavadinkime juos reguliavimo fermentine grupe, kuri dalyvauja šiuose procesuose, skatina riebalų rūgščių sintezę iš acetil-KoA. Insulino poveikio į angliavandenių ir riebalų apykaitos kepenyse dėka, padidėja riebalų sintezė ir jų sekrecija lipoproteinų sudėtyje į kraują. Toliau jie nugabenami iki riebalinio audinio, kur patalpinami į adipocitus triacilglicerolių pavidalu.
Badaujant arba fiziškai dirbant riebalų rūgštys tampa svarbiu energijos ištekliu raumenims, širdžiai, inkstams, kepenims. Kepenys perdirba dalį riebalinių rūgščių į ketoninius junginius, naudojamus kaip energijos išteklių smegenyse, nerviniame audinyje ir kai kuriuose kituose audiniuose.
Riebalų skaidymo eigoje riebalinių rūgščių koncentracija kraujyje padidėja maždaug du kartus, bet ir šiuo periodu absoliuti riebalinių rūgščių koncentracija kraujyje išlieka pakankamai nedidelė. Tai gali būti dėl to, kad riebalų rūgštys pakankamai greitai nugabenamos iki audinių. Kai tik nevalgymo periodas pasikeičia į valgymo (postabsorbcinis į absorbcinį), insulinas aktyvina tam tikrus specifinius junginius, kurie stabdo riebalus skaidančius fermentus ir riebalų skaidymas sustoja.
Riebalų kaupimas ir jų atsargos riebaliniame audinyje yra pagrindinė energijos išteklių žmogaus organizme saugojimo forma (žr. lent.). Žmogaus, kurio kūno masė 70 kg, riebalų atsargos organizme sudaro 10 kg, bet daugelio žmonių riebalų kiekis gali būti žymiai didesnis.
| Energijos forma | Vieta (lokalizacija) | Energijos kiekis, kcal |
| Gliukozė ir riebalinės rūgštys | Kraujas | 100 |
| Glikogenas | Kepenys/raumenys | 760 |
| Riebalai | Riebalinis audinys | 110 000 |
| Baltymai | Skeleto raumenys | 25 000 |
Riebalų apykaitos sutrikimas – nutukimas.
Riebalinis audinys, imant procentiškai nuo bendros kūno masės, sudaro 20-25 % moterims ir 15-20 % vyrams. Perteklinis riebalų kaupimas adipocituose (nutukimas) yra pakankamai plačiai paplitęs reiškinys. Kai kuriose šalyse nuo nutukimo kenčia 50 % suaugusių žmonių. Nutukimas – žymus rizikos veiksnys išsivystyti miokardo infarktui, insultui, cukriniam diabetui, arterinei hipertenzijai ir tulžies akmenligės ligai.
Nutukimu paprastai laikoma būklė, kai kūno masė viršija 20 % nuo „idealios” esamam individui. Adipocitų susiformavimas prasideda dar esant motinos įsčiose, gimus – riebalinės ląstelės gali didėti dydžiu (nutukimas) arba mažėti (lieknėjimas), bet jų kiekis per visą gyvenimą nekinta.
Pirminis nutukimas.
Pirminio nutukimo metu žmonėms, kurie kenčia nuo šio sutrikimo, atsiranda daug hormoninių ir metabolinių ypatybių. Apibendrintai galima pasakyti, kad pirminis nutukimas išsivysto elementaraus disbalanso eigoje – mitybos perteklinis kaloringumas, lyginant su energijos eikvojimu.
Organizmo energijos paros poreikis susideda iš :
• pagrindinės apykaitos – energijos, kuri reikalinga gyvybės palaikymui; pagrindinė apykaita matuojama pagal deguonies suvartojimą arba kiek žmogus išskiria šilumos ramybės būsenoje ryte, po 12 valandų nevalgymo pertraukos;
• energijos – reikalingos fiziniam aktyvumui.
Energijos išeiga, reikalinga fiziniam aktyvumui, skirstoma į 3 lygius:
І – 30 % nuo pagrindinės apykaitos energijos (pas žmonių su sėdimu gyvenimo būdu);
ІІ – 60-70 % nuo pagrindinės apykaitos energijos (pas žmonių, kurie 2 val per dieną atlieką ribotą fizinę apkrovą);
ІІІ – 100 % ir daugiau nuo pagrindinės apykaitos energijos (pas žmonių, kurie keletą valandų per dieną atlieka sunkų fizinį darbą).
Priklausomai nuo apkrovos intensyvumo ir amžiaus dienos energijos poreikis svyruoja nuo 2000 iki 3000 kcal moterims, o vyrams – nuo 2300 iki 4000 kcal.
Vartojamo maisto kiekis nustatomas pagal daug veiksnių, tame tarpe ir cheminiais alkio ir sotumo jausmo reguliatoriais. Šie jausmai, kurie inicijuoja sotumo jausmą, nustatomi gliukozės ir hormonų koncentracija kraujyje.
Pirminio nutukimo priežastys:
genetinis sutrikimas (iki 80 % nutukimo atvejų – genetinių sutrikimų rezultatas);
vartojamo maisto sudėtis ir kiekis, šeimos mitybos įpročiai;
fizinio aktyvumo lygis;
psichologiniai faktoriai.
Nutukimo išsivystymo genetiniai veiksniai.
Metaboliniai skirtumai tarp nutukusių ir lieknų žmonių iki šiol negali būti nustatomi vienareikšmiškai. Yra keliamos kelios teorijos, kurių dėka tie skirtumai aiškinami. Viena iš tokių teorijų aiškina, kad yra genetiškai nulemtas skirtumas funkcionuojant „tuštiems” ciklams. Tokie ciklai susideda iš dviejų metabolitų, kurie padedant fermentams virsta vienas į kitą (pvz., gliukozė į gliukozės-6-fosfatą) ir vienoje iš tų reakcijų yra naudojama ATP. Jei tokie substratai virsta vienas į kitą vienodu greičiu, tai ATP panaudojimas vyksta beprasmiškai, tuomet ir energijos išteklius (pvz., riebalai) naudojamas be reikalo.
Kitose teorijose aiškinama, kad galimai pas į nutukimą linkusių žmonių metabolizmas yra žymiai efektingesnis. Toliau teigiama, kad yra skirtingas aerobinės ir anaerobinės glikolizės santykis ir anaerobinė glikolizė (kaip mažiau efektyvi) „sudegina” žymiai daugiau gliukozės, dėl to sumažėja jos perdirbimą į riebalus. Ir pan.
Prie viso to paminėkime ir kai kurių junginių poveikį, kurie turi įtakos reguliuojant riebalinio audinio masę. Žmonės ir gyvūnai turi taip vadinamą „nutukimo geną” – obese gene (ob). Šio geno ekspresijos produktu yra baltymas leptinas, susidedantis iš 167 aminorūgščių ir gaminamas adipocituose. Jam veikiant sumažėja neuropeptido Y sekrecija, kuris gyvūnams stimuliuoja mitybos elgesį, maisto paieškas ir vartojimą. Kiti peptidai, pvz., tokie kaip cholecistokininas, kuris dalyvauja sotumo jausmo reguliavime, taipogi įtakoja neuropeptido Y sekreciją. Tokiu netiesioginiu būdu, leptinas dalyvauja riebalinės masės reguliatoriumi, kuri reikalinga augimui ir reprodukcijai. Leptino lygis pas sergančių nutukimu gali būti skirtingas.
Pas 80 % sergančių nutukimu žmonių leptino koncentracija kraujyje 4 kartus didesnė, negu pas žmonių su normalia kūno mase. Atrodytu viskas kaip tik gerai ir tokie žmonės turėtų lieknėti, bet tokiais atvejais yra pastebimas leptino receptorių pogumburyje genetinis defektas. Tokiu atveju, nepaisant leptino gamybos, alkio centras ir toliau tęsia neuropeptido Y sekreciją.
20 % sergančiųjų turi pirminės leptino struktūros pakitimus. Iki šiol yra aprašytos 5 galimos pavienės leptino geno mutacijos, kurios veda prie nutukimo išsivystymo. Pas šių ligonių pastebimas padidintas riebalų kaupimas riebaliniame audinyje, perteklinis maisto vartojimas, žemas fizinis aktyvumas ir ІІ tipo cukrinio diabeto išsivystymas.
Esant ob geno defektui nutukimo patogenezė gali būti tokia: žemas leptino lygis kraujyje veikia kaip nepakankamo riebalų atsargų kiekio organizme signalas; šis signalas sukelia procesus, kurie skatina apetito didėjimą ir to eigoje didėja kūno masė.
Tokiu atveju galima padaryti išvadą, kad pirminis nutukimas yra ne tik persivalgymo pasekmė, bet daugelio veiksnių poveikio rezultatas.
Antrinis nutukimas.
Nutukimas, kuris išsivysto kokios nors pagrindinės ligos eigoje, dažniausiai endokrininės. Pavyzdžiui, nutukimo atsiradimui įtakos turi tam tikrų hormonų maža sekrecija arba visiška jų nebuvimas (pvz., hipotireozė), Icenko-Kušino sindromas, hipogonadizmas ir daug kitų susirgimų.
Riebalinių rūgščių ir ketoninių junginių oksidacija.
Pradžioje pradėkime nuo riebalinių rūgščių apykaitos. Riebalinės rūgštys į organizmą patenka su maistu arba yra sintetinamos (išskyrus polieninės rūgštys). Dažnai substratai, kurie yra reikalingi sintetinti riebalines rūgštis, susidaro gliukozės katabolizmo metu. Tokiu būdu, dalis gliukozės pirmiausiai virsta į riebalines rūgštis ir tik po to į riebalus. Nors riebalinių rūgščių specifinis katabolizmo procesas pasibaigia susidarant acetil-KoA, kuris naudojamas kaip pradinis riebalinių rūgščių sintezės substratas, riebalinių rūgščių sintezės ir oksidacijos procesai yra negrįžtami. Jie vyksta skirtingose ląstelės dalyse (biosintezė vyksta citozolyje, o oksidacija – mitochondrijose) ir katalizę atlieka skirtingi fermentai.
Riebalinių rūgščių oksidacija, kaip energijos išteklių šaltinio, padidėja postabsorbciniu periodu, badaujant ir fiziškai dirbant. Šiose būsenose jų koncentracija kraujyje padidėja mobilizacijos iš riebalinių atsargų eigoje, po ko jos aktyviai oksiduojamos kepenimis, raumenimis ir kitais audiniais. Badaujant dalis riebalinių rūgščių kepenyse perdaromos į kitokias energetines molekules – ketoninius junginius. Jie, skirtingai nuo riebalinių rūgščių, gali būti panaudojami energijos šaltinių nerviniame audinyje. Badaujant ir ilgai dirbant fizinį darbą ketoniniai junginiai panaudojami kaip energijos šaltinis raumenyse ir kai kuriuose kituose audiniuose.
Taigi, apibendriname: laisvųjų riebalinių rūgščių oksidacija intensyviai vyksta kepenų, inkstų, širdies raumens, griaučių raumenų, riebalinio audinio ir kt. ląstelėse. Smegenyse bei nerviniame audinyje jos oksiduojamos silpnai (smegenų pagrindinė energijos medžiaga yra gliukozė).
Toliau kiek panagrinėkime pačią oksidacijos esmę. Praleidus visus šių procesų visumos aspektus (pvz., reakcijų eigą, joje dalyvaujančių junginių veikimo mechanizmus, veikimo būdus ir t.t. ir t.t.) galima pasakyti, kad šio specifinio riebalinių rūgščių katabolizmo metu, nuo jos acil-KoA galo paeiliui yra atskeliamas dviejų anglies atomų fragmentas acetil-KoA pavidalu. Atskėlus acetil-KoA ir riebalų rūgščiai sutrumpėjus dviem anglies atomais vėl yra oksiduojamas anglies atomas ir procesas kartojamas. Toks oksidacijos mechanizmas vadinamas β-oksidacija.
Šis metabolinis β-oksidacijos būdas būtent taip vadinasi todėl, kad riebalinės rūgšties oksidacijos reakcija vyksta oksiduojant anglies β atomą. β-oksidacijos reakcijos ir po to sekanti acetil-KoA oksidacija trikarboksirūgščių cikle (Krebso arba citrinos rūgšties ciklas) yra pagrindinis energijos išteklius ATP sintezėje. Riebalinių rūgščių β-oksidacija vyksta tik aerobinėse sąlygose.
Nors viso oksidacijos proceso neaprašinėjome, reiktų įdomumo dėlei paminėti keletą svarbių momentų. Prieš tai, kai riebalinės rūgštys ims dalyvauti įvairiose reakcijose, jos turi būti aktyvintos – surištos makroerginiu ryšiu su kofermentu A. Šiose reakcijose dalyvauja specifiniai šioms reakcijoms reikalingi fermentai (pvz., acil-KoA sintetazė). Aktyvintos riebalų rūgštys gali būti naudojamos citozolyje membranų lipidų biosintezei arba pernešamos į mitochondrijų užpildą ir oksiduojamos.
Kadangi riebalinių rūgščių β-oksidacija vyksta mitochondrijų viduje, tai po jų aktyvacijos jas reikia ten kažkaip pernešti. Ilgųjų grandinių riebalų rūgštys pro mitochondrijų membranas pereina tik susijungusios su sportininkams žinomu karnitinu. Ko gero, daugelis sportininkų yra girdėję ir žino apie karnitiną, kad jį reikia vartoti „deginant” riebalus. Bet, ko gero, nedaugelis iš jų pasakytų kokiu būdu jis tiksliai padeda tuos riebalus „degint”. Atsakymas ką tik nuskambėjo. O pats karnitinas paprastai gaunamas su maistu arba sintetinamas organizme (kepenyse ir inkstuose) iš lizino ir metionino.
Beje, karnitino sintezės reakcijose yra reikalingas vitaminas C (askorbo rūgštis). Visuose šiuose procesuose vėlgi dalyvauja specifiniai fermentai, pvz., karnitino aciltransferazė І (KAT І) arba karnitino aciltransferazė ІІ (KAT ІІ). Kodėl šiuos fermentus aplamai paminėjome paaiškės kiek vėliau. Aiškumo dėlei dabar galima pasakyti tai, kad KAT І yra mitochondrijų išorinės membranos citozolio pusėje ir katalizuoja reakciją, kurios metu acil-KoA reaguoja su karnitinu. Acilgrupė prisijungia prie karnitino hidroksigrupės ir susidaro acilkarnitinas, kuris jau gali būti pernešamas pro išorinę membraną.
Tolimesniuose etapuose, pernešant acilkarnitiną pro vidinę membraną naudojami dar kiti fermentai, padedant KAT ІІ užpilde acilgrupė nuo acilkarnitino perkeliama ant KoASH. Tokiu būdu acil-KoA įveikia savo kelionę ir yra atiduodamas β-oksidacijos fermentų poveikiui. Beje, laisvas karnitinas yra gražinamas į vidinės mitochondrijų membranų užpildo pusę.
Kaip jau suprantame, riebalinių rūgščių oksidacija yra svarbus energijos šaltinis daugelyje audinių. Šie audiniai yra su aukštu trikarbosirūgščių ciklo fermentų aktyvumu – skeleto raumenų, širdies raumens, inkstų ląstelės. Eritrocitai, kuriuose nėra mitochondrijų, negali oksiduoti riebalinių rūgščių. Riebalinės rūgštys nėra energijos išteklius smegenims ir nervų audiniams, kadangi riebalinės rūgštys ne praeina pro hematoencefalinę užtvarą, beje kaip ir kitos hidrofobinės medžiagos. Eksperimentuose pastebėta, kad riebalinių rūgščių apykaita nerviniame audinyje žymiai mažesnė negu kituose audiniuose.
β-oksidacija arba jos metabolizmas yra glaudžiai susijęs su organizme vykstančiais kai kuriais procesais, pvz., su bendro organizmo katabolizmo eiga ir kt. Dėl tos priežasties, atsižvelgiant į ląstelės energijos poreikį, ji yra reguliuojama. β-oksidacijos greitis audiniuose priklauso nuo substrato pasiekiamumo, t. y. nuo patenkančių į mitochondrijas riebalinių rūgščių kiekio. Badaujant ir veikiant gliukagonui, laisvųjų riebalinių rūgščių koncentracija kraujyje padidėja aktyvinant lipolizę riebaliniame audinyje, o fiziškai dirbant – veikiant adrenalinui. Šiais atvejais riebalinės rūgštys tampa svarbiu energijos ištekliumi raumenims ir kepenims.
Šioje vietoje skaitytojui gali kilti klausimas: kodėl taip yra? Ar energijai gauti nebūtų naudingiau naudoti gliukozę. Gal būtų ir paprasčiau, bet šiose paminėtose aplinkybėse (badaujant arba fiziškai dirbant, ypač kai tai yra ilgas monotoniškas fizinis darbas) β-oksidacijos metu susidaro NADH ir acetil-KoA, prasideda piruvato dehidrogenazės komplekso inhibicija. Kitaip sakant, piruvato perdarymas, kuris susidaro iš gliukozės, į acetil-KoA lėtėja. Kaupiasi glikolizės tarpiniai metabolitai, dalinai, gliukozės-6-fosfatas. Gliukozės-6-fosfatas inhibuoja heksokinazę ir tai stabdo gliukozės panaudojimą glikolizės procese. Tokiu būdu, išskirtinai daugiausiai, kaip pagrindinį energijos šaltinį, naudojant riebalines rūgštis raumens audinyje ir kepenyse yra išsaugoma gliukozė nervų audiniams ir eritrocitams.
Riebalinių rūgščių oksidacijos sutrikimai.
Prieš imant nagrinėti ketoninius junginius, dar trumpai paminėkime kokie yra galimi riebalinių rūgščių oksidacijos sutrikimai. Vienas iš tokių galimų sutrikimų yra riebalinių rūgščių pernešimo į mitochondrijas sutrikimas. Riebalinių rūgščių pernešimo į mitochondrijų vidų greitis, o tai reiškia ir β-oksidacijos proceso greitis ir eiga, priklauso nuo karnitino pasiekiamumo (jo, kaip aplamai tokio, buvimo) ir fermento karnitino aciltransferazės І (KAT І) veikimo greičio.
Dažniausiai pasitaikantys veiksniai, kurie gali sukelti β-oksidacijos sutrikimus:
• ilgalaikė hemodializė, kurios eigoje organizmas praranda karnitiną;
• ilgalaikė acidurija, kurios metu karnitinas yra pašalinamas kartu su organinėmis druskomis per šlapimą;
• cukriniu diabetu sergančių ligonių gydymas sulfonilkarbamidais, kurie slopina KAT І;
• žemas fermentų, kurie sintetina karnitiną, aktyvumas;
• paveldėtas KAT І defektas.
Žmonėms, kuriems nustatomas paveldėtas KAT І arba karnitino sintezės fermentų defektas, skeleto raumenyse sumažėja riebalinių rūgščių patekimo greitis į mitochondrijas, atitinkamai ir β-oksidacijos greitis. Tokiais atvejais riebalinės rūgštys su ilga grandine nėra panaudojamos kaip energijos išteklius. Tokių žmonių fizinis aktyvumas yra mažesnis; raumenų ląstelėse, sudarydamos vakuoles, gali kauptis riebalai.
Be viso to, prie sutrikimų galima paminėti ir genetinį riebalinių rūgščių dehidrogenazių defektą. Ilgai nesiplečiant – mitochondrijose yra 3 rūšys fermentų acil-KoA-dehidrogenazių, kurios oksiduoja riebalines rūgštis su ilga, vidutine arba trumpa radikalo grandine. Riebalinės rūgštys, vis trumpėjant radikalui, β-oksidacijos procese yra oksiduojamos paeiliui šiais fermentais. Bet štai pakankamai dažnai, tam tikroje geno pozicijoje atsiranda genetinis defektas (minima, kad tarp Europos gyventojų 1:40), dėl kurio sutrinka riebalinių rūgščių su vidutinio ilgio radikalų dehidrogenazių fermento veikla. Viso šito eigoje atsiranda autosominė recesyvinė liga.
Šio fermento aktyvumas ypač svarbus krūtimi maitinamiems vaikams, kuriems pieno riebalai yra pagrindinis energijos šaltinis, o pieno triacilgliceroliuose vyrauja riebalinės rūgštys su vidutiniu grandinės ilgiu. Negalėjimas riebalinių rūgščių panaudoti kaip energijos išteklių, yra skatinamas gliukozės oksidacijos greičio padidėjimas. To eigoje vaikams išsivysto hipoglikemija – netikėta vaikiško mirštamumo priežastis (10 % nuo bendro naujagimių mirčių kiekio). Jei tokie vaikai išgyvena, tai po badavimo 6-8 valandų eigoje, jiems išsivysto hipoglikeminiai priepuoliai (silpnumas, galvos svaigimas, pykinimas, sąmonės praradimas). Suleidus gliukozės šie simptomai išnyksta.
Visais atvejais, kai sutrinka β-oksidacija, riebalų rūgštys kaupiasi ląstelėse ir suyra ω-oksidacijos būdu, kuri normoje vyksta labai lėtai. Šių reakcijų metu susidaro dikarboninės rūgštys, kurios pašalinamos su šlapimu. Šių rūgščių nustatymas šlapime gali būti naudojamas diagnostinių rodikliu nustatant β-oksidacijos sutrikimus.
Esant retai paveldimai ligai – Refsumo sindromui, išsivystančio vieno iš fermentų, kurie dalyvauja a-oksidacijoje, genetinio defekto eigoje. Fitano rūgštis, kuri patenka su maistu, nėra oksiduojama ir kaupiasi organizme, pagrinde nerviniame audinyje. Toks veiksnys sukelia nervinio audinio struktūros sutrikimus ir daugelį neurologinių simptomų išsivystymą.
Ketoninių junginių apykaita.
Badaujant, ilgai fiziškai dirbant ir tais atvejais, kai ląstelės negauna pakankamo kiekio gliukozės, riebalinės rūgštys yra naudojamos daugelyje audinių kaip pagrindinis energijos šaltinis. Skirtingai nuo kitų audinių, smegenys ir kitos nervinio audinio dalys praktiškai nenaudoja riebalinių rūgščių kaip energijos išteklių. Kepenyse dalis riebalinių rūgščių yra perdaromos į ketoninius junginius, kurie jau yra panaudojami smegenyse, nerviniame audinyje, raumenyse, aprūpindami pakankamu kiekiu energijos sintetinant ATP ir mažinant gliukozės vartojimą. Ketoniniams junginiams priskiriami β-hidroksibutiratas, acetoacetatas ir acetonas. Dvi pirmosios molekulės oksiduojamos audiniuose, aprūpindamos ATP sintezę. Acetonas susidaro tik esant aukštai ketoninių junginių koncentracijai kraujyje ir yra išskiriamas su šlapimu, iškvepiamu oru ir prakaitu, padeda organizmui atsikratyti nuo ketoninių junginių perteklio.
Ketoninių junginių sintezės aktyvavimas badavimo metu. Taškinė linija – metabolizmo greitis žemas; ištisinės linijos – metabolizmo greitis aukštas. Badaujant, gliukagono poveikio eigoje, riebaliniame audinyje aktyvuojasi lipolizė ir β-oksidacija kepenyse. Oksalacetato kiekis mitochondrijose sumažėja, kadangi jis, perdarytas į malatą, patenka į citozolį, kur vėl virsta oksalacetatu ir yra panaudojamas gliukoneogenezėje. To pasekoje (TKC) trikarboksirūgščių ciklo reakcijų greitis mažėja ir, atitinkamai, sulėtėja acetil-KoA oksidacija. Acetil-KoA koncentracija mitochondrijose didėja ir yra aktyvinama ketoninių junginių sintezė. Ketoninių junginių sintezė padidėja ir sergant cukriniu diabetu.
Kokiu būdu ketoniniai junginiai gaminasi?
Esant žemam insulino/gliukagono santykiui kraujyje arba tiesiog badaujant, riebaliniame audinyje aktyvuojasi riebalų skaidymas. Riebalinės rūgštys didesniais kiekiais, negu normoje, patenka į kepenis ir dėl to padidėja β-oksidacija. (žr. pav.) Trikarbosirūgščių ciklo reakcijų greitis šiomis sąlygomis yra sumažėjęs, kadangi oksalacto rūgštis naudojama gliukozės sintezei ir negali kondensuotis su acetil-KoA. Visa to eigoje acetil-KoA susidarymo greitis viršija trikarboksirūgščių ciklo gebėjimą jį oksiduoti. Acetil-KoA ima kauptis kepenyse ir iš jų perteklių imami gaminti ketoniniai junginiai. Ketoninių junginių sintezė vyksta tik kepenų mitochondrijose. Nors ketoniniai junginiai susidaro kepenyse, tačiau jie ten nėra metabolizuojami, bet per kraują pernešami į kitus audinius (smegenis, širdį, raumenis).
Acetoacetatas paimamas į kraują arba kepenyse gali būti perdaromas į kitą ketoninį junginį – β-hidroksibutiratą. Aktyvios β-oksidacijos metu kepenyse susidaro aukšta NADH koncentracija. Tai paskatina didesnę acetoacetato dalį virsti β-hidroksibutiratu, todėl pagrindinis ketoninis junginys kraujyje yra būtent β-hidroksibutiratas. Badaujant daugeliui ląstelių riebalinės rūgštys ir ketoniniai junginiai tampa pagrindinėmis kuro molekulėmis. Gliukozė panaudojama pirmiausiai nerviniame audinyje ir eritrocituose.
Esant aukštai acetoacetato koncentracijai dalis jo perdaroma į acetoną. Acetonas nėra sunaudojamas ląstelėse, bet yra išskiriamas su iškvepiamu oru ir su šlapimu. Tokiu būdu organizmas pašalina perteklinį kiekį ketoninių junginių, kurie nėra spėjami panaudoti, bet, būdamos vandenyje tirpios rūgštys, sukelia acidozę.
Taigi, ilgai badaujant ketoniniai junginiai tampa pagrindinis energijos šaltinis daugeliui audinių. Tokiu būdu gliukozė išsaugoma smegenims ir eritrocitams. Jau po 2-3 dienų nuo badavimo pradžios ketoninių junginių koncentracija kraujyje yra pakankama, kad jos būtų panaudojamos smegenų ląstelėmis, taip jose sumažėja gliukozės poreikis. Ketoniniai junginiai – geros molekulės kurui; vienos β-hidroksibutirato molekulės oksidavimas iki CO2 ir H2O parūpina 27 ATP molekulių sintezę. Kadangi viena ATP molekulė šiose reakcijose yra panaudojama acetoacetato aktyvavimo procesuose, tai galutinis gautų ATP molekulių skaičius yra 26.
Ketoninių junginių koncentracija kraujyje normos būsenoje yra 1-3 mg/dl, bet badaujant žymiai padidėja. Ketoninių junginių koncentracijos padidėjimas kraujyje vadinama ketonemija, ketoninių junginių išskyrimas su šlapimu – ketonurija. Dažnai ketoninių junginių koncentracijos padidėjimą kraujyje ir šlapime vadinama ketoze. Ši būklė, kai visa organizmui reikalinga energija gaunama iš riebalų, dažnai vadinama normalia organizmo būsena. Bet tai nėra visiška tiesa, kadangi ketozė yra pastebima ir sergant cukriniu diabetu.
Padidėjusi kraujyje β-hidroksibutirato ir acetoacetato koncentracija mažina kraujo pH ir sukeliama acidozė. Kitaip sakant, ketoninių junginių kaupimas organizme sukelia ketoacidozę: šarminio rezervo sumažėjimas (kompensuojamoji acidozė), o sunkiais atvejais – pH nukrypimas (nekompensuojamoji acidozė), kadangi ketoniniai junginiai (išskyrus acetoną) yra vandenyje tirpios organinės rūgštys, galinčios sudaryti disociaciją.
Sergant cukriniu diabetu acidozė gali siekti pavojingų aukštumų, kadangi ketoninių junginių koncentracija, esant šiai ligai, gali padidėti iki 400-500 mg/dl. Sergant cukriniu diabetu, sunki acidozės forma – viena iš pagrindinių mirties priežasčių. Protonų kaupimas kraujyje sutrikdo deguonies surišimą su hemoglobinu, įtakoja funkcinių baltymų grupių jonizaciją, sutrikdo jų konformaciją ir funkciją.