Vitamino D formos.

Vitaminas D – biologiškai aktyvių panašių medžiagų grupė (steroliai), tirpstanti riebaluose ir yra priskiriama vitaminams. Iš visų vitamino D formų svarbiausios žmogaus organizmui yra dvi – D2 (ergokalciferolis) ir D3 (cholekalciferolis) – kalciferoliai.

Vitaminas D₁ – molekulinis ergokalciferolio junginys su lamisteroliu (1:1).
Vitaminas D₂ – ergokalciferolis (darinys iš ergosterolio).
Vitaminas D₃ – cholekalciferolis (darinys iš 7-dehidrocholesterolio).
Vitaminas D₄ – 22-dihidroergokalciferolis (aptinkamas tam tikruose grybuose).
Vitaminas D₅ – sitokalciferolis (darinys iš 7-dehidrositosterolio).

Vitaminas D2 į organizmą patenka tik su maistu, tai augalinės kilmės medžiaga, juose jis susidaro iš ergosterolio jį paveikus ultravioletiniais spinduliais. Vitaminas D3 sintetinamas odoje veikiant ultravioletiniams spinduliams (iš provitamino 7-dehidrocholesterolio) ir tam tikri jo kiekiai patenka į organizmą su maistu (pagrinde gyvulinės kilmės).

Pagrindine funkcija, tiek cholekalciferolio (D3) tiek ir ergokalciferolio (D2), galima apibūdinti kaip dalyvaujančią reguliuojant kalcio ir fosforo apykaitoje (reguliuoja kaulų sveikatos būseną), padeda šioms medžiagoms išsilaikyti kauluose ir dantyse bei padeda jų absorbcijai iš maisto produktų plonojoje žarnoje (ypač dvylikapirštėje žarnoje). Be kaulų, dar padeda reguliuoti ir raumenų būklę, taipogi yra atliekami tyrimai, kuriuose nustatinėjamas vitamino D dalyvavimas ląstelių dalijimosi procese; apykaitos procesuose; skatinant eilės hormonų sintezę.

Kalciferolių virtimas aktyviomis vitamino formomis.

Panašiai kaip ir kiti riebaluose tirpūs vitaminai, maisto kalciferolis pasisavinamas tulžies rūgščių pagalba, patenka į limfinę sistemą ir absorbuojamas kepenimis, kur yra veikiamas tam tikrų fermentų. Taigi, vitaminą D (tiek D2 ergokalciferolį, tiek D3 cholekalciferolį), kai kuria prasme galime vadinti tiesiog provitaminu. Kadangi labai plačiai nesiplečiant reikia pasakyti, jog cholekalciferolis ir ergokalciferolis (gautas su maistu ir susidaręs odoje) nėra aktyvūs. Aktyvios formos susidaro kepenyse ir inkstuose, kur dėka tam tikrų fermentų yra transformuojami (metabolizuojami). Kepenyse iš kalciferolių susidaro 25-hidroksikalciferoliai (arba dar vadinamas 25-hidroksivitaminai D; 25(OH)D).

Cholekalciferolis metabolizuojamas į 25-hidroksicholekalciferolį, o ergokalciferolis į 25-hidroksiergokalciferolis. Nedideliais kiekiais, šie metabolitai, formuojasi taipogi žarnyne ir inkstuose. biologinis aktyvumas 25-hidroksicholekalciferolio yra 2 ar net 5 kartus aukštesnis nei cholekalciferolio, jis yra pagrindinė kalciferolio forma, kuri cirkuliuoja kraujo apytakos sistemoje ir jo gyvavimo laikotarpis siekia 20-30 parų.

Taigi, kiek vėliau 25-hidroksikalciferolis yra hidroksilinamas fermentų dėka inkstuose ir susidaro biologiškai aktyvus 1,25-dihidroksikalciferolis. Biologiškai aktyviausia vitamino D forma yra 1,25-dihidroksicholekalciferolis (1,25-dihidroksivitaminas D; 1,25(OH)₂D₃; kalcitriolis). Kalcitriolio sintezę pagrinde reguliuoja parathormonas (PTH, prieskydinių liaukų hormonas – paratiroidinas).

Vitamino D reikšmė kalcio apykaitoje.

Seniau, vitamino D vaidmuo kalcio apykaitoje buvo laikomas gana pasyvus. Buvo manoma, kad šis vitaminas tiesiog turi būti kraujyje pakankamame kiekyje tik tam, kad aprūpinti kalcio absorbciją žarnyne ir paratiroidino (PTH) efektingesniam veikimui. Šiai dienai jau tikrai žinoma, kad vitamino D vaidmuo kalcio apykaitoje yra kur kas aktyvesnis. Nors jį vadina vitaminu, bet jo poveikis labiau panašus į hormoninį (steroidinis prohormonas, kurio molekulinė struktūra panaši kaip steroidinių hormonų, pvz., estradiolio, kortizolio, aldosterono).

Vitaminas D (t. y. aktyvi jo forma) kartu su PTH ir kalcitoninu (skydliaukės hormonas) valdo ir reguliuoja kalcio pernašą žarnyne ir inkstuose, palaiko pusiausvyrą tarp kalcio ir fosforo šalinimo ir kaupimo kauluose. Kalcitriolis didina Ca²⁺ koncentraciją kraujo serume, skatina Ca²⁺ absorbciją iš žarnyno (t. y. kalcio ir fosforo rezorbciją plonojoje žarnoje) ir aktyvina jo išsiskyrimą (atpalaidavimą) iš kaulų. Didelės PTH koncentracijos skatina 1,25-dihidroksicholekalciferolio susidarymą.

Vitaminas D turi tipiškų hormonų savybių:

1) jis sintetinamas odoje, o esant idealioms ir palankioms sąlygoms šios sintezės gali būti užtektinai (t. y. jo patekimas su maistu tampa nebūtinas);

2) jis krauju pernešamas iki kitų organų, kur aktyvuojamas griežtai reguliuojamais fermentais;

3) jo aktyvi forma (kalcitriolis) jungiasi su specifiniais tikslinių audinių receptoriais, kas galų gale veda į kalcio koncentracijos padidėjimą kraujyje.

Iš to kas pasakyta matosi, kad kalcitriolis veikia epitelinėse žarnyno ląstelėse kaip tipiškas steroidinis hormonas:

jis aktyvina atitinkamus Ca²⁺ nešiklius ir surišančius baltymus (kalbindiną) reikalingus Ca²⁺ pernašai ir sintezei;

kauluose kartu su PTH skatina Ca²⁺ ir fosforo išsiskyrimą;

sukelia kaulų demineralizaciją;

skatina osteoklastų susidarymą;

PTH kartu su kalcitrioliu didina Ca²⁺ rezorbciją inkstų kanalėliuose ir kartu sumažina jo pašalinimą pro inkstus.

Vitamino D reikšmė organizme.

Be viso šito, vitaminas D atlieka ir kitokias funkcijas, kadangi specifinių receptorių yra daugelyje ląstelių (raumens ir nervų, kaulų čiulpų, limfocitų, epidermio ląstelės ir kt.), kurių aktyvinimas lydimas įvairiapusiais procesais nesusijusiais su kalcio apykaita.

Vitamino D formų junginiai (D2, D3) turi nuo seno žinomą savybę, kuri gali gydyti ar pristabdyti rachitinius susirgimus. T. y. vitamino D stoka sukelia rachitą, o iki vitamino D atradimo nuo šito susirgimo kentėjo daugybė vaikų (ypač gyvenančių tam tikrose klimatinėse zonose). Šiai ligai pavyko užkirsti kelią ir ją išgydyti, visa tai dėka papildomai vartojant vitaminą D (pvz., kartu su žuvies taukais) ir saulės šviesos (ultravioletinių) poveikio.

Vitaminas D dar dalyvauja gerinant odos funkciją ir naudojamas gydant kai kurias odos ligas, taipogi svarbus imuniniam atsakui, insulino sekrecijai, kraujospūdžio reguliacijai. Taipogi, vitaminas D yra pakankamai svarbus ligoniams, kurie serga inkstų ligomis, kadangi gali sumažinti lėtinių inkstų progresavimą, glomerulosklerozę, proteinuriją.

Vitamino trūkumas organizme.

Jei vaikai augdami nepakankamai gauna vitamino D (pvz., su maistu, saulės ultravioletinių spindulių) sutrinka kalcio ir fosforo pasisavinimas ir apykaita, todėl gali sulėtėti kaulų augimas arba susirgti rachitu (kaulų deformacija). Suaugusiųjų problemos, susijusios su šio vitamino trūkumu, taipogi gali pasireikšti kalcio ir fosforo apykaitos sutrikimų padariniuose – sulėtėjęs kaulų atsinaujinimas (silpni ir greitai lūžtantys), sutrikusi kaulų mineralizacija, kaulų suminkštėjimas (osteomaliacija) ir deformacija, silpnėja raumenys ir imunitetas.

Paskutiniu metu galima rast tyrimų, kurie teigia, kad vitamino D ilgalaikis nepakankamumas veda prie vėžinių susirgimų rizikos padidėjimo, o nusilpus imunitetui žinoma padidėja rizika išsivystyti ir širdies-kraujagyslių ligoms. Senyvo amžiaus žmonėms, vitamino D stoka, daugiau kaip du kartus gali pakelti riziką susirgti Alzheimerio liga ir silpnaprotyste.

Nustačius, kad trūksta organizmui vitamino D, paprastai rekomenduoja jo vartoti papildomai, daugumoje atvejų jis pakankamai gerai įsisavinamas. Priklausomai nuo maisto kilmės rūšies priklauso, kokioje plonosios žarnos vietoje bus įsisavinamas didžiausias kiekis vitamino D. Įsisavinimo procese didelę reikšmę turi tulžies rūgštis, todėl sergant kepenų ir tulžies ligomis ar esant jų pažeidimams, šio vitamino įsisavinimas žymiai apsunkinamas ir sutrikdomas.

Vitamino vartojimas.

Toleruojama viršutinė riba (arba galima viršutinė riba) yra ta riba, iki kurios manoma, kad nėra neigiamo poveikio sveikatai. Bet, nors ir yra manoma, kad tai yra saugi riba, vartojimas tokiomis didesnėmis dozėmis ilgą laiką nėra pakankamai išsamiai ištirtas, todėl toks vartojimas nerekomenduojamas.

Šiuo metu, pagal Europos maisto saugos tarnybos rekomenduojamos vitamino D paros normos yra tokios:

Amžius	Rekomenduojama paros norma	Galima aukščiausia riba
0 – 6 mėn.	200 – 400 TV (5-10 µg)	1000 TV (25 µg)
6 – 12 mėn.	400 TV (10 µg)	1500 TV (37.5 µg)
1 – 10 m.	600 TV (15 µg)	2000 TV (50 µg)
11 – 70 m.	600 TV (15 µg)	4000 TV (100 µg)
70+ m.	800 TV (20 µg)	4000 TV (100 µg)
nėščios/maitinančios	600 TV (15 µg)	4000 TV (100 µg)

Vitaminu D pakankamai galima apsirūpinti būnant saulėtą dieną saulėje po keletą minučių. Žinoma atsiranda ir tokių mėgėjų, kurie būdami saulėje (sakykime prie jūros) joje užsibūna tiek, kad rizikuoja susirgti odos vėžių, o vitamino D nuo to daugiau nepasigamina, kadangi organizme viskam yra ribos. Bet, ko gero, reikia paminėti ir tai, jei saulėje būsime apsirengę rūbais dengiančiais visą kūną, arba deginsimės kambaryje per lango stiklą, arba užsitepę kremo nuo saulės – tai visai suprantama, jo gamyba ko gero bus nulinė. Vasaros sezonu, saikingai būnant saulėje (apnuogintomis tam tikromis kūno vietomis, pvz., rankomis iki pečių juostos ar saikingai deginantis nuogam), galima vitamino D pasigaminti pakankamai ilgam laikotarpiui. Bet, Lietuvoje tai ne visada galima padaryti ir vitamino D reiktų gauti dar ir iš maisto arba vartoti proto ribose papildomai papildų formoje.

Vitamino perteklius.

Kalciferolis yra tirpstantis riebaluose, o tam reikalingi riebalai. Kaip ir kiti riebaluose tirpūs vitaminai jis taipogi turi savybę kauptis organizme. Sukaupti vitamino D kiekiai per vasarą gali būti palaipsniui eikvojami šaltuoju metų periodu. Seniau, nustačius vitamino D trūkumą, jį tiesiog buvo rekomenduojama vartoti papildomai. Šiais laikais jo galima rast maisto produktuose į kuriuos jie dedami dar ir papildomai (žinoma tai turi būti nurodyta ir ant gaminio etiketės). Dėl to atsiranda rizika kaip jo ir negauti reikiamais kiekiais (dėl blogos mitybos, ligų ir pan.), bet kaip ir gauti perteklių.

Vitamino D perdozavimas beveik visada atsiranda nuo per didelio jo vartojimo papildomai. Nes kaip jau minėta – ilgalaikis būvimas saulėje negali sukelti apsinuodijimo nuo šio vitamino (greičiau tik odos nudegimus nuo saulės), kadangi organizmas riboja šio vitamino gamybos kiekį. Todėl pakankamai logiška rekomendacija – papildomai vitamino D vartoti tik išanalizavus savo mitybos įpročius ir žinoma pasitarus su tai nusimanančiu specialistu.

Nepriklausomai nuo vitamino D šaltinio, jo paros normos vartojimas visoms amžiaus grupėms yra pakankamai saugus 400 TV, žinoma, kai kuriais atvejais ji gali kilti (pvz. nėščioms moterims ir pan.). Vitamino D hipervitaminoze susergama jei per didelės jo dozės skiriamos ilgesnį laiką. 10 kartų ir didesnės šio vitamino dozės yra nuodingos.

Vitamino D hipervitaminozei yra būdinga bendras silpnumas, pykinimas, vėmimas, viduriavimas, apetito stoka, padidėjusi kalcio koncentracija kraujyje (hiperkalcemija), įvairių audinių kalcifikacija, padidėjęs kalcio išskyrimas su šlapimu. Vaikams, net vienintelis vidutinio sunkumo nutikęs hiperkalcemijos atvejis gali laikinai pristabdyti ūgio augimą, o kartais ūgio atsilikimas gali palikti ir visam laikui.

Kalcio ir fosforo koncentracija kraujyje padidėja dėl suintensyvėjusios kalcio rezorbcijos žarnyne ir kaulų demineralizacijos, kas skatina minkštųjų audinių (kraujagyslės, širdis, plaučiai, inkstai) kalcifikaciją, o dėl nežymių traumų galimi kaulų lūžiai. Mažai tirpios kalcio druskos nusėda vidaus organuose – plaučiuose, kraujagyslėse ir pan. Inkstuose gali susidaryti akmenys. Yra manoma, kad vyresni žmonės, kurių padidėjęs cholesterolio kiekis kraujyje, turėtų vartoti vitaminą D atsargiai. Nors galima sutikti ir tokios informacijos – vartojant tokius preparatus kaip svorio ar cholestorolio mažinimui, gali silpninti vitamino D (ir kitų riebaluose tirpių vitaminų) įsisavinimą.

Vitaminas D maisto produktuose.

Norint gauti kasdieninę vitamino D normą su maistu, reiktų kasdien valgyti riebios žuvies (sakykime lašišos 150 g arba menkės 900 g). Bet nežiūrint į galimybes, vargu ar atsirastų tam noro. Be riebių žuvų rūšių, vitamino D yra: vitamino D2 (ergokalciferolio) yra augaliniuose produktuose, saulėgrąžų, alyvų aliejuje. Vitamino D3 (cholekalciferolio) yra gyvulinės kilmės maisto produktuose – kepenyse, jūrų žuvyse, žuvų kepenėlėse, žuvų taukuose, kiek mažiau svieste, riebiuose pieno produktuose, kiaušinio trynyje, ikruose.

Įdomus faktas – grybai, ypač tokie kaip voveraitės ir kiti miško grybai, o neužauginti namų sąlygom po dirbtine šviesa, pagal savo sudėtį yra prilyginami gyvulinės kilmės maisto produktams. Juose (ypač šviežiuose) yra visai nemažas rinkinys visokių naudingų medžiagų, tame tarpe ir vitamino D (natūralus ergokalciferolio šaltinis).

Tiems, kam įdomu tikslesni skaičiai. Esant vitamino D paros poreikiui 600 TV ir imant maisto produkto 100 g, tai gyvulių kepenyse šio vitamino yra iki 50 TV, svieste iki 35 TV, kiaušinio trynyje iki 25 TV, mėsoje – 13 TV, pieno produktuose nuo 0.3 iki 4 TV. Bet, maitinantis beveik vien tais produktais ir riebia jūrine žuvimi, be pakankamo būvimo saulėje, vitamino D poreikis organizme nebus pilnai patenkinamas.

Nors šioje vietoje galima paminėti ir kiek kitokią nuomonę. Žmonėms (ypač šiaurinių šalių), kurie iš maisto produktų negali gauti pakankamo kiekio šio vitamino, o saulės aktyvumas tai padaryti irgi yra ribotas, apsiribojama tik vitamino papildomu vartojimu. Taipogi reikia pasakyti, kad tokio vartojimo efektyvumas pasiteisino tik esant rachitui ir rachitinio pobūdžio susirgimams. O esant osteporozei, vėžiui, širdies ir kraujagyslių sistemos susirgimams papildų efektyvumas pakankamai dar nėra įrodytas.

Vitamino kiekis kraujyje.

Vitamino D kiekį galima nustatyti atliekant kraujo tyrimą. Jis leidžia tiksliai diagnozuoti šio vitamino trūkumą, normą ar perteklių organizme. Šio vitamino norma, būdinga žmogui, yra nuo 30 ng/ml iki 100 ng/ml. Virš 100 ng/ml yra toksiškas lygis, o mažiau negu 30 ng/ml yra stoka. Jei kalbėti apie nmol/l (1 ng/ml = 2,5 nmol/l), tai pasak skirtingų autorių, apibendrinus jų tyrimus, norma yra 80-250 nmol/l, trūkumas prasideda mažėjant žemiau 50 nmol/l, o toksiška norma gali prasidėti nuo 220 nmol/l.

Vitamino D lygis gali stipriai nukristi dėl tam tikrų mitybos, gyvenimo būdo ar organizmo ypatumų. Jei, atlikus kraujo tyrimą, rodmenys yra žemiau 20 ng/ml, tai jau yra žymus deficitas, galintis sukelti daugelį ligų.