Izoprenoidai.

•Izoprenoidai.

Įvairios lipidų grupės, kurios yra gyvūnų ir augalų ląstelėse, yra glaudžiai susijusios biogenetiškai: visos jos atsirado iš vieno pirmtako – acetilkofermento A arba acetil-KoA (acetil-CoA). Biosintezės būdus galima padalinti į dvi grupes:

1) Šiuo biosintezės būdu iš acetil-KoA yra sintetinamos aktyvios riebalų rūgštys, iš kurių vėliau yra sintetinami riebalai, fosfolipidai, glikolipidai ir kiti riebalinių rūgščių produktai. Kiekybiniame santykyje šis būdas yra pagrindinis gyvūnų ir daugumoje augalinių ląstelių.

2)Antrosios biosintezės kelias prasideda nuo acetil-KoA ir eina iki 5-izopentenildifosfato (aktyvus izoprenoidinis vienetas arba aktyvus izoprenas) susidarymo, kuris yra pagrindinis struktūrinis izoprenoidų elementas. Šio junginio biosintezė yra susijusi su cholesterolio biosinteze.

Izoprenoidai yra didelė gamtinių junginių grupė, plačiai paplitusi kaip ir gyvūnų pasaulyje, taip ir augalijos pasaulyje. Izoprenoidai yra antrinės biosintezės produktai. Daugelis iš jų aptinkami itin mažais kiekiais (10-6 %), tuomet kiti dažnai sudaro iki keliolikos procentų, imant tą sausą augalo masę, iš kurios vietos jie paimami. Šie junginiai vadinami izoprenoidais ryšium su tuo, kad šių molekulių anglies skeletas yra kaip ir sudarytas iš izopreninių (izopreno) fragmentų. Izoprenoidų skeletą sudaro vienas ar daugiau izopreno grandžių, kurių bendrąją formulę būtų galima užrašyti taip – (C5H8)n .

Izoprenoidus paprastai dalina į terpenus (terpenoidus), steroidus ir lipidų kilmės vitaminus.
Pagrindiniu visų izoprenoidų biogeniniu pirmtaku yra izoprenas (2-metil-1,3-butadienas) – šakotas nesotusis angliavandenilis iš penkių anglies atomų. Gyvūnų organizmuose ir augaluose aktyvus izoprenas (5-izopentenil difosfatas) yra linijinių ir ciklinių oligomerų ir polimerų pirminis biosintezės junginys. Iš didelės klasės šių junginių tik keletas tėra paminėti žemiau, o skliaustuose (l= ) yra nurodytas juose įeinantis izopreninių grandžių (izopreno fragmentų) skaičius.

Pradedant aktyviuoju izoprenu, pagrindinė biosintezė prasideda dimerizacijos reakcijomis ir susidaro aktyvus geraniolis (l=2) (geranil difosfatas), o po to aktyvus farnezolis (l=3) (farnezil difosfatas). Nuo šios vietos pagrindinės terpenų biosintezės keliai šakojasi. Nuoseklaus farnezolio grandinės didinimas izopreninėmis jungtimis veda prie vis kitų polimerų, kurių izopreninių jungčių kiekis auga: fitolis (l=4), dolicholis (l=14-24), ir iki kaučiuko (l=700-5000). Alternatyviuoju būdu iš dviejų farnezolio molekulų susidaro skvalenas (l=6), kuris yra cholesterolio (l=6) ir kitų steroidų sintezės pirmtakas.

Gebėjimas sintetinti specifinius izoprenoidus yra būdinga tik atskiroms gyvūnų ir augalų rūšims. Pavyzdžiui, natūralus kaučiukas yra sintetinamas tik nedaugeliu augalų rūšimis, pagrinde tai brazilinis kaučiukmedis, brazilinė hevėja (Неvеа brasiliensis). Kai kurie izoprenoidai atlieka svarbų vaidmenį metabolizme, bet jie nėra sintetinami žmogaus organizme. Šiai grupei priklauso vitaminai A, D, E ir K. Vitaminas D dėl savo struktūrinės ir funkcinės giminystės su steroidiniais hormonais yra tapatinamas ar net priskiriamas hormonams.

Izopreno metabolizmas augaluose pakankamai įvairus. Izopreno pagrindu augaluose sintetinama daugybė kvapniųjų medžiagų ir eterinių aliejų. Kaip pavyzdį čia galima paminėti mentolį (l=2), kamparą (l=2) ir citronelolį (l=2). Junginiai sudaryti iš trijų izopreninių fragmentų (l=3) vadinami seskviterpenais, o steroidus (l=6) – triterpenais.

Labiausiai svarbi izoprenoidų grupė yra junginiai, kurie turi hormoninių ir signalinių funkcijų. Šiai grupei yra priskiriami steroidiniai hormonai (l=6), stuburinių gyvūnų retinoinė rūgštis (l=4) (retinoidai), bei vabzdžių juveniliniai hormonai (l=3). Izoprenoidų klasei taipogi yra priskiriami kai kurie augaliniai hormonai, pvz., citokininai, abscizo rūgštis ir kt.

Poliizopreninės grandinės kartais atlieka tam tikrų lipidinių inkarų vaidmenį, kurių dėka baltymų arba kitų junginių molekulės išsilaiko ant membranos. Į kofermentų grupę su izoprenoidiniu inkaru papuola ubichinonas kofermentas Q (l=6-10), plastochinonas (l=9) ir menachinonas (vitaminas K2; l=4-6). Chlorofilo molekulėje, tam tikros liekanos pavidale (l=4), taipogi yra lipidinis inkaras.

Ką gi, bendrai apie izoprenoidus tiek, kam įdomų, žemiau pateiktame paveiksle matome įeinančių į šią grupę medžiagų schemą.

-Terpenai.

Terpenų klasėje paprastai yra atskiriami du terminai, tai terpenai ir terpenoidai. Terpenais vadinami lipidų dariniai susidedantys iš izopreno (C5) fragmentų, nepriklausomai nuo to, ar jų molekulėse yra kitų elementų (pvz., deguonis). Terpenais taipogi dar vadinami angliavandeniliai su anglies skeletu, sudarytų iš izopreno fragmentų, sujungtų pagal principą (galva prie uodegos).

Toks junginio eiliškumas vadinamas izoprenine taisykle (žr. pav.). Kaip jau ir buvo paminėta aukščiau ir pagal šią taisyklę, anglies atomų skaičius terpenuose penki. Nors, biosintezės proceso metu, kai kurie anglies atomai gali būti pašalinami, todėl yra daug nukrypimų nuo izopreninės taisyklės kaip ir pagal anglies atomų kiekį, taip ir dėl jų sujungimo eiliškumo.

Terpenoidai – tai junginiai su skirtingu kiekiu anglies atomų, bet struktūriniu jų pirmtaku yra taisyklingieji terpenai. T. y. šie junginiai yra sudaryti antrinės terpenų metabolizmo reakcijomis, kur į terpenų pagrindą dar įtraukiami deguonį turinčių pakaitų (ОН ir С=О – grupės). Kartais terpenais yra vadinami tik angliavandenilius, atitinkančius sudėtį ir struktūrą, o terpenoidais – kiti jų dariniai ir metabolitai. Bet šios dvi sąvokos, kaip ir junginių klasės, tarpusavyje yra glaustai surištos, todėl nėra tikslo principingai skirstyti pagal terminus. Visumoje, bendrai tai yra terpenai ir terpenoidai.

Terpenų susijungusios izopreno molekulės gali sudaryti linijines arba ciklines struktūras. Juos paprastai skirsto pagal izopreno fragmentų kiekį:
monoterpenai – 2 izopreno molekulės, 10 C anglies atomų;
seskviterpenai – 3 izopreno molekulės, 15 C anglies atomų;
diterpenai – 4 izopreno molekulės, 20 C anglies atomų;
triterpenai – 6 izooreno mokekulės, 30 C anglies atomų;
tetraterpenai – 8 izooreno mokekulės, 40 C anglies atomų;
politerpenai – ilgos grandinės poliizopreno molekulės.

Pagal gamtinių medžiagų klasifikaciją terpenai priskiriami lipidams. Tai medžiagos netirpstančios vandenyje ir tirpstančios nepoliniuose organiniuose tirpikliuose, gali būti arba skystam pavidale arba kieta medžiaga.

Terpenai ir terpenoidai ypač paplitę augalijos pasaulyje: tai praktiškai visų kvepiančių augalų eteriniai aliejai (rožė kvapas ir pan.), taip pat spygliuočių augalų derva, kuri yra ypač turtinga terpenais. Kaip taisyklė, terpenai yra kvapnios medžiagos, todėl plačiai naudojami maisto priedų ir parfumerijos gamyboje. Kai kurie terpenai naudojami farmacijoje kaip gydomosios medžiagos.

Gyvūnų organizmuose terpenai aptinkami nedažnai ir paprastai yra vieninės medžiagos, bet jų metabolizmo produktai (visų pirmą tai liečia aukštesniuosius izoprenoidus – di-, tri- ir tetraterpenus) yra būtini ir svarbūs daugeliui gyvūnų, tame tarpe ir žmogui (vitaminai, hormonai ir pan.).

-Steroidai.

Steroidų molekulės pagrindą sudaro ciklopentano perhidrofenantreno žiedas (kitaip dar sakant – jų pagrindą sudaro steranas), kurį sudaro keturi konjuguoti žiedai (A, B, C, D).

Steroidai yra gamtinių biologiškai aktyvių ir svarbių junginių grupė. Steroidai yra aptinkami visų augalų ir gyvūnų organizmuose. Kadangi šis skyrius apie izoprenoidus, tai jau kaip ir aišku, kad steroidų pirmtakai yra izoprenoidų junginiai.

Įdomumo ir aiškumo dėlei trumpai paminėkime triterpenoidus, juos galima išskirti iš visų izoprenoidų pirmiausiai dėl to, kad iš visų prieš tai esančių grupių jie išsiskiria mažesne struktūrinių tipų įvairove, bet didesniu paplitimu įvairiuose organizmuose, t. y. jie randami augaluose, mikroorganizmuose, gyvūnuose, jūros organizmuose ir organinėse geologinėse sferose (nafta, nuosėdinės uolienos). Vieni iš tokių specifinių triterpenų sudaro ir grupę junginių su labai svarbiu fiziologiniu aktyvumu, kurie ir yra vadinasi steroidai ir pagrinde yra būdingi aukštesniesiems gyvūnams, tame tarpe ir žmogui.

Toliau trumpai reiktų paminėti skvaleną – aciklinis triterpenas, esminis visos triterpenoidų klasės triterpenas. Šis izoprenoidas aptinkamas daugelyje augalų, mikroorganizmų, gyvūnų (tame tarpe ir jūros). Jis susidaro visuose tuose organizmuose, kuriuose yra aplamai aptinkami triterpenoidai, kadangi paskutinieji susidaro iš jo. Kokiu būdu ir pagal kokias schemas šios susidarymų ir virsmų reakcijos vyksta nenagrinėsime plačiau, panagrinėkime tik jau susidariusias iš jo medžiagas ir taip prieisime prie pačių steroidų.

Augaliniai triterpenai, plačiai aptinkami įvairiuose augaluose, kur paprastai yra kaupiami įvairių rūgščių eterių arba glikozidų pavidalu. Paskutinieji sudaro taip vadinamus steroidinius saponinus, o triterpenai, kurie dalyvauja šiuose susidarymuose, yra išskiriami į sapogeninų grupę. Saponinai (t. y. triterpenoidų glikozidai) yra paviršutiniškai aktyvios medžiagos; sudaro patvarią putojančią putą; turi hemolizinį poveikį; gyvūnams, kurie kvėpuoja žiaunomis yra nuodingas. Rytų medicinos gydomuosiuose augaluose daugelis triterpeninių glikozidų yra aktyvusis komponentas, kuris užtikrina priešuždegiminį efektą, citotoksinį poveikį ir kt.

Na, o dabar apie pačius taip vadinamus steroidus. Steroidai yra svarbi, mažos molekulinės masės, bioreguliacinių savybių turinčių medžiagų grupė. Kartais jie skirstomi į tris pagrindines grupes: zoosteroliai (išskiriami iš aukštesniųjų gyvūnų organizmų), mikosteroliai (išskiriami iš grybų ir mikroorganizmų), fitosteroliai (išskiriami iš augalų). Neretai dar pasitaiko ir kiek kitokie jų pavadinimai, tai zoosterinai, mikosterinai ir fitosterinai. Esmė šių terminų viena ir ta pati, skirtumas tik tas, kad terminas „sterinas” yra aptinkami senesniuose šaltiniuose ir nebėra teiktinas terminas. Šiuo metu yra vartojamas „sterolių” terminas.

Gamtinių steroidų struktūros pagrindą sudaro cholestanas, o žmogaus organizme pagrindiniu steroidu galima vadinti cholesterolį, kadangi likę steroidai yra dariniai iš jo. 20 % cholesterolio į organizmą patenka su maistu, o 80 % organizme susidaro iš acetil-KoA. Augalai, grybai ir mielės nesintetina cholesterolio, bet sudaro įvairius fitosterolius ir mikosterolius, kurie nepasisavinami žmogaus organizme. Bakterijos nesintetina steroidų. Gamtiniai steroliai yra steroidiniai alkoholiai. Žmogaus organizme gali būti laisvų sterolių arba steridų (riebalų rūgščių ir sterolių esteriai).

Augalų ląstelių membranose nustatomi stigmasterolis ir β-sitosterolis. Grybų ir mielių membranose susidaro ergosterolis, kuris yra vitamino D2 provitaminas, t. y. ultravioletinės spinduliuotės poveikyje ergosterolis virsta jau minėtu vitaminu arba ergokalciferoliu. Panašiai arba net analogiškai iš cholesterolio darinio 7-dehidrocholesterolio susidaro cholekalciferolis (vitaminas D3), bet apie vitaminus trumpai kiek žemiau.

Kalbant apie žmogaus organizmą, tai sunku pervertinti steroidinių junginių vertę žmogaus organizmui. Jie sudaro keletą labai svarbių mažos molekulinės masės bioreguliatorinių grupių: tulžies rūgštys, hormoninių junginių šeimos (kortikosteroidai – gliukokortikoidai ir mineralkortikoidai; lytiniai hormonai – androgenai, estrogenai; progesteronai) ir eilė atskirų junginių su įvairiomis fiziologinėmis funkcijomis. Visos šios triterpenoidų – steroidų klasės pirmtaku yra cholesterolis, kuris susidaro iš skvaleno per lanosterolį. Jei skvalenas ir lanosterolis yra triterpenai (t. y. turi anglies C30 kiekį), tai cholesterolis jau praranda tris anglies atomus (C27), o tolimesnė visų likusių eilės steroidinių junginių biosintezė žmogaus organizme yra susijusi su anglies atomų kiekio mažėjimu. Tetraciklinių triterpenoidų steroidų tipo biosintezės ryšys pavaizduotas supaprastintoje schemoje.

Beje, steroidai yra bet kokių organizmų lipidų sistemų dalis, tačiau pagal savo cheminę prigimtį jie nėra lipidai – jų ryšį su lipidais galima apibrėžti kaip lipofiliškumą.

-Tulžies rūgštys.

Tulžyje yra steroidinių junginių – cholano (cholano rūgšties) dariniai.

Tulžies rūgštys susidaro kepenyse iš cholesterolio ir žinoma saugomos tulžyje. Pagal cheminę sudėtį šie junginiai yra labai artimi cholesteroliui.

Tulžies rūgštys jungiasi su glicinu ir taurinu, taip susidaro suporuotos tulžies rūgštys (glikocholio rūgštis, taurocholio rūgštis). Jos turi paviršinių-aktyvių ir hidrofilinių savybių, paskutinioji suteikia tirpumą vandenyje. Tulžies rūgštys emulsina maisto riebalus ir taip prisideda prie riebalų virškinimo, taipogi aktyvina maisto virškinimo fermentą lipazę, kuri hidrolizuoja riebalus.

-Steroidiniai hormonai.

Visus steroidinius hormonus galima padalinti į grupes:

1) kortikosteroidai (kortikoidai) – antinksčių žievės išskiriami steroidiniai hormonai, kurie susidaro iš cholesterolio:

• gliukokortikoidai – valdo ir reguliuoja medžiagų apykaitą (angliavandenių, baltymų, riebalų), vienas iš svarbiausių ir aktyviausių gliukokortikoidų yra kortizolis. Gliukortikoidai didindami gliukozės kiekį kraujyje veikia kaip insulino antagonistai, stimuliuoja gliukoneogenezę, slopina baltymų sintezę ir skatina jų bei riebalų katabolizmą. Sintetiniai gliukokortikoidų analogai (pvz., prednizolonas, hidrokortizonas ir kt.) turi daug stipresnį poveikį nei gamtiniai. Gamtiniai ir jų sintetiniai analogai pasižymi stipriu priešuždegiminiu, prieššokiniu, antialerginiu poveikiu. Jie plačiau naudojami gydant egzemas, bronchinę astmą, artritą;

• mineralkortikoidai – reguliuoja vandens ir druskų apykaitą arba paprasčiau sakant valdo druskų (Na+ , K+ , Cl– ) pusiausvyra. Vienas pagrindinių mineralkortokoidų yra aldosteronas, jis reguliuoja vandens ir druskos apykaitą, padidindamas natrio jonų reabsorbciją inkstų kanalėliuose, taigi padidina Na+ kiekį kraujyje ir kituose kūno skysčiuose;

2) lytiniai hormonai – šie hormonai yra išskiriami specifinėmis lytinių liaukų ląstelėmis ir reguliuoja lytines funkcijas, taipogi kai kuriuos jų kiekius gamina antinksčių žievė, placenta. Skirstoma į moteriškus ir vyriškus lytinius hormonus, nors vyriškos ir moteriškos lytinės liaukos gamina abiejų lyčių hormonus, skirtumas tik toks, kad jų kiekiai pas abiejų skirtingi:

• vyriški lytiniai hormonai – androgenai. Vyriškų hormonų, iš kurių svarbiausias yra testosteronas, pagrindinės gamybos liaukos yra sėklidės. Nuo testosterono priklauso vyro pirminių ir antrinių lytinių požymių atsiradimas, pvz., lytinių organų išvaizda, plaukuotumas, raumeningumas, balso tembras ir kt.. Kitaip sakant, vyriški hormonai stimuliuoja vyriškos lytinės sistemos išsivystymą ir funkcionavimą, taipogi turi stiprų anabolinį poveikį – sustiprina baltymų sintezę, skatina raumenų išsivystymą. Pastebėtas anabolinis androgenų poveikis paskatino ieškoti jų analogų, kurie turėtų minimalų hormonį ir maksimalų anabolinį aktyvumą. Gamtinių androgenų cheminė modifikacija parodė, kad testosterono esteris (pvz., propionatas), išlaikydamas hormoninį aktyvumą, veikia žymiai ilgiau. Kiti dariniai (pvz., metiltestosteronas) – pasižymi silpnu hormoniniu ir stipriu anaboliniu poveikiu ir šiuo metu yra naudojami kaip anaboliniai preparatai.

• moteriški lytiniai hormonai – estrogenai ir gestagenai. Estrogenai reguliuoja moteriškų lytinių organų ir pieno liaukų susiformavimą ir funkcionavimą, antrinių lytinių požymių išsivystymą, o komplekse su gestagenais – valdo menstruacijų ciklą ir nėštumą. Moters organizme, tapatus vyriškam testosteronui, esantis estrogenas skatina moters pirminių ir antrinių lytinių požymių vystymąsi – platus dubuo, krūtys, cikliniai reiškiniai, motinystės instinktas ir pan.

Estrogenų ir gestagenų išsiskyrimas nėra nuolatinis, jis priklauso nuo moters lytinio ciklo. Moteriškuosius lytinius hormonus gamina kiaušidės, nėštumo metu juos gamina placenta, o nedidelius kiekius antinksčių žievė, o vyrams gamina sėklidės.

Pagrindinis ir aktyviausias estrogenas yra estradiolis. Estrogenai ne tik skatina lytinių požymių vystymąsi, bet ir kontroliuoja menstruacijų ciklą, ruošia moters organizmą apvaisinimui, vaisiaus išnešiojimui, gimdymui ir maitinimui, taipogi skatina medžiagų apykaitą (pvz., aktyviną baltymų (saikingas anabolinis poveikis), riebalų ir mineralų apykaitą, riebalų kaupimą ir kt.), veikia kaulų augimą ir pan.

Iš gestagenų reiktų paminėti progesteroną, kuris susidaro iš geltonojo kūno. Progesteronas valdo menstruacinį ciklą ir nėštumą. Progesteronas yra estrogenų antagonistas. Nėštumo metu progesteronas slopina ovuliaciją kiaušidėse ir ji nebevyksta. Progesteronas vaidina didelį vaidmenį apvaisinimo ir viso nėštumo sėkmingoje eigoje.

Estrogenai yra naudojami kaip gydomosios medžiagos gydyti klimakterinius sutrikimus, hipertenziją ar kitokius susirgimus. Estrogenai yra aptinkami augaluose, pvz., kokoso riešutuose. Medicininiams tikslams estrogenai yra gaunami pramoninės sintezės būdu. Estrogenų sintetiniai analogai yra kelis kartus aktyvesni už savo gamtinius analogus.

Jei kalbant bendrai apie steroidinių hormonų svarbą žmogaus organizmo gyvavimo eigoje, tai jų biosintezės sutrikimas priveda prie eilės sunkių susirgimų ir fiziologinių sutrikimų. Todėl šiuo metu yra tęsiami steroidinių hormonų aktyvumu pasižyminčių analogų sintezės tyrimai, kurie naudojami medicinoje.

-Riebaluose tirpūs vitaminai.

Keturi riebaluose tirpūs vitaminai A, D, E ir K, kurie yra sudaryti iš izopreno fragmentų, paprastai yra nagrinėjami kaip pakankamai svarbi lipidų grupė. Labai plačiai nesiplečiant paminėsime jų visų pagrindines savybes, o plačiau apie juos pasidomėti rekomenduojame vitaminų skiltyje.

Vitaminas D.

Šis vitaminas apibendrinamas kaip riebaluose tirpių ir pagal struktūrą labai panašių junginių grupė, kurie kartais dar vadinami kalciferoliais. Vieni iš svarbesnių yra cholekalciferolis (vitaminas D3) ir ergokalciferolis (vitaminas D2). Pagrindinė savybė priskiriama vitaminų D grupei yra ta, kad jis yra antirachitinis. Kitaip sakant, jo viena iš pagrindinių biofunkcijų yra kalcio ir fosforo apykaitos organizme reguliacija. Šią funkciją jis atlieka biologiškai aktyvios formos pavidale -kalcitriolis (1,25-dihidroksicholekalciferolis). Ši, iš šių dviejų vitaminų, aktyvi forma susidaro kepenyse ir inkstuose. Cholekalciferolis susidaro odoje apšvietus dehidrocholesterolį ultravioletine spinduliuote arba paprasčiau sakant tiesiog būnant saulėje (deginantis), o ergokalciferolio (vitaminas D2) provitaminas augaluose ir mielėse yra ergosterolis. Vitaminai taipogi gaunami iš maisto produktų (žuvis, kepenys, kiaušinio trynys) ir maisto papildų. Vitamino stoka organizme sukelia rachitą (vaikams) arba osteomaliaciją (kaulų suminkštėjimą – suaugusiesiems)

Vitaminas E.

Gamtinių riebaluose tirpių vitaminų grupė, kurių bendrinis pavadinimas yra tokoferoliai. Vitaminas E turėdamas lipofilinių savybių organizme yra kaupiamas kraujo lipoproteinuose, ląstelių ir organelių membranose, riebaliniame audinyje. Viena iš svarbesnių vitamino E savybių yra ta, kad jis yra antioksidantas ir jis dalyvauja apsaugant baltymus ir nesočiąsias riebalų rūgštis nuo oksidacijos. Yra duomenų, kad vitaminas turi įtakos gyvūnų reprodukcijos funkcijoms, pvz., vitamino E nepakankamumas žiurkių patelėms sukelia nevaisingumą. Toks poveikis pasireiškia dėl to, kad vitaminas E dalyvauja aktyviųjų deguonies formų neutralizavimo procesuose. Vitamino yra įvairiuose aliejuose, kiaušiniuose, kviečiuose ir kt.

Vitaminas A.

Šios grupės vitamininį aktyvumą turinčios medžiagos kartais vadinamos tiesiog retinoidais – trys, giminingi pagal struktūrą, junginiai: retinolis, retinalis ir retino rūgštis. Visi šie junginiai priskiriami diterpenams ir pasižymi lipofiliškumu bei yra tirpūs riebaluose.

Retinolis gali būti oksiduojamas iki retinalio, beje, retinolis yra pakankamai nestabilus laikant, todėl kaip gydomojo vitamino A preparato forma dažnai yra naudojama retinolioacetatas (retinolio esteris), kuris daug patvaresnis. Jį vartojant organizme vyksta esterio hidrolizė ir išsiskiria laisvas retinolis.
Vitaminas A pasižymi įvairiapusiu biologiniu poveikiu: yra augimo faktorius, turi antioksidacinių savybių, dalyvauja akies šviesos reagavimo cikluose, reikalingas epitelinių ląstelių vientisumui palaikyti ir kt.

Vitaminas A pagrinde aptinkamas gyvūniniuose maisto produktuose, ypač daug jūros žuvų kepenyse. Nors vitamino šaltiniu žmogui taipogi gali būti ir augalinis maistas – augaluose esantys karotenoidai yra vitamino A provitaminai, kurie organizme veikiant fermentams suskyla į vitaminą A. Vitamino trūkumas gali sukelti vištakumą, odos suragėjimą, augimo sulėtėjimą ir kt.

Vitaminas K.

Aktyvios vitamino formos dalyvauja kraujo krešėjimo procesuose (antihemoraginis) ir yra reikalingos norint turėti sveikus ir stiprius kaulus. Vitaminas K kartais vadinami naftochinonais ir yra chinono dariniai. Vitamino K1 (filochinono) daug yra žaliose lapinėse daržovėse, o vitaminą K2 (menachinoną) sintetina žarnyno bakterijos.