Sporte (nesvarbu kokioje šakoje), ko gero, sunku pasiekti gerų rezultatų, jeigu papildomai nevartoti vitaminų ir mineralinių medžiagų. Sportininkai dažnokai susiduria su užsistovėjusių rezultatų ir progreso nebuvimu netgi tada, kai yra tinkamos maitinimosi ir sistemingų treniruočių sąlygos, o viso to viena iš priežasčių gali būti vitaminų ir mineralų nepakankamumas. Ši problema gali būti tame, kad organizmo poreikis šiose medžiagose ne visada yra patenkinamas iš maisto šaltinių.
Tokiose sporto šakose kaip kultūrizmas ar fitnesas tai yra ypač aktualų, kadangi ten dažnai yra būtina vartoti didelį kiekį kaloringo maisto, kurio sudėtyje dažnokai gali būti mažai vitaminų ir mineralų. Tokie sportininkai, ne visada gali arba jiems tiesiog yra neįmanoma įtraukti į maitinimosi racioną pakankamą kiekį vaisių ir daržovių ar kitokių maistinių vitaminų šaltinių, kadangi tai gali sutrikdyti virškinimą ar iššaukti kitokius negalavimus. Bet tuo pačiu reikia atminti, kad atletų organizmo poreikis vitaminuose ir mineraluose yra žymiai aukštesnis, nei paprastų žmonių.
Tokiu momentu ir iškyla vitamininių kompleksų poreikis. Iš rinkoje esančių įvairių kompleksų pasiūlos išsirinkti tikrai kokybišką ir veikianti nėra jau toks paprastas dalykas (o jei dar ir finansinis biudžetas ribotas). Vitaminų-mineralų kompleksų kokybė nustatoma pagal tai, kaip preparatas kokybiškai išlaisvina joje esančias medžiagas su tam tikru greičiu ir tam tikromis kombinacijomis, kurios duoda geriausią pasisavinimo efektą. Beje, svarbu paminėti, kad užsiimant sportu (turima omenyje nuolatinį ir ilgalaikį užsiėmimą) pakinta organizmo poreikis vitaminuose, vienų vitaminų poreikis gali pakilti tik šiek tiek, o kitų ir dvigubai ar net daugiau. Dėl šios priežasties, sportininkams rekomenduojama vartoti specializuotus vitaminų-mineralų kompleksus, kurie sukurti siekiant patenkinti specifinius organizmo poreikius esant treniruočių sąlygoms.
Sportininkams skirti vitaminų-mineralų kompleksai gali būti skirstomi ir pagal paskirtį kas juos vartos – vyrai ar moterys, tada atsižvelgiama į abiejų lyčių fiziologines ypatybes. Tokie kompleksai vartojami tiek masės auginimo ir jėgos rodiklių didinimo periodu, tiek ir metant svorį ar tobulinant kūno proporcijų reljefą. Vartojant kompleksus, sportininkams reikia atkreipti dėmesį į juos įeinančių elementų kiekį, kadangi neretai jie būna didesni nei įprastuose kompleksuose, todėl juos vartoti reikia atsižvelgiant kaip į savo poreikius taip ir į gamintojo rekomendacijas.
Vitaminų kompleksus galima vartoti 1-2 mėnesių laikotarpyje, po to reiktų padaryti pertrauką (apie 1mėn). Pastovus vartojimas nėra rekomenduojamas, kadangi organizmas ilgainiui praranda savybes įsisavinti sunkiau pasiekiamus vitaminus iš maisto. Taipogi manoma, kad mažėja vitaminų sintezė organizmo viduje. Periodiškas vartojimas padeda palaikyti organizmą sveiku ir išsivystyti vitaminų toleranciją (toleravimą).
Sporto medicinos praktikoje vitaminų ir mineralų vartojimas, gali būti koreguojamas gydomaisiais, profilaktiniais ir nukreiptais į fizinio sportininkų darbingumo pakėlimo tikslais. Pasirinktas tikslų strategavimas pagrįstai pasirenkamas atsižvelgiant į nustatytą turima deficito lygį, dažniausiai jau esant hipo- ir avitaminozės nustatytiems požymiams. Parinktas tinkamas naudojamas metodas turi būti suderintas su nustatytu pradiniu vitaminų ir mineralų koncentracijos kiekiu individualaus žmogaus organizmui. Todėl gydomaisiais tikslais vartojamų vitaminų kiekiai dažnai būna koreguojami didesniais ir ilgesniais kursais, kurie atliekami griežtai prižiūrimi ir kontroliuojami gydytojų. Patiems to atlikinėti ir eksperimentuoti nederėtų.
Vartojant profilaktiškai ir norint pagerinti sportininko fizinį darbingumą, vitaminų normos turi būti daugiau mažiau prigretintos paros poreikiams, kurios padeda išspręsti problemas susijusias su įvairiais susirgimais, pakeliant darbingumą ir adaptuotis prie fizinių ir psichologinių apkrovų, optimizuoti atsistatymo procesus po fizinių ir psichinių apkrovų, pernešti ligas. Visame pasaulyje hipovitaminozės profilaktikai nėra rekomenduojama vartoti vitaminų dozių viršijančių paros poreikį.
Reikia atminti, kad sisteminis ir nepagrįstas vitaminų naudojimas dozėmis, kurios žymiai viršija faktinį organizmo poreikį, gali ateityje vesti prie jų padidinto šalinimo iš organizmo ir padidinto vitaminų suirimo po vartojimo pabaigos, t. y. gali sukelti hipo- ar avitaminozės būklę. Kita priežastis, kuri paaštrina vitaminų deficito atsiradimą organizme, gali būti nepakankamas baltymų kiekis paros racione. Jie įtakoja asimiliacijos, retencijos ir vitaminų sandėliavimo intensyvumą, jų pavertimą į kofermentines formas ir pan. Manoma, kad pas jėgos ir greičio-jėgos sporto šakų atletų dažniausiai pastebimas padidintas vitaminų B2, B6, C poreikis; sportininkams tikslingai vystantiems ištvermę – vitaminų B ir C; moterims sportininkėms – vitaminų B6 ir PP.
Sporto literatūroje galima aptikti tokių rekomendacijų, kurios yra išbandytos ir pakankamai neblogai veikiančios. Viena iš tokių yra ta, kad sportininkai papildomai vitaminizacijai vartoja dažniausiai polivitamininius kompleksus, o papildomai vieną kartą mėnesyje yra suleidžiama į raumenis pavienių vitaminų, tokių kaip B1, B2, B6, B12 (maždaug po 4 ml). Tai beje ypač gerai pašalina vitaminų deficitą sergantiems virškinamojo žarnyno patologija.
Sportininkai, dažnokai ir ilgesnį laiko tarpą, vartoja paroje kiek didesnes dozes tokių vitaminų kaip C ir folio rūgštis (B9). Bet patyrę sportininkai prieš svarbias varžybas (prieš 7-10 dienų), ypač leidžiamus į raumenis, nustoja vartoti (pvz., B6, B2, PP, išskyrus C vitaminą). Tai daroma dėl to, kad padidinto vitaminų vartojimo laikotarpiu sportininkai gali jausti apsnūdimą, apatiją, letargiją, o pasiekti rezultatai nėra patys geriausi. Ir šiuo metu, svarstant apie padidintų dozių vartojimo naudingas ir nelabai naudingas savybes, iškyla klausimas – ar aplamai vitaminai gali būti vartojami didesniais kiekiais (ir jei taip, tai kokie iš jų) turint tikslą pakelti sportininkų fizinį darbingumą?
Yra tokia nuomonė, kad dauguma vitaminų, o pirmiausia tie, kurie tarnauja kaip išteklius susidarant kofermentams, gali teigiamai paveikti fizinį darbingumą tik tuo atveju, kai poreikis juose buvo patenkintas nepilnai. O nesant panašiam deficitui, bet esant padidintoms preparatų dozės, nėra pasiekiamas darbingo našumo padidėjimas. Išimtis gali būti tiems vitaminams, kurie tiesiogiai dalyvauja medžiagų apykaitos procesuose (pvz., pangamo rūgštis B15, nors vėlgi, kitų stebėtojų duomenimis ši rūgštis padidintomis normomis neturi žymios įtakos sportininko fiziniam darbingumui).
Taigi, toliau nebenagrinėjant panašių pavyzdžių, galima padaryti tarpinę išvadą, kad reikia pripažinti, jog nėra labai tikslinga vartoti pavienių vitaminų padidintų dozių (žinoma jei nėra jo žymaus trūkumo) norint pakelti sportininko fizinį našumą, o pasireiškiantis teigiamas efektas gali būti tik trūkumo fone. Beje, prie to, kad tokios trumpalaikės padidintos pavienių vitaminų dozės ne visada pateisina laukiamą efektą, tai dar ir po tokių epizodinių vartojimų neretai pasitaiko, kad atsiranda pakankamai ilgas (iki 2 sav.) fizinio darbingo našumo sumažėjimas, dėl to sportiniai pasiekimai varžybose pasiekiami žymiai mažesni negu suplanuoti.
Kas liečia dideles vitaminų dozes, reikia turėti omenyje ir tai, kad jie kaip ir kiti gydomieji preparatai turi eilę pašalinių poveikių: gali būti toksiški (pagrinde perdozavus riebaluose tirpius vitaminus A, D, E, K), taipogi turėti specifinių savybių (audinių atskirų grandžių metabolizmo iškraipymas) ir sukeliantys alergines reakcijas, kurios gali būti net pavojingos gyvybei anafilaksinio šoko metu, kuris yra 9.3 % atvejų vitaminų netoleravimo priežastis. Dažniausiai alerginės reakcijos pasireiškia nuo vandenyje tirpių vitaminų (B grupės ir C). Vartojant vitaminus B1 ir B12 kartu alerginės reakcijos pasireiškia dažniau, nei juos vartojant atskirai. Plačiau, apie alergines reakcijas ir šalutinį poveikį nuo per didelės vitaminų normos vartojimo, galima pasiskaityti aprašymuose apie kiekvieną vitaminą atskirai.
Vitaminai mūsų mityboje yra būtini, bet galima apsčiai rasti pavyzdžių, kurie teikia kaip ir apie jų svarbų vaidmenį palaikant ir stiprinant organizmo sveikatą ir būklę, kaip ir tyrimų metų nustatyta, kad jie neapsaugo nuo galimų ligų (vėžinių susirgimų, aterosklerozės ir t.t.) taip kaip tikėtasi, bet dar gali jas ir sukelti, net sveikiems žmonėms ilgalaikio ir pastovaus vitaminų vartojimo metu. O mūsų pačių antioksidantinė organizmo sistema veikia pakankamai gerai ir didelių dozių antioksidantų vartojimas gali tik pakenkti. Tokios ir anokios informacijos galima aptikti pakankamai daug, kurios nurodo tikslius atliktų tyrimų sąlygas ir aplinkybes, o patikimi ekspertai vis dažniau rekomenduoja, kad sveikam žmogui visai pakanka apsiriboti periodiniu standartinių polivitaminų vartojimu. Papildomas padidintas vartojimas galimas, jei savoji apsauginė sistema nebesusitvarko esant periodiškai padidėjus apkrovoms ar esant retoms genetinėms ligoms, kurios lemia pagreitintą senėjimą.
Taigi, galutinė išvada gali skambėti keistai, kadangi kaip ir pakankamai daugelio dalykų vykstančių mūsų organizme mes iki šiol, iki pat galo dar nežinome (pvz., dažnai kai kurių ligų gydymas, vaistinių preparatų vartojimas ir pan. tėra paremtas tik kaip greičiausiai galima tokia teorija, kadangi dar nėra iki pat galo nenuginčijamai ištyrinėta ir žinoma), taip ir farmacinių vitaminų vartojimas (jų didesnė nauda ar visgi dėl to žala) yra palikta kol kas dar mūsų pačių apsisprendimui.