Bendros vitaminų vartojimo rekomendacijos.

Kasdien žmogaus organizmui vitaminų reikia nedaug, pvz., nuo kelių mikrogramų iki keliolikos miligramų. Vitaminų rekomenduojamos paros normos (RPN) yra nustatomos tyrimais ir nurodo pagrindinių vitaminų normas, kurias reikėtų gaut kiekvieną dieną sveikatos palaikymui. Vadovaujantis RPN reiktų suprasti, kad vitaminų ir kitokių medžiagų kiekiai yra nustatomi siekiant apsaugoti vartotojus nuo stipresnio sveikatos sutrikdymo ir aukštesnių reikalavimų jos neatitinka. Žmogaus organizmo vitaminų poreikis per parą yra kiekvienam žmogui asmeniškai skirtingas, kadangi būtų sunkoka kasdien nustatyti kiek ir kokių vitaminų tai dienai reikia. Todėl rekomenduojamos paros normos yra nustatomos atsižvelgiant į tai, kad kiekvienos medžiagos yra pakankamai beveik kiekvieno sveiko žmogaus organizmo sveikatai palaikyti.

Vitaminų paros norma gali būti įtakojama tam tikrų aplinkybių ir yra skirtinga priklausomai nuo: amžiaus, lyties, aktyvumo, fizinės apkrovos, streso, ligų, vaistų vartojimo, nėštumo, laktacijos ir pan. (pvz., penkiasdešimtmečio ir dvidešimtmečio žmogaus normos bus skirtingos). Taigi, RPN atspindi didžiosios visuomenės dalies poreikius, bet ne visada tinka atskirai paimtiems asmenims, kadangi kiekvienas žmogus gali turėti didesnį ar mažesnį poreikį vienoms ar kitoms medžiagoms, kurios yra pateiktos RPN. RPN taipogi nenumato ypatingų atvejų, kai yra būtinybė ar kurio tai vitamino poreikis tam tikru laikotarpiu.

Renkantis preparatus profilaktiniam vitaminų vartojimui, reiktų turėti omenyje tarp vitaminų esantį vienpusį arba abipusį antagonizmą, kadangi paskyrus aukštą dozę vieno vitamino gali pakisti kitų apykaita. Sakykime: didelės dozės vitamino B1 gali iššaukti apykaitos sutrikimus tokių vitaminų kaip B2, B6, C, PP, o vitamino B12 per dozavimas sutrikdo apykaitą vitaminų B1, B2, folio rūgšties, taipogi esant vitamino A pertekliui gali nukentėti vitaminų C, E, K apykaita ir t.t.

Renkantis vitaminus profilaktiniam vartojimui, ko gero, pirmenybę reiktų teikti ne pavieniams vitaminams, bet kokybiškiems polivitaminams ar kompleksiniams preparatams su vitaminais ir makro- ir mikroelementais. Taip gali nutikti, kadangi esant didelioms fizinėms apkrovoms (pvz., vasarą) išauga geležies, vario, mangano ekskrecija, kuri veda prie šių elementų neigiamo balanso. Nors paminėtos medžiagos gali būti prarandamos ir dėl patogeninės žarnyno mikrofloros. Vitaminų komplekso sudėtis turi būti subalansuotas, o sudedamosios dalys turi atitikti rekomenduojamai paros normai, kadangi vieno ar kito komponento žymus perteklius gali vesti prie visai priešingų rezultatų negu laukti lūkesčiai.

Daugelis vitaminų-mineralų kompleksų vienu metu savo sudėtyje turi ir vitaminą C ir varį, dėl to svarbų žinoti, kad varis neigiamai veikia vitamino C išsilaikymą ir jo aktyvumą. Yra įrodyta, kad vienu metu patenkant į organizmą vitaminui C ir variui (ypač didelėmis dozėmis), askorbino rūgštis suyra. Reikia paminėti ir tai, kad didelės dozės vitamino C, gali pakelti organizme vitamino B2 poreikį. Maiste trūkstant vitamino B2 audiniuose mažėja vitamino C ir B1 lygis; tarp vitaminų C ir PP yra ryškus sinergetinis poveikis ir pan.

Netinkamas vitaminų paros kiekis.

Rekomenduojamos paros vitaminų dozės, lyginant įvairius šaltinius, gali dažnai nežymiai skirtis, ypač tai galima pastebėti lyginant RPN pagal įvairių šalių šaltinius. Bet, kaip jau minėta aukščiau, vargu ar galima ją tiksliai nustatyti konkrečiam asmeniui be tam tikrų tyrimų. Kadangi mes pagal savo savybes (fizines, gyvenimiškas ir pan.) iš esmės visi esame skirtingi ir vitaminų reikiama norma gali skirtis (pvz., netgi sportininko mėgėjo nuo profesionalo). Įvairių vitaminų paros norma gali kisti nuo kelių mikrogramų iki keliolikos miligramų, nors tokių vitaminų kaip C, B ir E dienos norma gali būti ir didesnė (sakykime vit. C iki keliasdešimt miligramų per parą). Kartais galima aptikti teiginį, kad vitaminai organizme sintetinami arba sintetinami tik dalinai. Tai yra dėl to, kad B grupės vitaminus ir vitaminą K sintetiną mažais kiekiais žarnyne esančios bakterijos, bet dažniausiai tai vyksta labai mažais kiekiais (nepakankamais).

Nors vitaminai ir yra labai svarbūs mūsų organizmui, bet jų per didelis kiekis, kaip ir per mažas gali neigiamai atsiliepti mūsų savijautai ir sveikatai Per mažas kiekis – hipovitaminozė; kritinis trūkumas – avitaminozė; per daug didelis kiekis – hipervitaminozė. Hipovitaminozės atveju, kai vitaminų gaunama nepakankamai, prasideda įvairūs medžiagų apykaitos sutrikimai ir ligos. Dažniau pasitaiko ne vieno, bet kelių vitaminų trūkumas (polihipovitaminozė). O to pagrindinės priežastys gali būti nuo vitaminų stokos maiste ar padidėjusių jų poreikių organizme (pvz., nėštumo metu, augimo metu, didelės fizinės apkrovos metu ir pan.) iki vitaminų rezorbcijos plonojoje žarnoje sutrikimų, vidaus organų ligų (pvz., kepenų), netinkamo maisto paruošimo (gaminimo metu suardoma dalis produktuose esančių vitaminų), vaistų vartojimo (antibiotikai, kontraceptikai ir kt.) ir alkoholizmo bei rūkymo.

Pasitaiko ir įgimtos avitaminozės, kurių priežastys yra genetiniai sutrikimai, susiję su vitaminų pernaša, jų rezorbcija, kofermentinių formų susidarymų arba su kofermentų sintezės sutrikimais, kurios paprastai prasideda vaikystėje ir yra labai sunkios, kadangi negalima pagydyti net didelėmis vitaminų dozėmis. Trūkstant vandenyje tirpių vitaminų pirmiausia gali prasidėti medžiagų apykaitos sutrikimai tuose audiniuose, kuriuose ji aktyviausia (pvz., nervų sistemoje, virškinimo trakte, oda, kraujo gamyba). O trūkstant riebaluose tirpių vitaminų atsiranda tokių pakitimų: regėjimo, kalcio ir fosforo apykaitos, kraujo krešėjimo, augimo ir kt. sutrikimų.

Bet, vitaminų galima gaut kaip ir per mažai, taip ir per daug, nuo ko prasideda hipervitaminozė. Tokie riebaluose tirpūs vitaminai kaip A, D ir K yra perdozuojami dažniausiai, o jų dideli kiekiai organizme yra nuodingi. Vandenyje tirpių vitaminų didelės dozės žmogui nepavojingos, kadangi jos nekaupiamos ilgą laiką ir pakankamai greit gali būti iš organizmo pašalintos. Nors reikia paminėti, kad didelės nikotino rūgšties (bet ne nikotinamido) dozės išplečia odos kraujagysles (paraudimas), vitamino C didelė dozė gali sukelti viduriavimą, oksalatinių akmenų susidarymą inkstuose ir pan., o didelė vitamino B6 dozė (5g per dieną) gali sukelti juntamą nervų funkcijos sutrikimą.

Pagrindinių, gyvybiškai svarbių vitaminų rekomenduojama paros norma:

•Vitaminas A – 600-900 µg (mikrogramai); ~1,5 mg (miligramai); 1 µg retinolio ekvivalento = 1 µg retinolio arba 6 µg β-karotino.
•Vitaminas C – 60-90 mg; ~100 mg.
•Vitaminas D – 5 -15 µg; 200-600 TV; ~0,01-0,025 mg; 10 µg cholekalciferolio =400 TV vitamino D.
•Vitaminas E – 10-15 mg tokof.ekvivalentų; 1 mg tokoferolio ekv. = 1 mg d-alfa-tokoferolio.
•Vitaminas K – 75-120 µg; ~1,0 mg.
•Vitaminas H (B7) – 30-50 µg (iki 100 µg); 0,25 mg.
•Vitaminas B1 – 1,1-1,5 mg; ~2 mg.
•Vitaminas B2 – 1,4-2 mg.
•Vitaminas B3 (PP) – 10-16 mg; iki 20 mg; 1 niacino ekvivalentas = 1 mg niacino arba 60 mg triptofano.
•Vitaminas B5 – 5-7 mg.
•Vitaminas B6 – 0,7-2 mg.
•Vitaminas B9 – 200-400 µg; ~2 mg.
•Vitaminas B12 – 2-3 µg; ~0,003 mg.

Vitaminų pagrindinės biologinės funkcijos ir reikšmės:

•Vitaminas B1 (tiaminas; antineuritinis) – reikalingas angliavandenių, baltymų ir riebalų apykaitai; būtinas normaliam organizmo augimui; reikalingas širdies, nervų ir virškinimo sistemų veiklai.

•Vitaminas B2 (riboflavinas; augimo vitaminas) – būtinas normaliam organizmo augimui; būtinas ląstelių kvėpavimui, energijai gaminti ir nerviniam audiniui funkcionuoti.

•Vitaminas B3 (PP- niacinas, nikotino rūgštis, nikotinamidas; antipelagrinis) – reikalingas ląstelių oksidacijos ir energijos apykaitos procesams; būtinas replikacijos ir reparacijos procesams; reikalingas širdies ir kraujagyslių, virškinimo ir nervų sistemų veiklai.

•Vitaminas B5 (pantoteno rūgštis; antidermatitinis) – būtinas hemo, riebalų rūgščių, steroidinių hormonų, acetil-cholino sintezei; svarbus širdies, inkstų ir nervų sistemų veiklai.

•Vitaminas B6 (piridoksolis, piridoksalis, piridoksaminas; antidermatitinis) – būtinas medžiagų apykaitai, įeina į daugelio fermentų sudėtį; reikalingas skydliaukės hormonų biosintezei bei serotonino, noradrenalino ir histamino susidarymui.

•Vitaminas B9 (folio rūgštis; antianeminis) – būtinas hemoglobinui, eritrocitams, leukocitams ir trombocitams gaminti; reikalingas nukleorūgščių biosintezei ir ląstelių dalijimuisi; būtinas augimui ir vystymosi vyksmams.

•Vitaminas B12 (kobalaminas; antianeminis) – reikalingas hemopoezei, skatinant normalų eritrocitų brendimą; būtinas nukleorūgščių biosintezei; reikalingas angliavandenių ir riebalų apykaitai; būtinas normaliam organizmo augimui.

•Vitaminas H (taip pat B7,biotinas; antiseborėjinis) – svarbus angliavandenių sintezei (gliukoneogenezei); svarbus riebalų rūgščių sintezei (lipogenezei).

•Vitaminas C (askorbo rūgštis; antiskorbutinis) – yra antioksidantas; skatina audinių regeneraciją, DNR susidarymą ląstelių branduoliuose; didina fagocitinį aktyvumą ir organizmo atsparumą infekcijai; svarbus serotonino, noradrenalino, tulžies rūgščių biosintezei; svarbus kraujagyslių sienelių pralaidumui; būtinas endokrininių liaukų veikalai.

•Vitaminas A (retinolis; antikseroftalminis) – reikalingas regėjimo procesams ir tamsos adaptacijai; palaiko odos ir gleivinės normalią būklę; būtinas normaliam organizmo augimui; atlieka antioksidantinę funkciją.

•Vitaminas D (kalciferolis; antirachitinis) – reguliuoja kalcio ir fosforo apykaitą.

•Vitaminas E (tokoferolis; antisterilinis) – atlieka antioksidantinę funkciją (apsaugo ląstelių membranų lipidus); apsaugo eritrocitus nuo hemolizės.

•Vitaminas K (filochinonas; antihemoraginis) – įtraukiamas į kraujo krešėjimo sistemos faktorių biosintezę.