Vėžys (lot. cancer) – piktybinis navikas. Tai viena dažniausių mirties priežasčių nuo ligos; nuo jo kasmet miršta keletą milijonų žmonių, o sergamumas šia liga vis didėja. Vyrai dažniausiai serga plaučių, lūpos, gerklų, skrandžio, o moterys – krūties, lytinių organų, skydliaukės ir tulžies pūslės vėžiu. Visuomenėje paprastai auglį yra priimta laikyti naviku, t. y. tam tikroje vietoje nenormaliai augantį organizmo audinį. O piktybiniai augliai dažniausiai vadinami vėžiu.

Vėžio rūšių pavadinimai (kaip visų navikų) dažniausiai sudaromi su priesaga -oma. Dažniausiai vėžys (~90%) susidaro iš kūno paviršių arba vidaus organų ertmes dengiančio epitelinio audinio (karcinoma), kartais iš jungiamojo audinio (sarkoma: skaidulinio audinio – fibrosarkoma, kaulų – osteosarkoma, kraujagyslių – angiosarkoma).

Juo vėžys piktybiškesnis, tuo labiau skiriasi nuo normalių audinių savo struktūra, tuo panašesnis į embrioninį audinį (naviko ląstelė). Vėžys gali būti įvairaus dydžio, formos (mazgas, opa, sustandėjimas) ir spalvos.

Vėžio atsiradimas ir plitimas organizme.

Vėžio atsiradimo priežastys dažnai yra nežinomos arba neaiškios. Atsiradimo priežastys tiriamos. Tai fiziniai, cheminiai ir biologiniai veiksniai. Jau žinoma ~1000 vėžį sukeliančių cheminių medžiagų (kancerogeninės medžiagos).

Iš fizinių veiksnių pavojingi jonizuojantys ir ultravioletiniai spinduliai (nuo ilgalaikio švitinimo atsiranda odos vėžys), radioaktyvieji nuklidai (ypač stroncis, kuris sukelia kaulų vėžį).

Biologiniai veiksniai – tai onkogeniniai virusai (tam tikri herpesvirusai sukelia gimdos kaklelio, nosiaryklės vėžį).

Vėžys dažnai atsiranda pakitusiame, įvairių ikinavikinių procesų (lėtinės skrandžio opos, gimdos kaklelio opos, gimdos polipozės, įvairių odos išaugų, skrandžio ir žarnyno polipų), nepiktybinių navikų pažeistame audinyje.

Skirtingai nuo nepiktybinio naviko, vėžys auga greitai, ardo aplinkinius audinius, vėžinės ląstelės lengvai atsiskiria ir patenka į kitus organus, sukelia naujus vėžio židinius (metastazes). Sarkoma metastazuoja kraujagyslėmis, karcinoma – limfagyslėmis. Priešinės liaukos (prostatos) ir skydliaukės karcinomos metastazių paprastai atsiranda kauluose, o virškinimo organų karcinomos – kepenyse.

Vėžys sutrikdo pažeisto organo funkciją ir įvairiai žaloja visą organizmą. Kai vėžys suardo stambios kraujagyslės sienelę, ūmiai prasideda vidinis arba išorinis kraujavimas, nuo kurio dažnai mirštama. Ligos sukeltas lėtinis kraujavimas (iš skrandžio ar žarnyno) gali sukelti mažakraujystę. Dėl vėžio padidėja kraujo krešumas, todėl gali sutrikti kraujagyslių pralaidumas (trombozė, embolija). Dėl vėžio sutrinka medžiagų apykaita, ligonis išsenka.

diagnostika ir gydymas.

Kuo anksčiau vėžys diagnozuojamas ir pradedamas jo gydomas tuo geriau. Vėžio diagnostikai yra svarbu aptikti jo žymenis. Tai yra molekulės, kurios aptinkamos kraujyje arba audiniuose, jos susijusios su vėžiniu procesu, o jų išskyrimas ir identifikavimas yra svarbūs vėžio diagnostikai.

Dažniausiai navikų žymenų koncentracija padidėja prieš kelis mėnesius iki ligos simptomų atsiradimo. Vėžio žymenys pasižymi specifiškumu ir yra susiję su tam tikru vėžiniu audiniu, nes yra didelis skirtumas tarp skirtingų audinių navikų. Jie naudojami nustatyti diagnozę, prognozę, metabolizmą, gydymo veiksmingumą.

Vėžys gydomas jį chirurgiškai operuojant arba jonizuojančiais spinduliais šalinamas pirminis vėžio židinys. Kai kada gydoma kombinuotai (operacija, spinduliais, vaistais). Neįsisenėjusio vėžio antriniai židiniai nyksta savaime. Operuojant vėžį, jo ląstelių neturi pasklisti po aplinkinius audinius ar visą organizmą.

Kartais, gydymas vaistais, net veiksmingesni už operaciją ar švitinimą. Vėžį pradedama gydyti šalčiu (kriochirurgija), lazerio spinduliais. Gydymas nuo vėžio yra tuo veiksmingesnis, kuo individualesnis ir kuo tiksliau atitinka ligonio fizines ypatybes.