haliucinacija (lot. hallucinatio – kliedesys) – tariamas nesamų dalykų jutimas. patologinis suvokimo sutrikimas – suvokiami tokie dirgikliai ir objektai, kurie iš tikrųjų tuo metu neveikia jutimo organų. Ligonis haliucinacijos neskiria nuo realybės, todėl negali jų kritiškai vertinti. Būna regos, klausos, uoslės, skonio, lytos (taktilinės), vidurių (visceralinės) ir bendro jutimo (kūno) haliucinacija. Šalia tikrųjų būna pseudohaliucinacijų, kurias ligonis supranta kaip patologiją. Haliucinacija kyla sergant šizofrenija, psichozėmis (įvairios kilmės), epilepsija, infekcinėmis ligomis, apsinuodijus narkotikais, alkoholiu.
Ligonis suvokia daiktus, garsus, būtybes be išorinio dirgiklio bei realaus objekto. Haliucinacija gali apimti visus pojūčius ar tik dalį jų. Ji gali būti įtikinama, tikroviška arba žmogus gali suvokti, jog jį yra apėmusi tam tikra laikina kelių valandų būsena (pvz., pavartojus haliucinogeninių medžiagų).
Haliucinacija gali būti maloni arba nemaloni. Dažniausiai būna nemaloni, bauginanti, gali sukelti baimės priepuolį, peraugantį į visišką paniką (ligonis jaudinasi, ginasi nuo tariamų priešų).
Haliucinacija – sunkesnis suvokimo sutrikimas negu iliuzija. Kaip ir iliuzija, haliucinacija kyla sutrikus centrinės nervų sistemos analizatorių veiklai – apsinuodijus (pvz., alkoholiu, narkotikais), po sunkios operacijos, sergant psichine liga. Silpnos psichikos žmonėms arba žmonėms, linkusiems į psichikos sutrikimus, tai gali turėti ilgalaikių liekamųjų pasekmių.
Tikrosios haliucinacijos yra ryškios, vaizdžios, įtikinamos; nesami daiktai suvokiami kaip esantys ligonio išorėje (pvz., kambaryje, už lango, lauke).
Pseudohaliucinacijos metu nesami daiktai suvokiami kaip esantys ligonio viduje, dažniausiai jo galvoje.
Per regos haliucinaciją ligonis mato žmones, gyvūnus, keistas būtybes; jos gali atrodyti kaip nykštukai arba kaip milžinai. Tokios haliucinacijos apimtas ligonis kartais regi už fiziologinio regos lauko ribų (pvz., mato žmogų už savo nugaros arba mato pats save kaip savo dvynį).
Per klausos haliucinaciją ligonis girdi balsus, kitokius garsus. Ji būna paprasta (girdėti ūžesiai, šūviai, griaustinis, traškesys, gaudimas) ir sudėtinga (girdėti žodžiai, sakiniai, kalba). Pagal tai, kas ir kaip ligoniui sakoma, klausos haliucinacija būna įsakomosios (jam liepiama, pvz., nusižudyti ar kitus žudyti), pranašaujančios (kalbama apie jo ateitį), komentuojančios (aptariamas jo elgesys), konstatuojančios (pasakoma, ką jis veikia).
Per uoslės haliucinaciją ligonis užuodžia parako, kvepalų ar kitokius kvapus, per skonio haliucinaciją jaučia nuodų, degėsių ar kitą skonį; kartais tokiam ligoniui atrodo, kad maistas užnuodytas. Uoslės ir skonio haliucinacija paprastai yra kartu.
Dėl lietimo haliucinacijos ligonis jaučia prisilietimą, deginimą arba jam atrodo, kad jo oda ar po ja šliaužioja vabalai, kirmėlės.
Per visceralinę haliucinaciją ligonis jaučia vidaus organuose (pvz., plaučiuose, skrandyje, širdyje, žarnyne) įvairius daiktus arba gyvūnus, per bendrojo (kūno) jutimo haliucinaciją jaučia, pvz., kad jo smegenys perpjautos, žarnynas sutrūkęs, su juo lytiškai santykiaujama.
Gydant nuo haliucinacijos, svarbu išaiškinti sukėlusią ligą ir ją gydyti. Gali padėti ir psichotropiniai vaistai.