Parkinsono liga – liguista būklė, kurios pagrindinis požymis yra sutrikusi judesių koordinacija ir nevalingas galūnių drebulys. Dar vadinama drebamoji liga.

Ši liga paminėta raštuose aptinkama jau nuo seniausių laikų, 1817 m. anglų gydytojas Džeimas Parkinsonas aprašė šios ligos simptomus, bet tik apie 1868-1881 metus ji buvo išskirta kaip atskiras susirgimas ir pavadinta Parkinsono liga.

Liga būdinga vyresnio amžiaus žmonių grupei ir yra lėtinė progresuojanti neurologinė liga, priskiriama degeneracinėms ekstrapiramidinės motorinės sistemos susirgimams. Jos metu, nykstant tam tikros galvos smegenų srities ląstelėms (dalyvaujančios judesių kontrolėje) prastėja judesių valdymas.

Liga atsiranda progresuojančiu neuronų, kurie išskiria neuromediatorių dopaminą, nykimu ir žūtimi – pirmiausiai juodojoje medžiagoje, taip pat ir kitose centrinės nervų sistemos vietose. Ligos metu sumažėja dopamino koncentracija CNS smegenų skystyje, šlapime. Smegenyse mažėja katecholaminų biosintezės fermentų DOPA-dekarboksilazės ir dopamino-ß-hidroksilazės aktyvumas.

Nepakankamas dopamino išskyrimas sukelia tam tikrus galvos smegenų žievės dalyse sutrikimus. Ligos simptomai: raumenų rigidiškumas, judesių sulėtėjimas (hipokinezė), drebulys (ypač galvos ir galūnių), laikysenos nestabilumas (pusiausvyros sutrikimai), taip pat gali sutrikti orientacija, rijimas, kalba, mąstymas.

Pati liga nėra mirtina, bet jos atsiradimo priežastis nėra aiški. Galimas dalykas, kad kai kurie žmonės, susiklosčius tam tikroms sąlygoms, turi paveldimą genetinį polinkį susirgti šia liga, bet čia tik viena iš galimų prielaidų. Šiuolaikinė medicina kol kas dar negali išgydyti šio susirgimo, bet yra nemažai gydymo metodų, kurie leidžia žymiai pagerinti ligonių gyvenimo kokybę ir sulėtinti ligos progresavimą.

Terminas „parkinsonizmas” yra naudojamas kaip bendrinis supratimas eilei susirgimų ir būklių su aukščiau jau paminėtais  simptomais. Bet, viena svarbesnių parkinsonizmo formų yra pati Parkinsono liga – idiopatinis susirgimas. T. y. atskira liga ir, ko gero, nesukelta nei genetiniais sutrikimais arba kitomis ligomis.

Ligos eigoje, jai progresuojant, vis stiprėjantys simptomai ima trukdyti ligoniui normaliai gyventi. Tuomet, prie jau visų taikomų priemonių, skiriami vaistai. Pagrindinė tokių vaistų paskirtis yra organizme skatinti dopamino išsiskyrimą arba šie vaistai dopaminerginiuose neuronuose virsta dopaminu, kurie dalinai tą stoką kompensuoja, todėl šių neuronų funkcija pagerėja. Tokie preparatai yra levodopos  (L-DOPA , L-3,4-dihidroksifenilalaninas).