Hiponatremija – natrio koncentracija kraujo serume žemiau rekomenduojamo dydžio (žemiau 135 mmol/l). Išsivysto kai nepakankamai natrio gaunama su maistu, kai per daug natrio išsiskiria iš organizmo arba kai į organizmą patenka per daug vandens.

Tikroji hiponatremija (hipotoninė hiponatremija) atsiranda, kai organizme visiškai sumažėja natrio. Klinikiniai požymiai atsiranda, kai natrio koncentracija serume tampa mažesnė nei 125 mmol/l.

Pseudohiponatremija (izotoninė hiponatremija) atsiranda, kai vanduo iš viduląstelinio skysčio pereina į tarpląstelinį skystį. Perėjimą sukelia osmosiškai aktyvių dalelių (pavyzdžiui, gliukozės) buvimas tarpląstelinės erdvės skystyje.  Natrio koncentracija serume mažėja dėl hemodiliucijos (absoliutaus natrio sumažėjimo nebūna); neląstelinio skysčio osmoliariškumas išlieka normalus arba net didesnis nei norma.

etiologija ir patogenezė.

Sumažėjęs vandens išsiskyrimas per inkstus atsiranda, kai sumažėja inkstų perfuzija (pvz., viduriuojant arba vėmiant). Sumažėjusi efektyvi inkstų perfuzija (<10 % normalaus lygio) sergant tokiomis ligomis kaip lėtinis širdies nepakankamumas, kepenų cirozė, nefrozinis sindromas, hipotirozė ar Adisono liga taip pat skatina proksimalinę kanalėlių reabsorbciją (nuo 65 % normoje iki 90 %), kas apsunkina vandens išskyrimo sutrikimą. Šiai ligų grupei būdinga maža natrio koncentracija šlapime (tai rodo padidėjusį natrio reabsorbciją per inkstus) ir didelis šlapalo azoto kiekis kraujyje.

Padidėjęs skysčių suvartojimas (daugiau nei 1 l/val.). Ši būklė stebima pacientams, vartojantiems per daug hiponatreminių skysčių, ir esant psichogeninei polidipsijai. Rizikos veiksnys – per didelis skysčių suvartojimas.

Klinikinė būsena.

Dėl sumažėjusio neląstelinio skysčio tonuso ir vandens difuzijos pagal osmosinį gradientą į smegenų ląsteles (dėl kurio vėliau atsiranda jų edemą (patinimas)), gali išsivystyti centrinės nervų sistemos disfunkcija. Nuolatinė hiponatremija, kai natrio koncentracija serume mažesnė nei 125 mmol/l, sukelia nuolatinį CNS funkcijos sutrikimą.

Ūminę hiponatremiją, kai natrio koncentracija serume sumažėja žemiau 125 mmol/l kelių valandų bėgyje, beveik visada lydi ūmūs CNS sutrikimai, pasireiškiantys mieguistumu, koma, epilepsijos priepuoliais ir be gydymo yra mirtina.

Gydymas.

Atlikus kraujo ir šlapimo laboratorinius tyrimus (natrio, kalio kiekio ir kt.) ir įtariant tikrąją hiponatremiją būtų pravartu patikrinti TSH ir kortizolio kiekį. Tokiu atveju būtų galima atmesti hipotirozės ir antinksčių nepakankamumo atvejus. Taipogi įtarus hipofizės patologiją reiktų atlikti magnetinio rezonanso tomografiją (MRT).

Pradėjus gydymą svarbu nustatyti hiponatremijos priežasties ir pradėti jų pašalinimą. Būtinas tinkamas gretutinių ligų (hipotirozės, hipopituitarizmo ar antinksčių nepakankamumo) gydymas. Skysčių vartojimo ribojimas (iki 700 ml/paroje). Gali būti naudojama vaistų terapija.

Esant ūminei hiponatremijai (<24 val.), natrio kiekis serume gali būti padidintas iki 120-125 mmol/l per 24 valandas.

Lėtinės hiponatremijos atveju natrio koncentracija serume gali būti padidinta 0,5 mmol/l/h (ne daugiau kaip 12 mmol/l per 24 valandas) iki 120-125 mmol/l, kad būtų išvengta smegenų ar plaučių edemos.

Dėl skysčių apribojimo natrio kiekis serume po truputį normalizuojasi per kelias dienas.

Kontraindikacijos – infuzinis gydymas neturėtų būti atliekamas sergant lėtiniu širdies nepakankamumu, nefroziniu sindromu ir kepenų ciroze.

Apsisaugojimo priemonės. Jei elektrolitų sudėtis kraujyje koreguojama per greitai, gali išsivystyti ūminis širdies nepakankamumas, subduralinis ar intracerebrinis kraujavimas ir demielinizacija. Negalima leisti vystytis hipernatremijai.