Hialinozė (į stiklą panašus) – bendrasis pavadinimas, kai organų ir kraujagyslių jungiamajame audinyje kaupiasi bet koks neamiloidinis baltyminis, pusiau skaidrus, homogeninis, tankus eozinofilinis darinys – hialinas. Hialinozė yra baltyminės distrofijos rūšis.

Taigi skirtingai nei amiloidozei, hialinozei nebūdingas fizikinis-cheminis kaupiamos medžiagos specifiškumas. Vieni mokslininkai mano, kad tai yra amiloidozės prestadija. Juk patys imunopatologiniai procesai gali būti amiloidinių ir neamiloidinių baltymų kaupimo priežastis. Todėl hialinozės priežastis gali būti pakitę baltymai. Jos susiformavimo mechanizmas yra plazminis persunkimas ir vietinė baltymų denatūracija ir koaguliacija, kai yra uždegimas ir imunologinis procesas.

Pirmuoju atveju hialine aptinkama kraujo plazmos baltymų ir imuninių kompleksų, o antruoju atveju gali būti ir šių elementų, bet svarbiausios sudedamosios dalys yra fibrinas, pakitę pluoštiniai jungiamojo audinio baltymai ir amorfinės medžiagos glikoproteinai. Didžiausią klinikinę reikšmę turi smulkiųjų arterijų ir arteriolių hialinozė, kuri susiformuoja diabetinės angiopatijos ir vėlesnių hipertenzinės ligos stadijų metu, inkstų nepakankamumo ir kitų organų nepakankamumo atvejais.

Neląstelinis hialinas gali lengvai kalcifikuoti.

Mellori kūneliai – hialino intarpai į hepatocitus, kai yra alkoholinė hepatopatija. Jie susidaro, vykstant baltymo, įeinančio į ląstelių skeleto tarpinius filamentus, prekeratino agregacijai.

Jei yra intensyvi imunoglobulinų sintezė, plazminėse ląstelėse susidaro baltyminių Russelio kūnelių (antikūnų filamentų agregatų).

Padidėjęs inkstų filtro pralaidumas ir intensyvi baltymų reabsorbcija iš pirminio šlapimo sudaro sąlygas formuotis hialino sankaupoms kanalėlių epitelinėse ląstelėse.