Alzheimerio liga – degeneracinė smegenų liga, kelianti atminties, mąstymo ir elgesio sutrikimus. Dažniausiai ligos metu nustatoma nervų sistemos β-amiloidozė. Ja dažniausiai susergama 65-70 metų ir prasideda progresuojančiu atminties sutrikimu.

Ilgainiui ligoniui tampa vis sunkiau orientuotis laike ir erdvėje, sutrinka anksčiau įsimintos informacijos atkūrimas, žmogus gali užmiršti net savo vaikų vardus, kiek jų turi, nebežino su kuo gyvena, nepamena, kad reikia valgyti. Ligonių šneka pasidaro miglota, jiems ir patiems darosi sunki suprasti kalbą, nyksta bendravimo įgūdžiai, apima apatija, depresija, sumažėja iniciatyva. Tokius ar panašius požymius pirmiausia ima pastebėti žmogaus artimieji, o patys sergantys žmonės dažniausiai atmintimi nesiskundžia.

Ligos metu nerviniame audinyje kaupiasi β-amiloidas, sudarydamas netirpias fibriles, pažeidžiančias nervinių ląstelių struktūrą ir funkcijas. β-amiloidas yra normalaus baltymo pakitusios konformacijos produktas. Jis susidaro iš didesnio pirmtako dalinės proteolizės būdu ir sintetinamas daugelyje audinių.

β-amiloidas, skirtingai nuo savo pirmtako, kuriame yra daug α spiralių, turi antrinę β struktūrą, sukimba (agreguoja), sudarydamas netirpias fibriles. Tokios baltymų struktūros pokyčių priežastys dar nėra aiškios. Galbūt senstant sumažėja tam tikrų baltymų sintezė, arba padidėja proteazių aktyvumas, todėl padidėja linkusių keisti konformaciją baltymų koncentracija.

Alzheimerio ligos išsivystymo mechanizmo eiga.

Alzheimerio liga – viena iš senatvinės silpnaprotystės priežasčių. Ištyrus mirusiųjų nuo šios ligos smegenis, buvo aptikta neįprastai didelis kiekis amiloidinio β-baltymo (Aβ), supančio neuronus. Šie neuronai buvo žuvę. Aβ dar vadinamas į krakmolą panašiu baltymu arba proteazėms atsparia amiloido forma.

Tiriant Alzheimerio ligos mechanizmą, daug padėjo mirusiųjų nuo paveldėtos ankstyvosios Alzheimerio ligos smegenų tyrimai. Paaiškėjo, kad mirusiųjų smegenų neuronų DNR buvo mutavęs genas, koduojantis Aβ pirmtaką. Aβ brendimo metu jo pirmtakas yra įterpiamas į endoplazminio tinklo membraną, kur jį apardo fermentai α-, β- ir γ-sekretazės. Po dalinės proteolizės paprastai išsiskiria Aβ. Dėl mutacijos Aβ pirmtako aminorūgščių seka pakinta, todėl jį apardo β- ir γ-sekretazės. Dali Aβ pirmtako ardo lizosomų proteazės. β-ir γ-sekretazių bei lizosomų proteazių veiklos produktas yra aminoidinis β-baltymas.

Aβ sankaupos gali turėti keleriopą poveikį:

1. Aβ sudaro nuosėdas lizosomose, nes jis silpnai tirpsta rūgščioje lizosomų vidaus terpėje. Nuosėdos apardo lizosomų membraną, todėl vidiniai jų fermentai išsilieja į neuroną ir jį pažeidžia.

2. Aβ pažeidžia neuroną panašiu būdu kaip ir glutamatas insulto metu.

Apibendrintas Alzheimerio ligos mechanizmas nurodytas pav. Aβ pirmtaką koduojantis genas yra 21 chromosomoje. Dauno sindromu sergančių žmonių ląstelėse yra trys 21-osios chromosomos kopijos. Alzheimerio liga būdinga visiems sergantiesiems tikra Dauno ligos forma, kuri tampa pastebima vėlesniu gyvenimo laikotarpiu. Todėl manoma, kad Aβ perteklius yra genetinės kilmės ir būdingas visoms Alzheimerio ligos formoms.

Šiuo metu tiriami vaistai, kurie tiktų gydyti Alzheimerio ligą. Tarp tokių vaistų galėtų būti β- ir γ-sekretazių inhibitoriai bei muskarininių receptorių agonistai. Manoma, kad muskarino receptoriai aktyvina α-sekretazę, todėl Aβ pirmtakas bręsta įprastiniu būdu. Pirmieji muskarino agonistų poveikio Alzheimerio ligai tyrimai, gana optimistiški. Nustatyta, kad sevimelinas ir talsaklidinas sumažino Aβ kiekį nugaros smegenų skystyje.