Žmogaus imunodeficito virusas (ŽIV) – sunki lėtinė užkrečiamoji liga, kurią sukelia retrovirusas. Ligos metu virusas sunaikina žmogaus imuninę sistemą iki kritinės ribos. Virusas neturi metabolizmo sistemos, todėl turi gyvuoti gyvosiose (žmogaus imuninėse) ląstelėse. Žinomi 2 žmogaus imunodeficito virusai: ŽIV-1 ir ŽIV-2. ŽIV-1 pasaulyje yra labiau paplitęs ir jis labai greitai kinta. Skiriami 8 ŽIV-1 variantai. Virusų nustatoma žmogaus kraujyje, spermoje, makšties išskyrose, motinos piene, seilėse, šlapime. Viruso perdavimo būdai: per lytinius santykius, tiesioginį sąlytį su užsikrėtusiojo ŽIV krauju ir juo suterštus žmogaus biologinius skysčius, iš motinos vaikui pro placentą, gimdymo metu arba per motinos pieną.

Šis virusas pagrinde pažeidžia taip vadinamas T-ląsteles. T. y. pažeidžia ląsteles, kurios skatina antikūnų susidarymą arba sakant paprasčiau – šis virusas naikina T-limfocitus (baltuosius kraujo kūnelius), kurie yra labai svarbūs žmogaus organizmo imuninėje sistemoje, kadangi įvairūs limfocitai sudėtingoje imuninės sistemos veikloje kontroliuoja infekcijas, o šių ląstelių pažeidimas daro žmogaus imuninę sistemą bejėgę kovojant su infekcijomis.

Liga pirmą kartą buvo diagnozuota ne taip jau ir senai, praeito šimtmečio 7 ir 8 dešimtmetyje. Norint plačiau suprasti šios ligos veikimo mechanizmą reikia žinoti kaip veikia žmogaus imuninė sistema.

Žmogaus organizmo imuninė sistema saugo organizmą nuo į jį patenkančių visokių organizmui svetimų medžiagų, kurios patekusios į organizmą sukelia visokias ligas (pvz., įvairūs virusai, bakterijos ir pan.). Tokios organizmui svetimos medžiagos vadinamos antigenais, jų patekimas į organizmą ima skatinti imuninės sistemos atsaką ir tam tikrų, kovojančių su antigenais, ląstelių susidarymą – antikūnų.

Jau minėti limfocitai ir yra tos specifinio imuninio atsako ląstelės, kurios gali atpažinti ir atskirti įvairias svetimas organizmui medžiagas. Limfocitų yra keletą rūšių, kurie pagal savo savybes lemia imuninio atsako įvairovę, specifiškumą ir užprogramuoja atmintį. Limfocitai nuolat cirkuliuoja žmogaus organizme (kraujyje ir limfoje), migruoja į audinius ar limfinius organus. Vieni iš limfocitų yra T-limfocitai, jų viena iš pagrindinių paskirčių yra atpažinti į organizmą patekusias svetimas medžiagas (įvairius ligų sukėlėjus).

ŽIV virusas patekęs į organizmą atakuoja šiuos limfocitus, užkrečia juos ir naudojasi kaip dauginimosi priemone. Taigi ŽIV virusas naikina imuninės sistemos ląsteles, be kurių organizmas (imuninė sistema) nebepajėgia kovoti su įvairiais ligų sukėlėjais, dėl ko infekuotas žmogus labai lengvai gali susirgti įvairiomis ligomis (pvz., infekcinėmis ar net vėžinėmis).

ŽIV išsivystymas.

ŽIV virusas yra pakankamai klastingas, kadangi jau užsikrėtęs žmogus gali pakankamai ilgą laiką būti sveikas (yra duomenų, kad net iki 10 metų). Ilgainiui žmogaus imuninė sistema lėtai silpsta, jis ima jaustis vis labiau nuvargstantis, gali imti mažėti kūno masė, o infekcijai progresuojant ir vis labiau silpstant žmogaus imuninei sistemai jis vis mažiau tampa apsaugotas nuo visokių ligų ar antrinių infekcijų.

Ligos metu virusui sunaikinus žmogaus imuninę sistemą iki kritinės ribos, atsiranda atspariomis infekcijomis pasireiškiantis įgytas imunodeficito sindromas (AIDS). AIDS sindromas yra ŽIV infekcijos vėlyvosios klinikinės stadijos požymis.

  Kalbant kiek plačiau apie ŽIV patogenezę, tai visai tikėtina, kad šis virusas pažeidžia ne tik tokias ląsteles kaip T-limfocitai (T4; helperiai), makrofagai ar monocitai, bet pažeidžia ir kitokias ląsteles. Jis aptinkamas netgi galvos smegenų audiniuose.

ŽIV klinikinis laikotarpis.

ŽIV klinikinis laikotarpis gali būti skirstomas į 4 periodus:

inkubacinis (tęsiasi nuo 3 dienų iki keleto mėnesių);

pirminių pasireiškimų (gali tęstis nuo kelių dienų iki 2-3 mėnesių; periodas susijęs su ligos diseminacija; jo metu gali padidėti limfiniai mazgai, dažnas kūno temperatūros padidėjimas, ko pasekoje gali pasireikšti faringitas, kepenų ir blužnies padidėjimas, įvairūs išbėrimai, diarėja, encefalitas ir kt.);

antrinių pasireiškimų (gali tęstis nuo kelių mėnesių iki 8-10 metų; šiuo periodų vyksta imuninės sistemos persitvarkymas (prastėjimas), gali padidėti limfmazgiai, galimi nervų sistemos pažeidimai ir kt.);

pažeidimų periodas (gali tęstis nuo kelių mėnesių iki 3-5 metų; šis periodas prasideda nuo pat to momento, kai pirmą kartą kliniškai yra aptinkamas susirgimas, kuris signalizuoja apie imuniteto nusilpimą; tai gali būti patys įvairiausi susirgimai, o laikui bėgant jų atsiranda daugiau ir vis kitokių; tuo metu, kai pažeidimai įgauna gyvybei pavojingą būseną, yra priimta laikyti įgyto imunodeficito sindromo (AIDS) išsivystymu, kuris pasireiškia įvairių organų ir sistemų pažeidimais).

ŽIV plitimas.

Šiai dienai yra nustatyta du ŽIV tipai, tai ŽIV-1 ir ŽIV-2. Nors abu tipai yra šiek tiek genetiškai viens nuo kito skirtingi ir nuo viruso tipo priklauso pačios ligos progresavimo greitis ir perdavimo tikimybės, abu jie plinta tokiais pačiais būdais, jų eigoje išsivysto tokios pat infekcijos ir žinoma AIDS.

Didžioji pasaulio užsikrėtusių žmonių yra ŽIV-1 tipo virusu (ŽIV-2 labiau paplitęs Vakarų Afrikoje), bet pasitaiko ir atvejų kai ligonis gali būti užsikrėtęs ir abiem virusais vienu metu. ŽIV infekcijos šaltiniu yra žmogus bet kokioje infekcijos stadijoje. Didžiausios viruso koncentracijos yra aptinkamos kraujyje, spermoje, makšties išskyrose, motinos piene ir tai turi įtakos jo perdavimo kitam žmogui būdams.

Yra nustatyti atvejai, kai virusas perduodamas per įvairius lytinius santykius, perpilant kraują, nuo mamos vaikui arba nuo vaiko mamai (nėštumo, gimdymo ar maitinant krūtimi metu), per medicininius instrumentus, kurie buvo suteršti infekuotu krauju (padidintos rizikos atvejai yra bendras švirkštų ar adatų naudojimas, pvz., narkomanai, taipogi tatuiruočių gamyba bendrais instrumentais ir pan.).

Taigi ŽIV virusu užsikrečiama tiesiogiai į kraują, per gleivines ar pažeistą odą (nors teigiama, kad per pažeistą oda patikimų užfiksuotų atvejų nėra) infekuoto organizmo skysčiais. Viruso perdavimas kitokiais būdais nėra užfiksuotas, pvz., naudojantis tomis pačiomis patalpomis (pvz., tualetu, baseinu, vonia ar net indais), liečiant užsikrėtusį žmogų (apkabinant, paspaudžiant ranką ar pan.). Taipogi teigiama, kad seilėse, ašarose, prakaite ir šlapime viruso koncentracija yra pakankamai maža ir užsikrėtimo tikimybės nesukelia.

Gydymas.

Šiai dienai dar nėra atrastas vaistas nuo šios ligos, o per visą laikotarpį jau milijonai žmonių yra užsikrėtę šiuo virusu ir begalės jų gyvybių nusinešė AIDS.

Daugelio užsikrėtusiųjų ŽIV antikūnai susidaro per 1-3 mėn. Kartais šis laikotarpis užtrunka iki 6 mėn., labai retai – ilgiau negu 6 mėn. Užsikrėtimą iki ŽIV antikūnų susidarymo galima nustatyti, ištyrus ŽIV antigeną p24 ir PGR (ši reakcija nustato viruso nukleorūgštį žmogaus biologiniuose skysčiuose).

Vakcina tik kuriama, o šio proceso eigą pristabdo tai, kad viruso genetinė sudėtis vis kinta. Kol kas pagrindinis mokslininkų susitelkimas vyksta ieškant būdų, kaip nutolinti visišką ligos išsivystymą ir kiek galima sumažinti viruso koncentraciją ligonio organizme.

Šiai dienai išrastais preparatai galima dalinai kontroliuoti ligos progresavimą ir gydant tokiais vaistais galimas žymus viruso koncentracijos organizme sumažinimas. Tačiau, nors ir esant sėkmingam gydymui, ligonio kraujyje ŽIV viruso koncentracijos nebeaptikimas nereiškia, kad ligonis visiškai pasveiko ir nebegali užkrėsti kitų. Kitaip sakant, vartojami vaistai viruso nesunaikina, o tik slopina jo dauginimąsi ir jo koncentracija organizme tapo tiek maža, kad ją sunku aptikti.  Pagrindinis ŽIV ligos gydymas yra vaistais, kurie gali būti vartojami visą likusį gyvenimą.