Pirimidinas – 1,3-diazinas; C4H4N2; šešianaris heterociklinis organinis junginys, savo sudėtyje turintis azoto ir turi žiedinę molekulinę struktūrą. Pagal savo sandarą pirimidinas yra panašus į piridiną; pasižymi silpnomis bazinėmis savybėmis.

Pirimidino žiedo bazės (uracilas, citozinas, timinas), kaip ir purino bazės, sudaro nukleotidus ir įeina į nukleorūgščių sudėtį (DNR, RNR, taip pat kai kurių kitų junginių, pvz., kofermentų, tiamino, barbamilo ir kt.).

Pirimidinai, turėdami komplementarius ryšius su purinais (purino bazėmis), nukleorūgščių sudėtyje dalyvauja paveldimos (genetinės) informacijos saugojime ir perdavime. Heterociklinės bazės (pirimidino ir purino) turi amino- ir ketogrupes, todėl jų molekulių viduje labai lengvai vyksta oksidacijos ir redukcijos vyksmai. Pirimidino (ir purino) nukleotidai gali būti sintetinami de novo (iš aminorūgščių, CO₂ ir NH₃) arba iš esamų purino ir pirimidino bazių.

Atsižvelgiant į organizmą, vieno ar kito sintezės kelio reikšmė gali būti skirtinga. Pirimidino nukleotidų sintezės de novo metu, iš pradžių sintetinamas uridino 5’monofosfatas, kuris yra kitų pirimidinų pirmtakas. Pirimidino žiedas sintetinamas iš trijų metabolinių pirmtakų: bikarbonato, glutamino aminogrupės, aspartato (jis pateikia žiedui kitus atomus).

Pirimidino nukleotidų katabolizmas prasideda juos hidrolizuojant iki nukleozidų ir fosfato, veikiant nukleotidazei. Nukleozidai gali būti tiesiogiai skaidomi iki bazės ir ribozės arba paverčiami (veikiant atitinkamais fermentais) kitais nukleozidais. Galutiniai pirimidino bazių skilimo produktai yra acetil-KoA ir sukcinil-KoA.

Taigi, pirimidino dariniai yra plačiai paplitę gyvoje gamtoje, kur dalyvauja daugelyje svarbių biocheminių procesų; įeina į nukleorūgščių sudėtį; pirimidino branduolys įeina į kai kurių B grupės (pvz., B1) vitaminų, kofermentų ir antibiotikų sudėtį; pirimidininė struktūra įeina į daugelį biologiškai aktyvių medžiagų ir gydomųjų preparatų.