Šlapimo rūgštis – 2,6,8-purintriolis, (HO)₃C₅HN₄; galutinis purinų apykaitos produktas žmogaus organizme.

Ji lengvai filtruojama ir kartu su Na⁺ jonais artimajame (proksimaliajame) vamzdelyje pernešama abiem kryptimis, t. y. reabsorbuojama ir sekretuojama. Normaliai sekrecija yra didesnė už reabsorbciją, todėl esant labai koncentruotam šlapimui, uratų koncentracija šlapime gali būti 20-30 kartų didesnė negu plazmoje (0,25 mmol/l).

uratai blogai tirpsta vandenyje, iš jų gali susidaryti akmenys. Uratų koncentracijos didėjimas kraujyje – hiperurikemija. Ji atsiranda dėl fermentų sutrikimų arba dėl padidėjusio uratų susidarymo ir/ar sumažėjusio jų išsiskyrimo, gali sukelti podagrą. Jos metu urato kristalai kraujagyslėse pažeidžia ir kitus organus.

Šlapimo rūgštis yra žmogaus (ir primatų) organizme purinų apykaitos galutinis produktas, susidaręs po ksantino oksidazės fermentinio oksidacinio poveikio į ksantiną. Jei kalbant kiek paprasčiau, tai šlapimo rūgštis yra galutinis nukleotidų (azoto turinčių medžiagų), skaidymosi produktas (arba metabolizmo metu susidaranti azotinė atlieka). Pas likusių kitų žinduolių (be primatų ir žmogaus) šlapimo rūgštis katalizuojama į alantoiną.

Nedidelis šlapimo rūgšties kiekis yra audiniuose (smegenyse, kepenyse, kraujyje), taip pat žinduolių ir žmogaus šlapime ir prakaite. Šlapimo rūgštis yra pakankamai silpna rūgštis, žmogaus kraujo plazmoje jos yra 0.15-0.47 mmol/l. Šlapimo rūgštis kraujo plazmoje cirkuliuoja jonizuotoje formoje, kaip natrio uratas.

Kadangi šlapimo rūgštis blogai tirpsta kraujo plazmoje ir esant kai kuriems medžiagų apykaitos sutrikimams, padidėjus šlapimo rūgšties sintezei arba sutrikus jos išsiskyrimui, didėja šlapimo rūgšties koncentracija kraujyje ir šlapime. Tuomet gali atsirasti šlapimo rūgšties ir jos druskų (uratų) kaupimas organizme, t. y. gali susidaryti natrio uratų kristalai. Jie kaupiasi inkstuose, sąnariuose, šlapimo takuose ir gali sukelti podagrą, šlapimo takų akmenligę, hiperurikemiją. Leukocitai fagocituoja uratų kristalus, kurie suardo lizosomų membranas; lizosomų fermentai išsiskiria į citozolį ir susidarę katabolizmo produktai sukelia uždegimą.

Kadangi, purino bazės būdamos nukleotidų ir nukleino rūgščių sudedamoji dalis, tai atliekant tyrimus ir remiantis šlapimo rūgšties (šlapalo ir kreatinino) koncentracija kraujo plazmoje bei kiekiu paros šlapime galima spręsti apie nukleorūgščių apykaitą organizme. Tai praverčia vertinant baltymų apykaitą ir inkstų veiklą.

Kadangi paminėti junginiai yra galutiniai baltymų skilimo produktai, kurie iš organizmo turi būti pašalinti. Šlapimo rūgštis iš organizmo pagrinde šalinama su šlapimu. Taipogi kai kokia dalis per žarnyną  kartu su fekalijomis, nors dalis šlapimo rūgšties organizme gali būti reabsorbuojama.

Pakilusi šlapimo rūgšties koncentracija kraujyje vadinama hiperurikemija. Viso to priežastimi gali būti įgimta kurio nors fermento stoka (mutacijos) arba ligos. Esant ligoms (leukemija, psoriazė, arba badaujant) ląstelių ar audinių irimo metu, organizme padidėja purinų kiekis, taipogi ir dėl sutrikusios  inkstų funkcijos sumažėja šlapimo rūgšties pašalinimas (pvz., dėl alkoholizmo, acidozės, cukrinio diabeto ar badaujant). Vartojant daug purininių darinių turinčio maisto (kepenų, ikrų, kavos) kraujyje išsiskiria daugiau šlapimo rūgšties. Kaip jau minėta, audiniuose besikaupiantys natrio urato kristalai yra rizikos veiksnys susirgti podagra ar inkstų akmenlige.

Padidėjęs šlapimo rūgšties išskyrimas per inkstus, vaistų vartojimas ar genetinės nukleotidų apykaitos sutrikimai ir kt., gali būti sumažėjusio šlapimo rūgšties kiekio kraujyje priežastimi (hipourikemija).