Amfoteriškumas – chem., medžiagos gebėjimas prisijungti ir atskelti protonus, reaguoti ir su šarmais, ir su rūgštimis.

Kadangi, didėjant perioduose atominiam skaičiui, elementų metališkosios ir nemetališkosios savybės kinta ne staigiai, o palengva, kiekviename periode yra elementų, kurie sudaro junginius, būdingus ir metalams, ir nemetalams. Tokie elementai, vadinami amfoteriniais (gr. amphoteros – abu) elementais, jie dažniausiai būna prie įstrižainės, skiriančios metalus nuo nemetalų.

Antrame periode amfoteriškumu pasižymi berilis, trečiame – aliuminis. Laisvas aliuminis gali reaguoti ir su rūgštimis, ir su šarmais. Taigi, yra medžiagų, kurios gali turėti ir rūgštinių, ir bazinių savybių. Jos vadinamos amfoterinėmis. Pvz., vanduo gali būti ir rūgštis, ir bazė. Tai priklauso nuo to, su kuriomis medžiagomis jis reaguoja (pavyzdžiui, su druskos rūgštimi HCl ar su amoniaku NH₃). Vanduo yra amfoterinis junginys.

Būdingiausi amfoteriniai junginiai yra vandenyje netirpūs metalų (cinko, chromo, aliuminio, geležies) hidroksidai. Tokie hidroksidai vadinami amfoteriniais hidroksidais. Jų rūgštinės ir bazinės savybės išryškėja tik reaguojant su šarmais ir stipriomis rūgštimis.