Hipoplazija (gr. hypo- – sumažėjimo priešdėlis + plasis – sudarymas) – įgimtas nepakankamas audinio arba organo išsivystymas. Dažniausiai atsiranda per pirmuosius nėštumo mėnesius. Hipoplazija gali būti dėl tėvų arba protėvių lytinių ląstelių trūkumų arba apsigimimus skatinančių (teratogeninių) veiksnių; įvairių cheminių medžiagų (pvz., vaistų, alkoholio) poveikio, jonizuojančiojo spinduliavimo, nėščiosios persirgtų ligų (ypač gripo, raudonukės), netinkamos jos mitybos, psichinių traumų. Hipoplazijos pobūdį ir sunkumą lemia teratogeninių veiksnių poveikio trukmė. Nepakankamai išsivysčius visam organizmui, būna nanizmas, arba mikrosomija. Dažniausiai nepakankamai išsivysto tam tikri organai.

Hipoplazija priskiriama raidos sutrikimams (apsigimimas), o kraštutiniams jos pasireiškimams priskiriama aplazija (agenezė) – įgimtas organo arba kūno dalies nebuvimas. Visų organų hipoplazija pasireiškia nanizmu. atrofija nėra priskiriama prie hipoplazijos, kadangi išnyksta ar sumažėja jau normaliai išsivysčiusios ląstelės, audiniai ar organai.

Hipoplaziją reikia suprasti kaip nepakankamą (audinio, organo,viso organizmo) išsivystymą, organizmo elementų mažėjimą (nebuvimą), kuris nulemia organizmo vystymosi pristabdymą. Paprastai kalba eina apie atskirų organų nepakankamą išsivystymą, pvz., galvos smegenų, kartais kartu su nugaros smegenų ir galūnių nepakankamų išsivystymu; inksto, kartu su kito kompensacine hipertrofija; krūtų liaukų, kaip taisyklė dažnai kartu su nepakankamu išorinių ir vidinių lytinių organų išsivystymu ir kt.

Atsiradimo priežastys.

  Kalbant apie tokių sutrikimų atsiradimo priežastis, tai nagrinėjama daugelis endogeninių ir egzogeninių faktorių, kurie veikia embriono ir vaisiaus formavimąsi ir augimą. Tai gali būti iškarto nulemta anomalinės pirminės embrioninių ląstelių užuomazgos, dėl paveldimų organizmo ypatybinių priežasčių.

Kitos priežastys gali būti daugiau ar mažiau aiškios dėl išorinių aplinkybių, kurios kenksmingai veikia augantį organizmą jo vienokio ar kitokio vystymosi periodo metu. Pavyzdžiui, tai gali būti infekcijos (ypač chroninės) ar išorinė aplinka (plačiąja šio žodžio prasme) – jonizuojanti spinduliuotė, trauma, nėščiosios gimdos suspaudimas, toksinių medžiagų poveikis, alkoholis ir kt.

Kas liečia augimo ir vystymosi genezės sutrikimą, tai galima išskirti tokias etiologinių priežasčių vietas, kaip augančio organizmo pats audinys, organai reguliuojantys augimą (endokrininė liaukos) ir nervinė sistema. Jei imti distrofinį nanizmą, tai tokio vystymosi sumažėjimą gali nulemti mitybos sutrikimas, kaip ir kiekybiniu, taip ir kokybiniu atžvilgiu. Bet, egzistuoja ir nepakankamo išsivystymo reiškiniai, kurie yra neaiškios ar maišytos genezės.

Hipoplazijos formos.

Dėl centrinės nervų sistemos hipoplazijos nepakankamai išsivysto galvos smegenys, jų vingiai. Kartu būna ir kaukolės skliauto hipoplazija. Gali būti abiejų arba vieno inksto hipoplazija. Jei nepakankamai išsivysto vienas iš inkstų (dažniau kairysis), antrasis ilgainiui padidėja. Pasitaiko užkrūčio liaukos hipoplazija, su kuria dažniausiai būna ir limfmazgių hipoplazija. Dėl to atsiranda ląstelinio imuniteto stoka. Menkai išsivysčius tulžies latakams, naujagimiui prasideda gelta, gali atsirasti kepenų cirozė.

Bronchų hipoplazija būna kartu su plaučių hipoplazija (dažniau neišsivysto 1 plautis arba kuri nors jo dalis). Pieno liaukų hipoplazija dažnai būna su vidinių ir išorinių lytinių organų hipoplazija (infantilizmas).

Nepakankamai išsivysčius kremzlėms, būna galūnių hipoplazija (mažagalūnystė), trumpas kaklas, didelė galva, plokščia nosis, raukšlėta oda, nepakankamai išsivysto krūtinės ląsta ir plaučiai.

Dėl raumenų sisteminės hipoplazijos gali nepakankamai išsivystyti visi (išskyrus diafragmos) griaučių raumenys. Kai neišsivysto tam tikrų kūno vietų kaulai ir sąnariai, gali būti fokomelija, arba ruoniagalūnystė (kūdikio pėdos ir plaštakos būna išaugusios iš stuomens), mikrognatija (nepakankamai išsivystęs apatinis žandikaulis), mikrogenija (nepakankamai išsivystęs smakras).