Nuodai – tai augalinės, gyvūninės ir mineralinės kilmės medžiagos arba cheminės sintezės produktai (pramoniniai nuodai, pesticidai), galinčios sukelti ūmų arba lėtinį gyvo organizmo ap(si)nuodijimą, gali sukelti mirtį.

Nuodai – medžiagos, kurios, patekusios į organizmą, sutrikdo gyvybinius procesus ir sukelia apsinuodijimą. Apsinuodyti galima visų fiziologiškai aktyvių medžiagų (ir vaistų) didelėmis koncentracijomis. Manoma, kad tokių medžiagų yra ~10 000; ~100 jų sukelia 90% visų apsinuodijimų (likusiomis apsinuodijama retai).

Medicinos praktikoje nuodai klasifikuojami pagal tai, kokius organus pažeidžia pirmiausia (tokia klasifikacija nėra visiškai tiksli, nes nuodai paprastai pažeidžia visas organizmo sistemas).

Nuodai skirstomi į 9 grupes:

pažeidžiantys centrinę nervų sistemą (pvz., jos veiklą slopinantys vaistai, kai kurie antituberkulioziniai vaistai ir antibiotikai, fosforo org. junginiai, alkoholis);

žalojantys kvėpavimo organus (pvz., chloras, azoto oksidai, amoniakas, šarmų ir rūgščių garai);

pažeidžiantys širdies ir kraujagyslių sistemą (pvz., anglies monoksidas, bario ir kalio druskos, chininas, širdį veikiantys glikozidai);

pažeidžiantys virškinamąjį traktą (stiprios rūgštys ir šarmai);

žalojantys kepenis (pvz., chlorinti angliavandeniliai, baltasis fosforas);

žalojantys inkstus (pvz., oksalo rūgštis, etilenglikolis, sunkiųjų metalų druskos);

slopinantys kraujo gamybą ir funkcijas (pvz., anglies monoksidas, aromatiniai amino junginiai, nitrojunginiai, kai kurie antibiotikai);

žalojantys odą (pvz., ipritas, liuizitas, stiprios rūgštys ir šarmai, odos jautrumą saulės spinduliams didinantys fenotiazinai, sulfanilamidai);

iškart sutrikdantys daugelio organų veiklą (pvz., sunkiųjų metalų druskos, cianidai, fluoracetatai).

Nuodų gebėjimas pažeisti organą, organų sistemą arba visą organizmą vadinamas nuodingumu, arba toksiškumu (nustatomas, eksperimentuojant su laboratoriniais gyvuliais). Kuo mažesnis nuodų kiekis sutrikdo organizmo gyvybinę veiklą, tuo jie stipresni. Nuodų stiprumas priklauso nuo jų pačių savybių (pvz., jų chem. sandaros, tirpumo, skaidos, arba dispersijos, gebėjimo sąveikauti su kt. medžiagomis organizme), nuo jų veikiamo organizmo savybių (lyties, amžiaus, sveikatos būklės, organizmo atsparumo) ir nuo aplinkos savybių (pvz., oro temperatūros, drėgnumo).

Pagal stiprumą nuodai skirstomi į 4 klases:

labai stiprius (mirtinas tokių nuodų kiekis – 15 mg vienam kūno kg),

vidutinio stiprumo (mirtinas kiekis 15-150 mg/kg),

nuodingus (151-5000 mg/kg)

ir silpnus (>5000 mg/kg).

Dažniausiai nuodai patenka pro burną arba su įkvepiamu oru, rečiau – pro odą. Apsinuodija dažniausiai vaikai ir psichiškai nesveiki žmonės. Dažniausiai apsinuodijama netinkamai laikomomis cheminėmis medžiagomis, vaistais, kai kuriomis svaiginančiomis medžiagomis (pvz., alkoholiu, narkotikais).

Dauguma nuodų iš organizmo pasišalina pro inkstus su šlapimu, pro žarnyną su išmatomis, pro plaučius su iškvepiamu oru, kartais išsiskiria su prakaitu, žindyvėms – su pienu.

Nuodų poveikį organizmui ir gydymo būdus tiria toksikologija.