Proliferacija (iš lot. proles – palikuonys ir fero – pernešu) – kūno audinių augimas (išaugimas) ląstelių dauginimosi būdu.  Proliferacijos mechanizmas skiriasi nuo kitų ląstelės (ląstelių) apimties pokyčių mechanizmų, pvz., tokių kaip edema ar apoptozė.  Gali būti fiziologinė (pvz., normali regeneracija, pieno liaukų ląstelių dauginimasis nėštumo ir žindymo laikotarpiu) ir patologinė (pvz., navikai). Fil., šį terminą filosofijoje pradėjo naudoti norėdami nurodyti konkuruojančių teorijų dauginimosi procesą.  Filosofai naudoja šį terminą, norėdami įvardyti kai kurių mokslo naujovių įskiepijimo arba augimo procesą. Biolg., gausus augalo šakojimasis ir neįprastas išaugimas (atitikmenys: prolifikacija).

Proliferacija – tai organizmo audinio augimas, ląstelių populiacijos didėjimas (augimas) dalijimosi būdu. Terminą medicinoje pirmą kartą įvedė vokiečių mokslininkas Virchovas, norėdamas įvardyti naują ląstelių susidarymą, kai jos dauginasi dalijantis. Proliferacijos intensyvumas yra reguliuojamas stimuliatoriais ir inhibitoriais, kurie gali išsiskirti ir toliau nuo reaguojančių ląstelių (pvz., hormonai), ir jų viduje.

Nuolatinė proliferacija vyksta ankstyvoje embriogenezėje ir, progresuojant diferenciacijai, laikotarpiai tarp dalijimosi ilgėja.  Kai kurios ląstelės, pavyzdžiui, nervų ląstelės, negali daugintis. Proliferacija apima visas dauginimosi formas tiek normaliomis fiziologinėmis sąlygomis, tiek patologinėmis.

Dėl proliferacijos procesų sutrikimų gali išsivystyti kai kurie susirgimai (vėžys, leukemija ir kt.).

Proliferacija yra fiziologinis ląstelių regeneracijos pagrindas, nors kai kurios ląstelės (pvz., nervinės) negali dalintis proliferacijos būdu. Imuninėje sistemoje, proliferuojant ir diferencijuojantis kamieninėms ląstelėms, formuojasi imuninės sistemos ląstelės.

Kaip jau minėta, pats terminas „Proliferacija” turi ir kitokių reikšmių, pvz., filosofijoje ar botanikoje.