Imbecilumas (lot. imbecilitas < imbecillus – bejėgis) – vidutinio sunkumo įgimta silpnaprotystė (protinis atsilikimas) – oligofrenija. Imbecilai nesugeba mokytis, įgyti darbo įgūdžių. Juos galima išmokyti tik elementariai apsitarnauti.

Imbecilų intelekto koeficientas (IQ) 20-50. Kai vaikui būna dar ir paralyžius, sumažėjęs raumenų tonusas, imbecilumas išryškėja jau pirmaisiais gyvenimo metais, kai pažeista vien psichika – sulaukus 2-4 m.

Imbecilas pasižymi mechanine atmintimi, stokoja abstraktaus mąstymo. Jis sunkiai kalba, nesugeba išmokti skaityti, rašyti ir skaičiuoti, greitai nusilpsta jo dėmesys. Jis stokoja smalsumo, nesidomi aplinka, žaidžia primityviai ir monotoniškai. Dažnai imbecilas lengvai pasiduoda kitų įtaigai, būna meilus, nuoširdus, labai prisiriša prie artimųjų. Mokosi sunkiau negu debilas.

Tėvams, auginantiems tokį vaiką, patartina puoselėti jo savarankiškumą, ugdyti valyvumo, savitarnos, bendravimo įgūdžius, supažindinti jį su įprastomis gyvenimo situacijomis ir pratinti prie jų. Svarbu nuolat konsultuotis su vaikų gydytoju psichiatru, vartoti vaistus. Dėl imbecilumo skiriama invalidumo pašalpa. Kartais imbecilai auklėjami specialiame internate.