rigidiškumas – lot. rigidus – sustingęs. 1) Med., raumenų sustingimo būsena, jų įtampa, atsiradusi dėl nervų sistemos pokyčių, pvz., sprando raumenų. 2) Psichol., žmogaus psichinių procesų, veiksmų ir būsenų nepaslankumas, sulėtėjęs gebėjimas pakeisti veiklą, pvz., mąstymo rigidiškumas.

1) Medicinoje terminu apibrėžiama raumenų sustingimo būsena – dėl centrinės ir periferinės nervų sistemos pokyčių padidėjęs jų įtempimas. Žmogaus raumenys įsitempia apsinuodijus, hipnozės metu, sergant kai kuriomis ligomis. Kai dėl psichikos sutrikimo padidėja raumenų tonusas, būna vaškinis rigidiškumas. Decerebracinis rigidiškumas (staigus tiesiamųjų raumenų tonuso padidėjimas) dirbtinai sukeliamas eksperimentiniams gyvūnams.

2) Psichologijoje rigidiškunas reiškia žmogaus psichinių procesų (pavyzdžiui, suvokimo, dėmesio, mąstymo), veiksmų (pavyzdžiui, veiksmo pradėjimas ar stabdymas) ir būsenų (pavyzdžiui, emocinių išgyvenimų) nepaslankumas, sulėtėjęs gebėjimas pakeisti veiklą. Rigidiškumas yra nepakankamas žmogaus sugebėjimas (netgi visiškas negalėjimas) pakeisti savo numatytą veiklos programą, kai dėl susidariusių aplinkybių ją pakeisti yra būtina.

Skiriamos 3 rigidiškumo rūšys: kognityvinis, afektinis ir motyvacinis.

Kognityvinis rigidiškumas – tai sunkumai pertvarkyti suvokimą ir vaizdinius pasikeitus situacijai;

afektinis rigidiškumas – afektinių (emocinių) reakcijų į kintančius objektus inertiškumas, sulėtėjusi išgyvenimų kaita;

motyvacinis rigidiškumas – nepakankamai operatyvus motyvų keitimas, kai žmogui reikia būti lanksčiam, keisti savo elgesio pobūdį.

Individui būdingo rigidiškumo lygį lemia asmenybės ypatybių ir aplinkos ypatybių sąveika, uždavinio sudėtingumas, patrauklumas, situacijos pavojingumas, stimuliacijos monotoniškumas.

Rigidiškumui priskirtinas ir tų pačių veiksmų kartojimas (pavyzdžiui, kalbinės perseveracijos), negebėjimas keisti jų struktūros ar ritmo.