Vilsono-Konovalovo liga – hepatocerebrinė distrofija, hepatolentikulinė degeneracinė liga – pakankamai retas, įgimtas vario metabolizmo sutrikimas (atsiranda dėl per didelio vario kiekio organizme), sukeliantis sunkias paveldimas centrinės nervų sistemos ir vidaus organų ligas. Liga perduodama autosominiu recesyviniu būdu, jos atsiradimo priežastis yra žema arba nenormali baltymo ceruloplazmino, kuris perneša varį, sintezė. ATP7B genas, kurio mutacijos sukelia ligą, yra 13-oje chromosomoje.

1912 metais anglų neurologas S. Wilsonas aprašė galvos smegenų pakitimus, būdingus hepatocerebrinei distrofijai, nustatė nuolatinį kepenų cirozės buvimą, aprašė klinikinį naujos ligos vaizdą, kurį pavadino progresuojančia lęšiuko degeneracija.

Vilsono Konovalovo liga yra įgimta aceruloplazminemija. Jos metu yra sutrikusi ceruloplazmino biosintezė. Labai sumažėja jo koncentracija arba sintetinamas anomalus apoceruloplazminas.

Tada varis pro kraujagyslių sieneles išsiskiria į tarpkraujagyslines ertmes. Be to, varis kaupiasi smegenyse ir kepenyse, tai kliniškai sukelia neurologinius reiškinius, sutrikdo kepenų funkcijas.

Kalbant kiek plačiau, sutrinka vario ekskrecija su tulžimi, didėja intraląstelinė vario koncentracija parenchiminiuose organuose ir atsiranda klinikiniai ligos požymiai (sukelia sunkius kepenų ir nervų sistemos pažeidimus). Esant šiai ligai, ligoniams netgi jauname amžiuje, gali būti diagnozuota kepenų cirozė.

Trumpai kalbant apie ligos eigą reikia pasakyti, kad  genas ATP7B (P tipo adenozintrifosfatazė, dalyvaujanti vario transporte), kurio mutacija ir sukelia ligą, jis yra 13 chromosomos ilgojo peties viduryje. Varis organizme reikalingas daugeliui funkcijų, bet pagrinde jis yra kaip kofaktorius daugeliui fermentų (ceruloplazminas, citochromo c-oksidazė, dopamin beta hidroksilazė, superoksido dismutazė ir kt.).

Varis yra  pasisavinamas virškinamojo žarnyno trakte, kur varis tam tikrų transportinių baltymų pagalba perkeliamas į ląstelių vidų yra transportuojamas, jungiasi su tam tikrais baltymais, kol galų gale yra nunešamas į kepenis. Kepenų ląstelėse baltymas ATP7B suriša varį su ceruloplazminų ir yra išskiriamas į kraują. Vario perteklius yra pašalinamas su išsiskyrusia tulžimi.

Esant Vilsono ligai, ATP7B funkcijos yra sutrikusios, varis kaupiasi kepenų audinyje, ceruloplazminas toliau išsiskiria, bet su vario trūkumu (apoceruloplazminas) ir greitai suyra kraujotakoje.

Kai vario kepenyse atsiranda daugiau nei jį surišančio baltymo, vyksta jų oksidacinis pažeidimas (Fentono reakcija). O tai jau veda prie kepenų uždegimo, jos fibrozės ir galiausiai cirozės.

Tuo metu varis, kuris nėra surištas su ceruloplazminu,  iš kepenų gali išsiskirti į kraują. Laisvas varis nusėda visame organizme, ypač inkstuose, akyse ir galvos smegenyse. Taigi ligos pagrindinės priežastys yra vario apykaitos sutrikimas, jo kaupimasis nerviniame, inkstų, kepenų audiniuose ir akies ragenoje, atsiranda toksiškas šių organų pažeidimas variu.

Klinika.

Hepatocerebrinė distrofija – paveldima liga, kuriai būdingas smegenų distrofinis procesas ir kepenų cirozės derinys. Kepenų pažeidimas pasireiškia kaip lėtinis hepatitas arba cirozė ir jam kliniškai būdinga hepatomegalija, hemolizinė anemija, trombocitopenija ir leukopenija. Taip pat stebimi nervų sistemos pažeidimai (hiperkinezė, padidėjęs raumenų tonusas ir/ar paralyžius, atetozė, epilepsijos priepuoliai, seilėtekis, dizartrija, elgesio ir kalbos sutrikimai).

Taip pat pastebima inkstų kanalėlių acidozė – gliukozurija, aminoacidurija, hiperfosfaturija, uraturija, proteinurija.

Šiai ligai būdinga žalios spalvos pigmento kaupimas ragenos periferijoje, melsvos pirštų panagės, būna ekstrapiramidinis rigidiškumas, psichikos sutrikimų.

Ligos eiga.

Ligos eiga yra progresuojanti, su remisijos ir paūmėjimo laikotarpiais. Didžiausias mirštamumas (50 %) stebimas sergant kepenų forma su masine nekroze ir hemolize jaunesniems nei 6 metų vaikams. Pacientų mirtis nuo neurologinių sutrikimų negydant įvyksta po 5-14 metų.

Pasireiškiantys simptomai paprastai yra susiję su smegenimis ir kepenimis. Su kepenimis susiję simptomai yra vėmimas, silpnumas, skysčių kaupimasis pilve, kojų patinimas, gelsva oda ir niežulys. Su smegenimis susiję simptomai yra drebulys, raumenų sustingimas, kalbėjimo sutrikimai, asmenybės pokyčiai, nerimas ir psichozė.

diagnostika ir gydymas.

Viena iš pagrindinių diagnozės patvirtinimų yra tyrimų analizė: vario kiekio kraujo serume sumažėjimas žemiau normos, ceruloplazmino koncentracijos sumažėjimas žemiau 20 mg 100 ml, padidėjęs vario išsiskyrimas su šlapimu.

Gydymo metu reikia laikytis dietos, kurioje būtų vario vartojimo apribojimas iki 1 mg per dieną. Taipogi skiriami vartoti vaistai (pvz., penicilaminas), cinko papildai, vitaminas B6 ir kt. Siekiant išvengti arba sumažinti inkstų ir kepenų sutrikimus siekiama padidinti vario šalinimą iš organizmo.