Priešnuodžiai (antidotai) – medžiagos, šalinančios ar mažinančios nuodu veikimą organizme.

Priešnuodžiai silpnina nuodų rezorbciją, padaro nekenksmingus į organizmą patekusius nuodus, greitina jų išsiskyrimą iš organizmo. Skirstomi į fizinius ir cheminius, biocheminius, fiziologinius, imunologinius priešnuodžius.

Fiziniai ir cheminiai priešnuodžiai sąveikauja su nuodais, kuriuos padaro nekenksmingais, vykstant fiziniams procesams arba cheminėms reakcijoms (adsorbcijai, ištirpinimui, susidarius kitokių chem. struktūrų junginiams). Taip veikia aktyvuota anglis, magnio oksidas, kiaušinio baltymas, krakmolo kleisteris, geriamoji soda, ąžuolo žievės nuoviras. Šios grupės priešnuodžiai nuodų atžvilgiu yra mažau specifiniai. Jie dažniausiai veikia odos paviršiuje ir virškinamajame trakte.

Biocheminiai priešnuodžiai pakeičia medžiagų apykaitos reakcijas, kuriose dalyvauja nuodai, organizmui naudinga linkme. Taip veikia etilo alkoholis (apsinuodijus metilo alkoholiu), metileno mėlis (apsinuodijus cianidais).

Fiziologiniai priešnuodžiai veikia tas pačias organizmo funkcines sistemas, kaip ir nuodai, tačiau jiems priešinga kryptimi. Jiems priskiriami organizmo įvairius receptorius jaudinantys ir blokuojantys vaistai (pvz., atropinas, adrenalinas, polikarpinas).

Biocheminiai ir fiziologiniai priešnuodžiai veikia specifiškiau negu fiziniai ir cheminiai, bet apima mažiau nuodų grupių. Imunologiniai priešnuodžiai tam tikrų nuodų atžvilgiu yra labiausiai specifiniai ir su jais sudaro neaktyvius junginius. Įkandus nuodingam gyvūnui (pvz., gyvatei), apsinuodijus vaistais, dažniausiai vartojami antitoksiniai serumai.

Priešnuodžiai geriausiai padeda tuomet, kai vartojami tuoj pat po apsinuodijimo ir kai žinoma nuodų sudėtis. Jeigu nuodų sudėtis nežinoma, didelė priešnuodžių dozė (ypač biocheminių ir fiziologinių) gali pakenkti. Gydymą priešnuodžiais reikia derinti su kitomis gydymo priemonėmis – skubiai šalinti iš organizmo nuodus, atstatyti sutrikusias organizmo funkcijas.