antigenas (gr. anti- – priešingybės priešdėlis + gennao – kurti, gaminti) – genetiškai svetima organizmui medžiaga, kuri, patekusi į organizmą, sukelia imunines reakcijas: sąveiką su ląstelės receptoriais, jų atpažinimą ir perdirbimą, ląstelių diferenciaciją ir proloferaciją, antikūnų sintezę, atminties ląstelių atsiradimą. Antigenu gali būti baltymai, polisacharidai, fosfolipidai, hormonai, įvairūs metabolitai. Antigeninių savybių neturi pavieniai cheminiai elementai, neorganiniai junginiai, pvz., druskos, rūgštys, kai kurie organiniai junginiai, pvz., gliukozė, aminorūgštys. Prijungus šias molekules prie baltymų, jos tampa antigeniškomis.

Taigi, antigenai yra genetiškai svetimos organizmui medžiagos, kurios, patekusios į jį ne pro virškinamąjį traktą, kraujyje, limfoje ir audiniuose sukelia antikūnų gaminimąsi (skatina organizmo imuninį atsaką). Tai dažniausiai gamtinės kilmės didelės molinės masės junginiai (baltymai ir jų dariniai, polisacharidai, nukleino rūgštys ir jų kompleksai).

Antigenai gali būti kaip ir svetimos organizmui medžiagos (egzogeniniai), kurie į organizmą patenka iš supančios aplinkos įkvepiant, praryjant arba injekciniu būdu. Taip ir organizmo ląstelėse susidariusios medžiagos (endogeniniai), kurios susidaro natūralaus metabolizmo eigoje arba virusų ar viduląstelinės bakterinės infekcijos eigoje.

Bei autogeniniai, kurie priklauso organizmui, tačiau nustojami toleruoti dėl imuninės sistemos pakitimų. T. y. tai dažniausiai normalūs baltymai arba baltyminiai junginiai (taip pat baltymų junginiai su DNR ir RNR), kurie yra atpažįstami imuninės sistemos pas pacientų su autoimuniniais susirgimais. Tokie antigenai normaliomis sąlygomis neturi būti imuninės sistemos atpažįstami, bet dėl genetinių aplinkybių arba supančios aplinkos sąlygų, imunologinė tolerancija tokiems antigenams pas tokių pacientų gali būti prarasta.

Kalbant bendrai, nors visi antigenai gali sąveikauti su antikūnais, bet nevisi jie gali sukelti masinį organizmo antikūnų gaminimąsi, t. y. imuninį atsaką. Kartais antigenas, kuris gali sukelti imuninį organizmo atsaką tiesiog vadinama imunogenu. Lipidų ir nukleorūgščių imunogeninės savybės pasireiškia tik kartu komplekse su baltymais. Paprastos medžiagos, netgi metalai, taipogi gali skatinti susidaryti specifiniams antikūnams, bet tik tada, jei ji yra komplekse su baltymu – nešikliu. Tokios medžiagos vadinamos haptenais.

Junginiai, kurie sukelia antikūnų gaminimąsi tik susijungę su baltymais (pvz., lipidai), vadinami nepilnaverčiais antigenais (t. y. haptenai). Į organizmą patekusių antigenui poveikis priklauso nuo jų svetimumo, cheminės sudėties (veikia, kai baltymo molinė masė yra 10 000 ir daugiau, polisacharido – 100 000), aromatinių ir heterociklinių aminorūgščių kiekio, konformacijos (org. junginio molekulės erdvinio pavidalo), dozės ir patekimo būdo.

Grupinių antigenų (izoantigenų) yra eritrocituose, leukocituose, audinių ląstelėse, bendrų antigenų – vienos rūšies ir giminingų rūšių individuose (atspindi genealoginį ryšį). Veikiant kai kuriems faktoriams arba sergant kai kuriomis ligomis (reumatoidiniu artritu), ir savi baltymai organizme gali virsti antigenais (autoantigenais) ir sukelti autoantikūnų susidarymą.

Reikia paminėti, kad organizmas gali tapti jautresnis kai kuriems antigenams – vadinamiesiems alergenams (žiedadulkėms, namų dulkėms, maistui, gyvūnų pleiskanoms ir kt.). Dėl to ypač pakartotinai patekę alergenai gali sukelti stiprią organizmo reakciją. Vaistai, susijungę su organizmo baltymais į kompleksus, gali sudaryti naujus antigenus. Dėl to atsiranda alergija vaistams. Reaguojant antikūnams su antigenu, vyksta imuninės reakcijos. Antigenai vartojami infekcinėms ligoms diagnozuoti, serumų ir vakcinų gamyboje, persodinant organus ir audinius (audinių suderinamumui įvertinti), perpilant kraują (nustatyti, ar kraujo grupė tinka).