Antikūnai – glikoproteinai, gebantys atpažinti ir surišti atitinkamus antigenus. Imuninė sistema panaudoja antikūnus svetimiems objektams, pvz., bakterijoms arba virusams, atpažinti ir neutralizuoti. Juos sintetina subrendę B limfocitai – plazminės ląstelės po stimuliacijos imunogenu. Antikūnai yra ypač svarbūs humoralinio imuniteto komponentai, atliekantys dvi pagrindines antigeno surišimo ir efektorinės molekulės funkcijas, pvz., komplemento aktyvinimo ir sąveikos su ląstelėmis. Visi antikūnai yra imunoglobulinai. Antikūnai randami kraujo plazmoje, bronchų, seilių, ašarų, prakaito sekretuose, stuburo smegenų skystyje, žarnyno turinyje, limfmazgių ir blužnies audiniuose. Fiziologinėmis sąlygomis antikūnai randami kraujo serumo gama globulininėje frakcijoje. Antikūnų preparatai vartojami daugelio infekcinių ligų (pvz., infekcinio hepatito, tymų, gripo) diagnostikai, profilaktikai ir gydymui. Įvairiais amžiaus periodais atskirų imunoglobulinų klasių kiekis ir santykis būna skirtingas, ypač vaikų.

Taigi, antikūnai (Ak) yra svarbi sudėtinių baltymų glikoproteinų grupė, kuri yra specifinio humoralinio imuniteto svarbus veiksnys. Antikūnai (tie patys imunoglobulinai Ig) susidarę žmogaus (gyvūno) organizme (B-limfocituose) turi ypatingą gebėjimą atsirinktinai susijungti su konkrečios rūšies molekulėmis – antigenais. Imuninė sistema naudoja antikūnus identifikuoti ir neutralizuoti svetimkūnius, tokius kaip bakterijos ir virusus.

Antikūnai pagrinde atlieka antigenų surišimą (prisitvirtina prie mikroorganizmo paviršiuje esančių svetimų medžiagų) ir sukelia vienokį ar kitokį imuninį atsaką. Plazminės ląstelės sintetina antikūnus kaip į atsaką atsiradus antigenams, dažniausiai patekusiems iš išorės (infekcijos) arba kai kada susidariusiems organizme.

Antikūnų molekulė savo aktyviuoju centru jungiasi ne su visu antigenu, bet tik su jo dalimi – antigenine determinante, kurią atpažįsta antikūnas. Antigeno ir antikūno jungimosi reakcijos pirmojoje stadijoje antigeno determinantė greitai jungiasi su antikūno aktyviuoju centru; antroji stadija vyksta lėčiau – susidaro imuninis molekulių kompleksas.

Antikūnai dažnai būna mažesni už antigenus, ypač kai į organizmą patenka ne molekulė, o ląstelė – gyvulinė arba mikrobinė. Tačiau antikūnų yra daugiau, jie apsupa antigeną, bet jo sunaikinti nepajėgia. Tai atlieka komplemento sistema ir specialios ląstelės (pvz., limfocitai).

Skirstymas ir klasifikacija.

Kiekvienam antigenui organizme formuojami ir sudaromi specifiniai antikūnai tik tam antigenui, todėl antikūnų yra labai įvairių, o kiekvienas iš jų naikina tik tuos mikroorganizmus, jų nuodus ar svetimus baltymus, dėl kurių jis susidarė. Pagal būdingas fizines, chemines, struktūrines, funkcines ir antigenines ypatybes skiriamos penkios antikūnų klasės (taip pat yra ir šių klasių poklasiai).

Yra išskiriamos 5 pagrindinės antikūnų, o tiksliau kalbant imunoglobulinų (Ig) klasės: A, D, E, G, M.

IgG – sudaro ~75% visų serumo antikūnų ; saugo organizmą nuo į jį patekusių antigenų, dažniausiai infekcijos sukėlėjų;

IgA – yra prakaito, ašarų, seilių, bronchų sekreto, žarnyno turinio sudėtyje;

IgE – dalyvauja alerginėse reakcijose;

IgM – natūralūs antikūnai, tarp jų ir kraujo grupių agliutinogenai;

IgD – nuo jo priklauso padidintas jautrumas kai kuriems vaistams, pvz., penicilinui.

(Plč. žr. term. ↑ Imunoglobulinai)

Antikūnai gali būti klasifikuojami pagal įvairias savybes, keletas iš jų:

antiinfekciniai arba antiparazitiniai, sukelia žūtį arba sutrikdo infekcijų ar parazitų sukėlėjų gebėjimą egzistuoti;

antitoksiniai, nesukelia sukėlėjo ar parazito žūties, bet nukenksmina jų išskiriamus toksinus;

antikūnai, kurie yra ligų liūdininkai ir jų buvimas organizme signalizuoja, kad imuninė sistema jau buvo susidūrusi su šiuo sukėlėju (patogenu), bet nevaidina jokio vaidmens kovojant organizmui su šiuo sukėlėju;

autoantikūnai, prieš savas medžiagas susidarę antikūnai, jie sukelia autoimunines ligas;

antikūnai susidarę prieš kitų organizmų tokios pačios biologinės rūšies antigenų audinius ar ląsteles, pvz., persodinant inkstus, kepenis, kaulų čiulpus, perpilant nesuderinamą kraują;

antikūnai prieš kitų biologinių rūšių organizmų antigenų audinius ar ląsteles, pvz., negalima persodinti organus tarp evoliuciškai artimų rūšių (šimpanzės kepenis persodinti žmogui) arba rūšims, turinčioms artimas imunologines ir antigenines charakteristikas (negalima persodinti kiaulės organų žmogui) ir kt.