Biologiškai aktyvių medžiagų svarba organizmui.

Mineralinės medžiagos kartu su baltymais, angliavandeniais, riebalais ir vitaminais yra gyvybiškai svarbūs žmogaus mitybos maisto komponentai, kurie yra būtini gyvųjų audinių cheminių struktūrų statybai ir biocheminių bei fiziologinių procesų realizavimui, reikalingi organizmo gyvybinių funkcijų palaikymui ir funkcionavimui.

Iš šios grupės išskiriant tik mineralines medžiagas, galima pasakyti, kad jos žmogaus organizmui yra ne ką mažiau svarbios negu likę komponentai. Jeigu jų maiste nebūtų visiškai, organizmas po kurio laiko – žūtų. Kai maiste trūksta tik tam tikrų mineralinių medžiagų, tai labai sutrinka atskirų organų veikla. Mineralinės medžiagos turi didelės reikšmės mūsų organizmo ląstelėse vykstantiems procesams.

Žinoma nereikia pamiršti ir tai, kad visų gyvų sistemų gyvybinė veikla pasireiškia įvairių cheminių junginių molekulių sąveika. Aptikta daugiau kaip 80 cheminių elementų, įeinančių į gyvosios gamtos komponentų sudėtį, 27 iš šių elementų atlieka tam tikras funkcijas, kiti – patenka į organizmus su maistu, vandeniu ar oru.

vanduo, aplamai yra terpė, kurioje vyksta įvairios organizmo reakcijos; be jo negalėtų būti pašalinti iš organizmo medžiagų apykaitos produktai; jis yra ląstelių ir audinių sudedamoji dalis; su vandeniu į organizmą patenka įvairių mineralinių medžiagų.

Mineralinių medžiagų reikšmė organizmui.

Mineralinės medžiagos – neorganinės kilmės medžiagos (ir jų druskos), o tai jau sako, kad jos nesigamina nei augaluose nei gyvūnuose, jos turi būti gaunamos iš išorės, t.y. jos aptinkamos maisto produktuose.

Mineralai yra ypač būtini normaliam organizmo funkcionavimui – nervų sistemos veikloje (nervų sistemos pralaidumui);

raumenų susitraukimams;

kaip elektrolitai vandens druskų balanso pusiausvyrai palaikyti;

energijos organizme išskyrimui;

dalyvauja kaip statybinė medžiaga žmogaus kūno audiniams (kalcis ir fosforas yra kaulinio audinio sudedamoji dalis, cinkas dalyvauja testosterono sintezėje);

palaiko šarmų ir rūgščių pusiausvyrą (min.medž. maisto produktuose yra kaip katijonai – teigiamo krūvio jonai: kalcis, kalis, magnis, natris, ir anijonai – neigiamojo krūvio jonai: siera, fosforas, chloras), todėl nuo jų tarpusavio santykio priklauso produkto rūgštinės ar šarminės savybės);

kraujo sudėties normalizavimui ir krešėjimui;

augimo ir atsistatymo procesams;

yra kai kurių fermentų struktūrų sudedamoji dalis;

reikalingi virškinimo sultims susidaryti;

organizmo medžiagų apykaitos reguliavimui;

jos labai svarbios vidaus sekrecijos liaukų veiklai ir kt.

Be to, kalbant apie mineralinių medžiagų gebėjimą palaikyti silpną šarminę organizmo skysčių reakciją, reikia pasakyti, kad maisto produktai, kuriuose gausu kalcio, magnio, natrio ir kalio, yra šarmingi. Tai daugiausia augaliniai produktai — daržovės, vaisiai, ankštiniai augalai, taip pat kai kurie gyvuliniai maisto produktai — pienas, kefyras, grietinė.

Produktai, kuriuose esama daug sieros, fosforo ir chloro – yra rūgštūs produktai. Tai mėsos ir žuvies gaminiai, duona, kiaušiniai, kruopos ir kt. Maitinantis daug rūgščių medžiagų turinčiais produktais, sutrinka organizmo apsauginės funkcijos, mažėja atsparumas ligoms, dažniau sergama inkstų ir kitomis ligomis. Todėl reikėtų stengtis, kad racione būtų ir šarmingų produktų.

Mineralinių medžiagų įvairovė ir skirstymas pagal grupes.

Organizmo sudėtyje yra pakankamai didelė įvairovė mineralinių elementų ir jie skirstomi į makro- ir mikro- elementus. Tai yra priklausomai nuo to, kokie jų kiekiai reikalingi organizmui, arba sakant kiek kitaip – elementai, įeinantys į organizmo ląstelių sudėtį pagal tam tikrus jų kiekius.

Dažniausiai pasitaiko pora skirstymo būdų, pagal kuriuos jie patenka į vieną ar kitą grupę. Pvz., makroelementai tai tie, kurių per parą reikia ne mažiau 200 mg, kitaip sakant turi būti daugiau nei 200 mg/paroje. mikroelementai – jų poreikis yra mažiau nei 200 mg per parą.

Kitas sutinkamas skirstymas yra pagal tai, kiek mineralinių medžiagų yra organizme. Pvz., mineralinės medžiagos, kurių organizme yra daugiau kaip 5 gramai – makroelementai, ir kurių organizme yra mažiau kaip 5 gramai – mikroelementai.

Skirstant pagal šias grupes, kartais tam tikri elementai patenka tai į vieną, tai į kitą grupę, pvz., geležis pagal vieną skirstymą gali būti priskirtas makroelementams, o kitą kartą skirstant pagal kitas savybes jis gali atsirasti mikroelementuose, bet pačios esmės tai nekeičia. Mano asmenine nuomone, tai vienokie ar kitokie skirstymai yra tik sąlyginiai ir pagrindinės esmės nekeičia. Todėl paprastai kalbant, juos galima suskirstyti taip: makroelementai – jų kiekis organizme yra ir yra reikalingi didesniais kiekiais, o mikroelementai – jų kiekis organizme yra ir yra reikalingi mažesniais kiekiais.

Makroelementai	Mikroelementai	Ultramikroelementai
Deguonis 65 -75 Anglis 15 – 18 Azotas 1,5- 3 Vandenilis 8 – 10 Magnis 0,02- 0,03 Kalis 0,15- 0,4 Natris 0,02 – 0,03 Kalcis 0,04- 2,00 Geležis 0,01 – 0,15 Siera 0,15 – 0,2 Fosforas 0,20 – 1,00	Aptinkami labai mažais kiekiais: nuo 0,001 iki 0,000001 boras kobaltas varis molibdenas Cinkas vanadis jodas bromas	Kiekis neviršija 0,000001 Uranas Radis Auksas Gyvsidabris Berilis Cezis selenas

Dauguma mikro- ir makroelementų (išskyrus deguonį, vandenilį ir azotą) į organizmą patenka kartu su maistu, vandenių ar maisto papildų formoje. Bet, ko gero, makro- ir mikroelementų reikšmei žymėti sąvoka „mineralai” nevisai tinka. Tai ypač yra pamėgę vaistų ir biologiškai aktyvių papildų gamintojai, pvz., vitaminų ir mineralų kompleksas. Iš mokslinės pusės „mineralas” yra tik gamtinis cheminis junginys arba laisvasis elementas, susidaręs dėl Žemės plutoje vykstančių cheminių ir fizinių procesų ir turintis tam tikrą atomo sandarą. T.y. tinka apibūdinti tik geologinės prigimties kūną su kristaline struktūra.

Bet kaip ten bėra, visi maisto papilduose esantys mikro- ir makroelementai dažniausiai vadinami mineralais, t.y. mineralinių medžiagų maisto papildai. Kalbant bendrai apie mineralines medžiagas, bendrai kaip tokią sąvoką, trumpai galima paminėti, kad tai yra cheminiai elementai, kurie būtini palaikyti normaliai gyvybinei organizmo veiklai. Jų koncentracija organizme yra tūkstantosios procento dalys ir mažesnės, didesnioji jų dalis yra metalai (pvz., metalai – geležis, varis, cinkas…, nemetalai- selenas, fluoras..). Audiniuose kaupiasi mikroelementai esantys aplinkoje vandenyje tirpios formos.

Makroelementai.

Šiuos elementus galima priskirti kaip svarbius gyvo organizmo kūno sudarymui ir pagrinde atlieka statybines bei reguliacines funkcijas (kartu su mikroelementais). Jų organizmui reikia didesniais kiekiais.

Pirmiausia galima paminėti tokius elementus, kurie yra biogeninės kilmės (atsirandantis iš gyvo organizmo, susijęs su juo, stimuliuojantis organizmą) arba dar minimi kaip organogeninės (geol., susidaręs dėl organizmų gyvybinės veiklos arba iš gyvūninių ar augalinių liekanų, pvz., uolienos, mineralai) kilmės – deguonis O, anglis C, vandenilis H, azotas N. Iš jų daugiausiai yra sudarytos organinės medžiagos – baltymai, angliavandeniai, riebalai ir nukleino rūgštis.

Prie makroelementų taip pat priskiriami : Kalis K, Kalcis Ca, Magnis Mg, Natris Na, Siera S, Fosforas P, Geležis Fe.

Mikroelementai.

Šių medžiagų organizme yra pakankamai mažais kiekiais, bet jie dalyvauja biocheminiuose procesuose ir yra reikalingi gyviems organizmams. Fiziologinei organizmo vidaus terpės sudėties ir savybių dinaminiam pastovumui (homeostazė, visuma prisitaikomųjų reakcijų, kad nekistų kūno temperatūra, kraujospūdis, cukraus kiekis kraujyje ir pan.) palaikyti reikia, pirmiausia, organizmo audiniuose kokybiškos ir kiekybiškos mineralinių medžiagų sudėties.

Taipogi reikia pažymėti, kad kuo organizme junginių koncentracija mažesnė, tuo sunkiau nustatyti elemento biologinį vaidmenį ir nustatyti junginius, kurių susidaryme jis dalyvauja.

Šiuo metu žinoma daugiau kaip 30 mikroelementų, kurie yra reikalingi gyvybinėms funkcijoms palaikyti. Keletas iš jų: chromas Cr, Cinkas Zn, Bromas Br, Fluoras F, Jodas I, Kobaltas Co, manganas Mn, Molibdenas Mo, Selenas Se, Vanadis V, Varis Cu ir kt.

Biologiškai aktyvių medžiagų sąveika organizme.

Organizme vykstant vitaminų, mikro- ir makroelementų įsisavinimo procesams yra galima antagonistinė (neigiama sąveika, nesutaikomai priešiškas,veikiantis slopinančiai) ar sinergetinė (teigiama sąveika, veikiantis ta pačia kryptimi,sustiprinantis vienas kitą) sąveika tarp skirtingų komponentų.

Pagrindinė mineralinių medžiagų trūkumo priežastis yra neteisinga ir vienarūšė mityba. Taipogi nekokybiškas geriamasis vanduo, prie trūkumo prisideda ir geologiniai regionų žemės ypatumai (endeminiai rajonai, mineralų trūkumas dirvožemyje), stiprūs kraujavimai ir ligos (pvz.,opinis kolitas), alkoholizmas, kai kurių vaistų vartojimas.

Taip pat sąveikose tarp biologiškai aktyvių medžiagų (tame tarpe vitaminų, makro- ir mikroelementų, vaistinių preparatų) gali susidaryti tokias sąlygos, kai vienu metu vartojant du ar daugiau preparatų (elementų) yra sukeliamas toks efektas, kurio, ko gero, galimai nebūtų juos vartojant atskirai. Todėl kokybiškuose papildų kompleksiniuose preparatuose yra naudojamos įvairios gamybos technologijos. Dėl to preparatų kompleksai vartojimo metu yra išlaisvinami arba įsisavinami tam tikru momentu arba tam tikroje žarnyno vietoje, kad būtų kuo mažesnis priešiškumas tarp atskirų elementų.

Kai kada, priešiškumas tarp elementų (pvz., įsisavinimo slopinimas tarp dviejų skirtingų elementų), gali pakrypti į tokio elemento naudos pusę, kurio tuo momentu (pvz., tam tikroje žarnyno vietoje įsisavinimo proceso metu) yra daugiau.

Tokių galimų, teigiamų ir neigiamų, sąveikų pavyzdžiai:

• vitaminas A – kartu su vitaminais E ir C yra labiau apsaugotas nuo oksidacijos, o cinkas yra reikalingas vitamino A metabolizmui ir jo perdarymui į aktyvią formą;

• vitaminas B1- vitaminas B6 sulėtina vitamino B1 perėjimą į biologiškai aktyvią formą, o vitaminas B12 sustiprina vitamino B1 alergines reakcijas; kobalto jonas, esantis vitamino B12 molekulėje, gali veikti vitaminą B1 neigiamai;

• vitaminas B6 – kobalto jonas, vitamino B12 molekulėje, gali turėti vitamino B6 ardantį poveikį;

• vitaminas B9 – cinkas sutrikdo vitamino B9 įsisavinimą dėl netirpių kompleksų susidarymo, bet vitaminas C padeda išsaugoti vitaminą B9 audiniuose;

• vitaminas B12 – vitaminų B1 ir C, geležies ir vario poveikis gali silpninti vitaminą B12;

• vitaminas E – vitaminas C atstato oksiduotą vitaminą E, o selenas kartu su vitaminu E sustiprina viens kito antioksidantinį poveikį;

• geležis – kalcis ir cinkas mažina geležies pasisavinimą; vitaminas A padidina geležies pasisavinimą, o hemoglobino lygis, vartojant kartu geležį ir vitaminą A, aukštesnis nei vartojant tik geležį; vitaminas C padidina geležies pasisavinimą;

• magnis – vitaminas B6 padeda pasisavinti magnį bei patekti ir išlaikyti magnį ląstelėse; kalcis mažina magnio pasisavinimą;

• kalcis – vitaminas D padidina kalcio biopasiekiamumą ir padeda jį pasisavinti kauliniam audiniui; cinkas ir geležis mažina kalcio pasisavinimą;

• cinkas – vitaminas B9 (folio rūgštis) sutrikdo cinko pasisavinimą susidarant netirpiems kompleksams; kalcis ir geležis mažina cinko pasisavinamumą žarnyne; vitaminas B2 padidina cinko biopasiekiamumą;

• varis – cinkas menkina vario pasisavinimą (beje, jie abu turi abipusį antagonistinį poveikį mažinantį viens kito pasisavinimą);

• manganas – kalcis ir geležis blogina mangano pasisavinimą;

• chromas – geležis sumažina chromo pasisavinimą;

• molibdenas – varis sumažina molibdeno pasisavinimą.

Mineralinės medžiagos ir sportas.

Sportininkams mineralai, beje kaip ir vitaminai, reikalingi didesniais kiekiais negu vedant įprastą ir ramų gyvenimo būdą. Mineralai yra reikalingi raumens susitraukimuose ir nervinių ląstelių signalų perdavimui. Mūsų organizmo audiniai turi savyje skysčių kaip ir ląstelės viduje, taip ir tarpląstelinėje erdvėje. Abiejuose skysčiuose yra ištirpę mineralai, kurie tarpusavyje suderintai veikdami reguliuoja vandens balansą iš abiejų ląstelės membranos pusių.

Elektrolitinis balansas reikalingas normalios sveikatos palaikymui (natris reguliuoja tarpląstelinį skysčių balansą, kalis reguliuoja skysčius ląstelės viduje). Natris pagrinde į organizmą patenka valgomąja druska apdorotų maisto produktų pavidale, žinoma ja piktnaudžiauti nederėtų. Dalis natrio gali būti pašalinta iš organizmo treniruočių metu su prakaitu. Bet, kadangi įprastas mitybos racionas turi pakankamai šios medžiagos ir jo kiekiai organizme dažnai pasipildo (beje, organizmas gali turėti jo ir atsargų), tai nėra poreikio jos vartoti papildų formoje.

Kitą vertus, žymus natrio stygius gali atsirasti, pvz., tokių ilgai trunkančių sportinių varžybų metu kaip triatlonas. Šių varžybų metu, žinoma ir po jų, reiktų vartoti specialius gėrimus, kurių sudėtyje būtų natrio. Jis padeda atstatyti buvusį skysčių ir druskų balansą organizme. O paprasto vandens vartojimas labai dideliais kiekiais gali skatinti natrio ir kitų elektrolitų ištirpdymą (atskiedimą, balanso sutrikdymą), o tai jau gali neigiamai paveikti sportininko pasiekimų rezultatus bei savijautą.

Tuo tarpu kalis, veikdamas ląstelės viduje ir reguliuodamas skysčio balansą, taipogi dalyvauja palaikant normalų širdies ritmą, padeda susitraukti raumenims, reguliuoja kraujo spaudimą ir padeda nugabenti maitinimo medžiagas iki ląstelių. Skirtingai nuo natrio, kalis nėra kaupiamas organizme atsargose ir reikia sekti, kad mitybos racione būtų produktų turinčių kalio (bananai, apelsinai, pomidorai ir kt.).

Kultūrizme, ypač tarp profesionalų, pasitaiko atletų vartojančių diuretikus (vaistai, skatinantys šlapimo išsiskyrimą) norint numesti prieš varžybas nereikalingą svorį (vandenį), išryškinti raumenų reljefą. Diuretikai gali iš organizmo pašalinti kalį ir kitus elektrolitus, o į tai neatsižvelgus gali prasidėti pavojingas gyvybei jų balanso sutrikdymas, kas gali pasibaigti ir mirtimi. Netinkamas diuretikų vartojimas yra rizikingas, o galima pavojinga grėsmė yra didesnė už galimą gautą naudą.

Taigi, sporte (ir ne tik) mineralai yra svarbūs neorganiniai elementai, kurie reikalingi metabolizmo palaikymui, tarnauja kaip statybinė medžiaga audiniams, yra svarbus komponentas hormonams ir fermentams, dalyvauja reguliuojant metabolizmo ir nervų sistemos procesus.

Mineralų trūkumas atletų organizme gali atsirasti kaip ir dėl netinkamai sustatyto mitybos raciono, kaip ir dėl intensyvių ir/arba per ilgų treniruočių. Tokiu metu, kai mineralų patekimas į organizmą neatitinka normų, sportiniai pasiekimai gali blogėti ir tuomet, ko gero, būtų tikslinga vartoti mineralus papildomai papildų formoje. Be to, papildomas mineralų vartojimas, gali pakelti sportinius rodiklius tiems sportininkams, kurie netgi neturi aiškaus mineralų deficito požymių.

Kai kurie iš mineralų, esant atitinkamoms sąlygoms, veikia sportininko sveikatą teigiamai. O tokie faktai kaip –

kalcio vartojimas atletams, linkusiems į ankstyvą osteoporozę, gali padėti išsaugoti kaulinės masės tankį;

kalcio vartojimas įtakoja kūno struktūrą;

geležies vartojimas, eilėje atvejų, atletams kenčiantiems nuo jo deficito ir/arba anemijos padeda pagerinti sportinius rodiklius;

fosfatų vartojimas pakelia deguonies absorbciją, anaerobinį slenkstį, pakelia ištvermę treniruotės metų (padeda atlikti 8-10% didesnės fizinių pratimų apimties);

natrio (natrio chlorido, valgomosios druskos) vartojimas atletų racione, pirmosiose treniruotėse karštomis dienomis, padeda palaikyti vandens balansą ir pristabdyti organizmo skysčių praradimą;

cinko vartojimas treniruočių metu, trukdo imuninės funkcijos mažėjimui, kylančios dėl intensyvių pratimų ir t.t.

– rodo, kad esant atitinkamoms sąlygoms, kai kurie mineralai padeda pakelti treniruotės metu krūvio apimtį ir/arba pagerina adaptaciją treniruočių apkrovoms.

Žinoma yra ir tokių mineralų (chromas, boras, vanadis..), kurių naudingos savybės sportininkams nėra dar pakankamai ištyrinėtos ir žinomos.

Taigi, apibendrinant teigti, kad žiūrint iš stiprinančios sportinius rodiklius pusės, mineralinių medžiagų papildai neturi jokios naudos, o jų vartojimas yra betikslis, neatitinka šiuolaikinių esamų mokslinių duomenų.

Mineralinių medžiagų klasifikacija (O.A.Gromovas 2003):

1) Pagal gyvybišką svarbą:
būtini – Fe, I, Сu, Zn, Со, Cr, Mo, Se, Мn
sąlyginiai/dalinai būtini – As, В, F, Li, Ni, Si
toksiški – Al, Cd, Pb, Hg, Be, Ва, V, Тl
potencialiai toksiški – Ge, Au, In, Rb, Ag, Ti, Те, U, W, Sn, Zr ir kt.

2) Pagal imunomoduliacinį efektą:
būtini imuninei sistemai – Fe, I, Cu, Zn, Co, Cr, Mo, Se, Mn, Li
imunotoksiški – Al, As, B, Ni, Cd, Pb, Hg, Be, V, Tl, Ge, Au, Sn ir kt.

Pastaba: F, Li, Ni, Si priskiriami dalinai-būtiniems mikroelementams, o As, В, Ge patenkant pertekliškai gali pasireikšti toksiškai imuninei sistemai, bet jie gali būti įtraukti į vitaminų – mineralų kompleksus. Todėl reiktų atminti, kad tokių preparatų paskyrimas ir vartojimas turi būti griežtai pagrįstas laboratoriniais tyrimų įrodymais, kurie įrodo jų deficitą (jo priežastis gali būti nuolatinėje geografinėje gyvenamojoje vietoje esantis elemento deficitas).

Lentelėje nurodytas trumpas keleto svarbiausių mūsų organizmui mineralinių medžiagų aprašymas.

Mineralinės medžiagos	Paros norma	Funkcijos	Trūkumo požymiai	Maisto produktai
Kalcis	1 g	Sudaro pagrindinę kaulų ir dantų masę, turi reikšmės nervų, raumenų, širdies darbui, dalyvauja kraujo krešėjime.	Lėčiau kreši kraujas, minkštėja kaulai, vaikai suserga rachitu.	Pienas, brokoliai, varškė, kiaušiniai, kruopos, sūris.
Fosforas	1-2 g	Kaulų sudedamoji dalis; svarbus fermentų, raumenų veiklai, energijos gamybai.	Gali pradėti kalkėti audiniai, krinta svoris, mažėja apetitas, padidėja tikimybė susirgti rachitu.	Pieno produktai, jogurtai, mėsa, žuvis, bulvės, įvairios daržovės, riešutai.
Magnis	250 mg	Kaupiasi kauluose, svarbus medžiagų, ypač riebalų, apykaitai, skatina širdies ir raumenų susitraukimus, stimuliuoja nervų sistemos veiklą.	Padidėja nervų sistemos jaudrumas, gali atsirasti traukuliai, ima kalkėti kraujagyslės.	Augaliniai maisto produktai: lapinės, ypač žalios, daržovės, pupelės, grūdinės kultūros, pienas, mėsa.
Kalis	2,5-5 g	Skatina druskos skyrimąsi iš organizmo, reguliuoja nervinių impulsų perdavimą, raumenų susitraukimus, vandens balansą ląstelėje, širdies ritmą.	Nusilpsta raumenys, pradedama dažniau sirgti kvėpavimo takų ligomis, ima trikti širdies ritmas.	Mėsa, žuvis, vaisiai, daržovės. Ypač daug riešutuose, džiovintuose vaisiuose,sėlenose, kviečiuose, piene ir jo produktuose.
Natris	1 g	Palaiko vandens balansą organizme, stimuliuoja nervų veiklą.	Žmogų pykina, jis jaučiasi išsekęs, prasideda raumenų traukuliai.	Valgomoji druska, mėsa, žuvis,pienas, kiaušiniai, paukštiena.
Geležis	10-15 mg	Yra eritrocitų (kraujo ląstelių) sudedamoji dalis, padeda aprūpinti audinius ir organus deguonimi.	Jaučiamas nuovargis, oda išblykšta, prasideda mažakraujystė.	Javai, tamsiai žalios daržovės, lapinės daržovės, kepenys, kiaušinio trynys,paukštiena, riešutai, mėsa
Chloras	36 mg	Dalyvauja organizmo vandens apykaitoje.	Slenka plaukai, krenta dantys, pablogėja virškinimas.	Valgomoji druska, mėsa, pienas, kiaušiniai.
Varis	0,9-2 mg 1000 µg	Padeda absorbuoti geležį, yra eritrocitų sudedamoji dalis.	Mažakraujystė, nervų, kaulų, odos ligos.	Riešutai, ankštinės kultūros, grūdinės kultūros, kepenys, moliuskai.
Manganas	2,5 mg	Aktyvina fermentus, reikalingas kaulų vystymuisi.	Juntama raumenų įtampa, padidėjęs nervingumas.	Kepenys, riešutai, grūdai, vaisiai, daržovės.
Jodas	150 µg	Reguliuoja skydliaukės veiklą.	Fizinės ir psichinės energijos sumažėjimas, medžiagų apykaitos sutrikimai, gali išsivystyti struma.	Jūros gėrybės – žuvys, moliuskai, dumbliai, nevalyta druska ir t. t.
Cinkas	10 mg	Yra fermentų sudedamoji dalis, padeda gyti žaizdoms.	Sulėtėja augimas, žaizdų gijimas.	Jūros gėrybės, pienas, mėsa, kepenys, paukštiena, kviečių daigai.
Selenas	55 µg	Sulaiko ir saugo vitaminą E ląstelėse.	Išryškėja priešlaikiniai senėjimo procesai, sutrinka augimas, kasos, širdies veikla, padidėja galimybė susirgti vėžiu.	Mėsa, kiaušiniai, pienas, jūros produktai, javų daigai.