Chromo biologinės savybės organizme (mitai ar realybė).

chromas padeda palaikyti normalią maistinių makro medžiagų apykaitą, taip pat padeda palaikyti normalią gliukozės koncentraciją kraujyje. Chromas yra svarbus pagrindinių maistinių medžiagų normaliai apykaitai – gerina angliavandenių, riebalų ir baltymų apykaitą organizme. Kadangi chromas labiausiai dalyvauja angliavandenių apykaitoje, tai jis padeda išlaikyti normalų kūno svorį ir atsikratyti antsvorio. T. y. kuo daugiau valgoma paprastųjų greitų angliavandenių (pvz., saldumynų), tuo greičiau netenkama chromo atsargų, o trūkstant organizme chromo yra jaučiamas padidėjęs potraukis saldumynams.

Taigi, chromo papildų vartojimas padeda išspręsti problemas su antsvoriu. Tokius ar panašius aprašymus mes galime išvysti chromo preparatų informaciniuose lapeliuose arba vos ne kiekviename internetiniame portale, kurie suteikia šiokios tokios informacijos apie chromą. Bet ar taip yra iš tiesų? Šį ir dar kitokius klausimus pabandysime panagrinėti šiame straipsnyje.

Dažniausiai aptinkami teiginiai.

Kai kuriuose straipsniuose apie chromą galima aptikti informacijos, kad chromas yra svarbus insulino apykaitai ir padeda jam kontroliuoti cukraus kiekį kraujyje (jis skatina gliukozės patekimą iš kraujo į ląsteles ir jos panaudojimą energijos gamybai), taip pat reikalingas gliukozės toleravimo faktoriui.

Kitame interneto portale randama informacija, kad chromas jau įeina į insulino sudėtį ir žinoma tokiu būdu reguliuoja cukraus kiekį kraujyje. Dar kituose straipsniuose minima, kad chromas aktyvina daugelį fermentinių reakcijų arba net įeina fermento tripsino sudėtį.

Tiesą pasakius, šiuos teiginius patvirtinančios informacijos įvairiuose biochemijos leidiniuose man nepavyko rasti. Ten aplamai neminima, kad chromas būtų būtinas ar kokiu tai būdu dalyvautų insulino funkcijose, tuo labiau būtų jo sudėtyje, vienokiu ar kitokiu būdu būtų reikalingas gliukozės kontroliavimui kraujyje ar jos toleravimui ir kad įeitų į tripsino sudėtį.

Nemažiau abejonių kelia straipsniai, kuriuose jis reklamuojamas kaip patikima alternatyva anaboliniams steroidams ir yra priemonė, kuri stimuliuoja raumens augimą. Jei tai būtų taip, tai profesionalių sportininkų tarpe chromas būtų labai populiarus ir naudojamas. Bet taip nėra.

Tokie teiginiai, kad chromas yra labai gyvybiškai svarbus elementas, kuris padeda insulinui atlikti jo pagrindinę funkciją (nugabenti gliukozę į ląsteles); dalyvauja ląsteliniame lygyje aminorūgščių pasisavinimo procesuose; arba kai jo vartojimo šalininkai mėgsta pabrėžti tą faktą, kad padidintos chromo dozės gali pagreitinti aminorūgščių įsisavinimą, taip pagreitindamas raumeninės masės sintezę – yra pakankamai abejotini.

Apibendrinimas.

Tikslus chromo veikimo mechanizmas organizme dar kol kas, šiandienai iki galo nėra ištirtas. Biologinėse sistemose stabiliausias yra trivalentis chromas (Cr³⁺ arba žymimas Cr ІІІ).Cheminiuose junginiuose gali būti ir Cr²⁺ ir Cr⁶⁺. Taigi, žmogaus organizmui reikalingo trivalenčio chromo tikslus mechanizmas dar neaiškus ir vis labiau kyla klausimas – ar jis reikalingas sveikam žmogui?

Bet kaip ten bebūtų, dažniausiai teigiama, kad jis dalyvauja angliavandenių ir lipidų apykaitoje. Nors ir vėl yra teigiančių, kad, pvz., chromo trūkumo organizme poveikis gliukozės toleravimo faktoriui irgi yra prieštaringas, o jo biologiškai aktyvi forma (Cr³⁺) tame procese vaidina mažą vaidmenį.

Ką gi mes išties žinome apie chromą? Chromas yra elementas, kuris aptinkamas augalų ir gyvūnų audiniuose. Žmogaus organizme jo yra kauluose, odoje, raumenyse. Visame žmogaus organizme chromo aptinkama iki 12 mg, senstant jo kiekis mažėja.

Fizinės veiklos metu ir po jos, kai kurie chromo kiekiai (iki 10 μg) yra pašalinami iš organizmo kartu su šlapimu. Taipogi maisto racionas, kuriame gausu paprastųjų angliavandenių (cukrus), gali skatinti jo mažėjimą organizme.

Labai mažas chromo normas, kurios tikriausiai yra reikalingos normaliai sveikatai, labai lengvai galima gauti teisingai maitinantis. Maistinis chromo šaltinis yra alaus mielės, sveiko grūdo maisto produktai (pvz., rupi, neskaldytų grūdų duona), pupos, mėsa, žalios austrės, grybai, obuoliai su odele, vynas, alus. Visi minimi maisto produktai chromo turi nedaug.

Chromas gali įtakoti organizmą šalinti kitus esamus mineralus ir slopinti geležies pasisavinimo procesus.

Chromas ir sportas.

Nors, chromo papildų (pvz., chromo (III) pikolinato, chromo (III) polinikotinato, chromo chlorido CrCl₃) biologinių funkcijų mechanizmas visiškai nėra aiškus ir gaunama iš jų nauda nėra įrodyta, jis tebėra vartojamas. O tokių papildų gebėjimas įtakoti raumeninės masės augimą yra ginčytinas klausimas.

Žinoma reikia pripažinti, kad kai kurie tyrinėtojai iškelia prielaidą, kad chromas gali padidinti sausą raumeninę masę ir netgi mažina poodinį riebalinį kiekį. Bet kitą vertus yra ir tokių, kurie su tuo nesutinka. Šiai dienai, dauguma turimų mokslinių duomenų nepagrįsti ir turi spragų.

Vieno iš tokių mokslinio eksperimento metu sportininkams (futbolininkams) buvo duodama kasdien chromo pikolinato 200 μg, devinių savaičių treniruočių periodu. Jų metu jie treniravosi su svoriais ir atlikdavo bėgimo pratimus. Jiems pradedant vartoti papildus, viso šito proceso metu ir pasibaigus jam, buvo vertinama jų mityba, chromo šalinimas su šlapimu, išmatuojamos kai kurios kūno vietos, išmatuodavo poodinio riebalų kiekio ir raumeninės masės procentą, išmatuodavo sportininkų jėgą. Taigi galų gale suvedus rezultatus, chromo papildų vartojimas (palyginus su grupe, kuri vartojo placebo) nepadėjo nei raumeninės masės augimui, nei jėgos padidėjimui, nei riebalų deginimui.

Atsižvelgiant į chromo kaip maisto papildo savybes, kurios iš tikro neatitinka skelbiamoms, jo vartojimas geriausiu atveju jums nieko neduos (ir tai geriausiu atveju). Ir nors klinikinių tyrimų metu buvo pastebėta, kad chromas gali skatinti insulino veikimo efektą ligoniams sergantiems cukriniu diabetu. Jo, kaip preparato veikiančio anabolizmo procesus (veikiančio per hormoną insuliną), poveikis sveikiems žmonėms yra neveiksmingas (nei raumeninės masės auginime, nei riebalinio audinio mažinime). Tokiu būdu, nepaisant jo terapinės naudos gydant cukrinį diabetą, chromas neturėtų būti svarstomas kaip papildas sportininkams.

Beje reikėtų paminėti ir tokį faktą, kad vieno tyrimo metu su graužikais buvo pastebėta, kad chromo pikolinato vartojimas labai didelėmis dozėmis (viršijant 300 kartų normalią nekenksmingą normą), gali pažeisti chromosomas – ląstelės branduolio elementus, kuri saugo didžiąją dalį ląstelės genetinės informacijos. Apibendrintai ir paprastai galima pasakyti tiesiog pažeidžia DNR. Chromosomos suirdavo, o tokia reakcija gali sukelti vėžio išsivystymą.

Kitų papildų naudojimas, tokių kaip chromo nikotinatas ir chloridas, tokių pasekmių nesukeldavo. Žinoma tai buvo pastebėta tik naudojant labai dideles dozes, ko blaiviai mąstantis, ko gero, tikrai nedarytų.

Chromo neigiamas poveikis.

Grynas chromas pakankamai toksiška medžiaga, o metalinės jo dulkės įkvepiant dirgina plaučius. Pvz., chromo (VI, Cr⁶⁺) oksidas yra stiprus oksidatorius, jis yra toksiškas. Pramonėje dirbant su chromo medžiagomis reikia laikytis apsisaugojimo priemonių. Šešiavalentis chromas turi ne tik toksiškų savybių, bet pasižymi ir kancerogeninėmis.

Šešiavalentis chromas absorbuojamas žymiai lengviau nei trivalentis. Organizmo ląstelėse jis virsta trivalenčiu ir gali jungtis su baltymais bei nukleorūgštimis. Organizme jis paprastai neužsilaiko, nors netirpios formos gali likti tam tikrose organizmo vietose.

Prarijus chromą pasireiškia pykinimas, vėmimas, pilvo skausmai. Chromo junginiams patekus pro kvėpavimo takus pasireiškia nosies, akių, gerklės, kvėpavimo takų dirginimas, deginimas, nudeginimas, kosulys. Ilgalaikis ir pasikartojantis šešiavalenčio chromo įkvėpimas (pvz., esant specifinėms darbo sąlygoms) yra padidintos rizikos faktorius susirgti nosies ir gerklės ligomis, dermatitu, alergijomis, rizika susirgti plaučių vėžiu ir kt.

Chromo paros norma.

Jei vis dėlto kalbėti apie chromą kaip apie reikalingą organizmui mikroelementą, tai ankščiau rekomenduojama jo paros norma siekdavo 50 – 200 μg, kartais net iki 300 μg (nors tokių rekomendacijų galima dar ir šiandien aptikti).

Šiandienai nustatytos rekomenduojamos paros dozės nėra nustatyta, kai kada ji gali būti minima iki 35 μg suaugusiam vyrui, suaugusios moters norma kiek mažesnė – 25 μg. Daug didesnės chromo junginių dozės, pvz., chromo chlorido (CrCl₃) yra nuodingos.

O jeigu atsižvelgti į šiai dienai turimus tyrimus ir į tai, kad sveikam žmogui chromas labai ryškaus teigiamo poveikio neturi, ta norma gali būti ir dar mažesnė, kuri pilnai gali būti gaunama kartu su maistu. Nors, chromo kiekiai maiste irgi gali svyruoti priklausomai nuo dirvožemio, sezoniškumo, užterštumo, maisto rūšies ir pan. Neorganinio chromo junginiai pasisavinami blogai – tik apie 0,5 %.

Chromo trūkumas.

Na, o jei jau paminėjome chromo paros normas, tai galima paminėti ir kas dažniausiai minima jei yra jo trūkumas: padidėjęs gliukozės kiekis kraujyje ir jos pašalinimas su šlapimu; padidėjęs lipidų ir cholesterolio kiekis kraujyje bei žinoma padidėjęs aterosklerozinių darinių susidarymas; padidėjusi rizika ištikti insultui arba miokardo infarktui; centrinės nervų sistemos funkcijos pakitimai.

To trūkumo atsiradimo priežastys gali būti nepakankamas chromo kiekis dirvožemyje, gliukozės perteklius mitybos racione, taip pat baltos duonos ir miltinių gaminių; baltyminė dieta; fitino rūgšties perteklius maiste; nėštumas; senyvas amžius; stresas; intensyvi fizinė apkrova; infekcijos ir kt. Beje, maisto produktuose chromo aplamai yra nedideli kiekiai. Todėl nepilnavertės mitybos eigoje chromo gali pradėti stigti.

Chromo galima aptikti įvairiuose vitaminų-mineralų kompleksuose, ten jo normos dažniausiai nėra didelės. Didesnėmis normomis jis būna pavienio chromo preparatuose.

Darant trumpą išvadą – rekomendacijų dėl chromo vartojimo ar nevartojimo vienareikšmiškai negalima duoti. Kol dar nėra rimtų tyrimų bus tokių, kurie jį vartos, girs ir rekomenduos kitiems. Bei tokių, kurie nematys jame gaunamos teigiamos naudos. Todėl kokiai kategorijai priskirsite save? (Atsakymas lieka kiekvienam asmeninis).