Riebalų rūgštys. Kalbant bendrai - gamtiniai riebalai dažnai būna sudaryti iš mišrių riebalinių rūgščių (sočiųjų ir nesočiųjų). Sočiosios riebalinės rūgštys paprastai vyrauja gyvulinės kilmės riebaluose, o augalinių aliejų sudėtyje daugiau nesočiųjų riebalų rūgščių. Vieno organizmo organuose (pvz., žmogaus) gali būti skirtingos riebalų rūgštys. Žmogaus organizme dažniausiai sutinkamos tokios sočiosios riebalų rūgštys kaip palmitino ir stearino, o iš nesočiųjų daugiausia yra oleino, linolo, linoleno ir arachidono rūgščių. Dauguma riebalinių rūgščių yra sintetinami žmogaus organizme, bet polinesočiosios rūgštys (linolo ir α-linoleno rūgštis) nėra sintetinamos ir turi būti gaunamos su maistu. Tokios riebalų rūgštys vadinamos nepakeičiamosiomis (būtinosiomis). Pagrindiniai polinesočiųjų riebalinių rūgščių šaltiniai žmogui yra augaliniai aliejai, žuvų taukai ir pačios žuvys (lašišos, silkės, skumbrės), kurios gyvena šaltuose ir giliuose vandenyse. Įdomumo dėlei galima pasakyti, kad nesočiųjų riebalinių rūgščių trūkumas yra tas, kad jos gali lengvai reaguoti su kitomis medžiagomis ir poveikį joms daro aplinkos faktoriai, pvz., esant šviesai, deguoniui ar šilumai aliejai chemiškai kinta arba tiesiog genda. Dėl tos priežasties aliejų gamintojai jį apdoroja, pvz., nerafinuotas aliejus yra toks, iš kurio pašalintos tik mechaninės priemaišos; hidratuotas – nufiltruotas ir hidratuotas (pašalintos fosforo turinčios medžiagos); rafinuotas nedezodoruotas – filtruotas, hidratuotas, neutralizuotas (šarminė rafinacija), išbalintas; rafinuotas dezodoruotas – visos ankstesnės operacijos ir dezodoracija (kvapo pašalinimas). Gamintojai teigia, kad tokie aliejai išlaiko visas vertingas medžiagas ir tampa atsparesnis aplinkos poveikiui, bet jau senai žinoma, kad rafinuotas aliejus nors ir tampa atsparesnis šviesos, šilumos ir oro…

Sočiųjų riebalinių rūgščių pagrindinis skirtumas nuo nesočiųjų yra tas, kad jos savo struktūrinės grandinės sudėtyje neturi dvigubųjų ryšių, o nesočiosios riebalinės rūgštys turi. Nesočiosios riebalinės rūgštys, kurios turi vieną dvigubąjį ryšį, vadinamos mononesočiosiomis (monoeninės), o turinčios du ir daugiau dvigubųjų ryšių - polinesočiosios (polieninės) riebalų rūgštys. Mononesočiosios riebalinės rūgštys. Mononesočiosios riebalinės rūgštys yra jau kiek sudėtingesnės riebalinės rūgštys už sočiąsias riebalines rūgštis. Jų savybės ir poveikis yra daug palankesnis mūsų organizmui jau vien dėl to, kad tokios riebalinės rūgštys nedidina cholesterolio koncentracijos kraujo plazmoje. Taip didėja tikimybė mažiau susilaukti problemų su iš to sekančiomis ligomis ar sutrikimais, viršsvorio didėjimu ir nutukimu. Mononesočiųjų riebalinių rūgščių yra alyvuogių bei rapsų aliejuose. Polinesočiosios riebalinės rūgštys. Polinesočiųjų riebalinių rūgščių struktūroje yra daugiau nei vienas dvigubasis ryšys, gali būti keletas. Polinesočiosios riebalų rūgštys pakankamai sudėtingos, bet nepatvarios. Šios riebalinės rūgštys nėra sintetinamos organizme, todėl turi būti gaunamos su maistu ir dėl to tampa nepakeičiamosiomis. Esant tokioms aplinkybėms, polinesočiosios riebalų rūgštys atsistoja į vieną eilę su nepakeičiamaisiais mitybos elementais, tokiais kaip aminorūgštys ir vitaminai. Polinesočiosios riebalų rūgštys paprastai suskirstomos į omega- šeimas: omega-3, omega-6, omega-9. Tai priklauso nuo riebalinių rūgščių dvigubųjų ryšių padėties grandinėje. Žmogui nepakeičiamosios riebalų rūgštys pagrinde yra linolo (omega-6) ir linoleno (omega-3). Linolo ir linoleno rūgšties yra augaluose. Gyvūnai jas gauna tik su maistu. Nepakeičiamųjų riebalinių rūgščių biologinis aktyvumas skirtingas, o labiausiai aktyvi yra arachidono rūgštis, jos aktyvumas 2-3 kartus aukštesnis už…

Viena pagrindinių sočiųjų riebalinių rūgščių žmogaus organizmo lipiduose yra palmitino (iki 30-35 %). Riebaluose esančios sočiosios riebalinės rūgštys jiems suteikia standumo, kadangi jų lydymosi temperatūra yra apie 40-50°C. Žinoma ir atvirkščiai, kuo riebaluose bus daugiau nesočiųjų riebalinių rūgščių, tuo jie bus minkštesni. Taigi, esant kambario temperatūrai sotieji riebalai yra kieti, o nesotieji dažniausiai būna skysti. Gyvulinės kilmės produktuose (riebiuose pieno ir mėsos produktuose) sočiųjų riebalinių rūgščių visada bus daugiau nei augalinės kilmės produktuose. Sočiosios riebalinės rūgštys, kurias žmogus gauna su maistu, yra vienas iš pagrindinių veiksnių, kurios didina cholesterolio koncentraciją kraujo plazmoje. Per didelis cholesterolio kiekis gali būti širdies ir kraujagyslių ligų atsiradimo priežastimi (pvz., aterosklerozė ir kt.). Maisto produktai, kuriuose yra pakankamai daug sočiųjų riebalų rūgščių: margarinas, gyvūniniai riebalai (tokie kaip sviestas, riebus sūris, gyvuliniai taukai, riebi mėsa ir produktai iš jos, įskaitant vištienos mėsa su odele), greitai paruošiamas maistas, konditerijos gaminiai, šokoladas, hidrinti tropiniai augaliniai riebalai - palmių ir kokosų aliejai ir kt.. Sotieji riebalai, palyginus su nesočiaisiais, yra paprastesnės struktūros, bet labiau kenksmingi sveikatai. Sočiosios riebalinės rūgštys kraujyje sudaro riebalinius junginius, kurie lengvai yra kaupiami riebaliniame audinyje, gali sukelti arterinio spindžio susiaurėjimą, kas žinoma gali sukelti tokius sutrikimus kaip infarktas, insultas ir kt.. Jei žmogus stengiasi atsikratyti viršsvorio, tai sočiųjų riebalų vartojimas nėra tam pagalbininkas. Pirmiausiai dėl to, kad viduje organizmo jie pereis į kietą būseną, o antra tai, kad sotieji riebalai lėtina apykaitos procesus ir…

Riebalai priklauso paprastųjų lipidų grupei ir yra junginiai iš glicerolio ir riebalinių rūgščių. Kartu su angliavandeniais ir baltymais, riebalai yra viena iš pagrindinių ląstelės komponentų. Riebalai aktyviai dalyvauja formuojant ląstelių membraną, jungiamąjį audinį, fosfolipidus, lipoproteinus ir kt. Bet viena iš pagrindinių funkcijų yra ta, kad riebaluose esančios nepakeičiamosios riebalinės rūgštys dalyvauja susidarant prohormonams prostaglandinams ir taip užtikrina jų funkcionavimą. Riebaluose esančios riebalinės rūgštys, ypač nepakeičiamosios riebalinės rūgštys, organizmui turi svarbią reikšmę, o jų trūkumas skatina hormoninių sutrikimų atsiradimą, kas žinoma atsiliepia ne tik treniruočių rezultatuose, bet ir aplamai atsiliepia sveikatai. Taigi, kokia bebūtų skeptiška nuomonė riebalų atžvilgiu, jie yra reikalingi mūsų normaliam egzistavimui. Riebalų mes turime gauti kasdien ir nereikėtų jų visiškai išbraukti iš kasdieninės mitybos raciono. Riebalai yra organizmo energijos atsargų šaltinis. Jie organizme sudaro tam tikrą rezervą, kurį mes naudojame energijos gavybos reikmėms. Šis rezervas naudojamas paprastai tada, kai jaučiamas organizme energijos stygius - ilgai fiziškai dirbant ar badaujant. Riebalai daugiausiai kaupiami poodiniame sluoksnyje ir pilvo srityje aplink virškinamąjį žarnyną. Pagal sukauptą kiekį, jie pakankamai ilgai gali aprūpinti organizmą energija, netgi tada kai badaujame. Riebalai turi plastinę reikšmę ir įeina į kiekvienos organizmo ląstelės sudėtį. Vitaminai A, D, E, ir K tirpsta tik riebaluose, todėl riebalai yra svarbūs šių vitaminų įsisavinimui. Su jais organizmas taip pat gauna choliną (prilygstantį vitaminams) ir tą mūsų taipogi peikiamą cholesterolį ar daugelį kitų medžiagų. Be visų jau paminėtų savybių (ląstelių struktūrinė…

Baltymų kiekis organizme. Toliau plačiau pakalbėsime apie baltymų kiekius organizme ir trumpai apie jų apykaitą. Kaip jau matome iš pateiktos aukščiau informacijos, baltymai yra labai svarbi medžiaga, iš jos sudarytos organizmo ląstelės ir audiniai. Apie 20 % suaugusio ir 70 kg sveriančio vyro kūno masės sudaro baltymai (žr. lent.). MedžiagaKiekis, kgKiekis, %Vanduo4260Baltymai1420Lipidai9,113Angliavandeniai0,71Nukleorūgštys0,71Mineralinėsmedžiagos3,55 Baltymų kiekis tam tikruose organuose ir audiniuose: Organo ir audinio pavadinimasBaltymų kiekis %šviežia audinio masėBaltymų kiekis %sausa audinio masėRaumenys18-23apie 80Kepenys18-19apie 57Blužnis17-18apie 84Inkstai16-18apie 72Širdis16-18apie 60Plaučiai14-15apie 82Smegenys7-9apie 45 Gyvuosiuose organizmuose baltymų irimas ir jų biosintezė vyksta nuolat, todėl baltymų reikia nuolat. Per parą suaugusio žmogaus organizme atsinaujina apie 250-300 g (1-2 %) baltymų. Žinoma, įvairūs baltymai atsinaujina nevienodu greičių, pvz., dauguma kepenų baltymų atsinaujina beveik per 20 dienų, raumenų audinio baltymai atsinaujina lėčiau. Mūsų organizmuose veikia labai sudėtingi ir subalansuoti mechanizmai, įvairių cheminių reakcijų metu susidariusius struktūrinius baltymus panaudoja ląstelių ir jų organoidų statybai; baltymai yra biocheminių reakcijų katalizatoriai; taipogi baltymai gali būti panaudoti kaip energijos šaltinis ir kt. Todėl reiktų suprasti, jei organizmas ilgesnį laiką negauna pakankamo kiekio baltymų, tai sutrinka tam tikros organizmo fiziologinės funkcijos, mažėja kūno masė, silpnėja baltymų sintezė, ypač fermentų. Baltymų apykaitos intensyvumui turi įtakos daug veiksnių, pvz., vaiko organizme ji vyksta greičiau, taipogi ir nėštumo bei laktacijos, sunkaus fizinio darbo metu. Tokiu būdu, padidėjus baltymų apykaitai padidėja ir jų poreikis. Šioje vietoje pakankamą reikšmę įgauna mitybos režimas ir gaunamo baltymo kokybė. Tokio, kaip…

Visų gyvų organizmų, pradedant bakterijomis ir baigiant žmogumi, baltymai yra makromolekulės, sudarytos iš L-α-aminorūgščių. Evoliucijos bėgyje žmogus neteko galimybes sintetinti beveik pusę iš 20 α-aminorūgščių, įeinančių į baltymo struktūrą. Remiantis organizmo geba sintetinti, aminorūgštys skirstomos į nepakeičiamąsias ir pakeičiamąsias. Nepakeičiamųjų aminorūgščių organizmas negali sintetinti arba sintetina nepakankamai, todėl jos turi būti gaunamos su maistu. Taigi, dešimt iš dvidešimties aminorūgščių, būtinų baltymų sintezei, yra nepakeičiamos. T. y. visiškai nepakeičiamos žmogaus organizmui yra aštuonios: valinas, leucinas, izoleucinas, treoninas, lizinas, metioninas, fenilalaninas, triptofanas. Argininas ir histidinas yra nepakeičiamos aminorūgštys tik intensyvios baltymų biosintezės laikotarpiu, organizmui augant ir sveikstant po ligų. Dvi aminorūgštys (tirozinas ir cisteinas) yra sąlygiškai pakeičiamosios. Tirozinas sintetinamas iš fenilalanino, o cisteinui susidaryti reikia metionino sieros atomų. Likusios aminorūgštys yra pakeičiamosios, nes lengvai sintetinamos organizme (glicinas, alaninas, aspartatas, asparaginas, glutamatas, glutaminas, serinas, prolinas). Fiziologinė aminorūgščių klasifikacija nėra universali. Ji būdinga tik tam tikros rūšies organizmams. Tačiau minėtos aštuonios visiškai nepakeičiamos aminorūgštys yra universalios visiems organizmams. Kitų rūšių organizmai gali turėti skirtingą visiškai nepakeičiamųjų aminorūgščių kiekį. Trūkstant bent vienos nepakeičiamosios aminorūgšties, yra neigiama azoto pusiausvyra, sutrinka vystymasis, pažeidžiama nervų sistemos funkcija. Pagrindinis baltymų šaltinis yra maisto baltymai, kurių daugiausiai yra gyvulinės kilmės maisto produktuose. Jeigu baltymuose yra visų nepakeičiamųjų aminorūgščių tinkamas santykis, tai tokie baltymai yra pilnaverčiai arba visaverčiai (paprastai tai yra gyvulinės kilmės maisto produktai, pvz., kiaušiniai, pienas ir jo produktai, visų rūšių mėsa, žuvis). Jeigu baltymuose nėra visų nepakeičiamųjų aminorūgščių, tai tokius baltymus paprastai vadina nevisaverčiais (paprastai tai visų rūšių javų ir ankštinių baltymai). Augaliniai baltymai, savo biologine verte, nusileidžia…

Baltymams patekus į mūsų virškinimo sistemą jie yra suskaidomi iki atskirų peptidų ir iki atskirų aminorūgščių. Toliau, aminorūgštys paimamos į kraujotaką ir yra pernešamos į ląsteles (ne tik į raumenines), ten prasideda peptidinių struktūrų formavimas ir audinių sintezė. Skaidymo proceso metu susidaro azoto turinčios skilimo medžiagos – amoniakas, karbamidas, šlapimo rūgštis, kurie išskiriami su šlapimu, išmatomis ir prakaitu. Amoniakas kepenyse perdaromas į karbamidą (šlapalą), kuris vėliau pašalinamas per inkstus. Amoniakas yra toksiška organizmui medžiaga, todėl jo vertimas į karbamidą (t. y. mažiau kenksmingą medžiagą) jam yra pakankamai svarbus. Šlapimo rūgštis į kraują patenka iš audinių ir yra nukleorūgščių skaidymo produktas. Baltymų skaidymo produktams yra priskiriamas ir kreatinas bei kreatininas, kurie pašalinami su šlapimu. Tokiu būdu, baltymo skaidymo metu susidaro azotas. Pagal išsiskiriančio azoto kiekį galima spręsti apie pakankamą arba nepakankamą baltymų patekimą į organizmą. Yra atlikti tokie skaičiavimai, kad 70 kg sveriančiam žmogui azoto netekimas jo organizme sudaro 2 -5,2 g, tai atitinka 12,5 – 32 g baltymų. Daugeliui, ko gero, ši informacija pasirodys neaktuali ir nesvarbi, bet reiktų žinoti, kad itin per didelis baltyminio maisto vartojimas nėra jau toks sveikatai nekenksmingas dalykas. Taipogi reiktų atkreipti dėmesį į baltymų apykaitos sutrikimų požymius. Baltymų apykaitos metu, galutinių medžiagų susidarymo sutrikimas gali būti susijęs su kepenyse karbamido susidarymo sutrikimu, tai yra susiję su jų distrofija. O amoniako kaupimasis kraujyje yra to pasekmė. Amoniako kiekis kraujyje gali pakilti ir esant sutrikus inkstų išskyrimo funkcijai. Taipogi…

Baltymų sudėtis. Tarp žmogaus ląstelės organinių komponentų baltymai stovi kone pirmoje vietoje, kaip ir pagal kiekį (10-12 % bendros ląstelės masės), taip ir pagal reikšmę. Suaugusio žmogaus organizmo baltymai sudaro apie 10 kg (pusę jų tenka raumenų baltymams). Baltymai yra pagrindinė organizmo statybinė medžiaga, o viena iš svarbesnių baltymų funkcijų yra organizmo (raumenų, vidaus organų ir pan.) ląstelių ir audinių atstatymas (atnaujinimas). Sportininkai kartais netgi pabrėžiama: yra baltymų – tu augi (t. y. auga raumeninė masė), nėra baltymų – tu geriausiu atveju stovi vietoje. Žinoma tai turi savo tiesos, bet ar auginti raumenis yra vienintelė baltymų paskirtis? Į šį ir kitus klausimus pabandysime atsakyti šiame straipsnyje. Baltymai – tai stambiamolekuliniai azoto turintys organiniai junginiai, sudaryti iš aminorūgščių liekanų, t. y. polimerinės medžiagos (polipeptidai), sudarytos iš monomerų. Ląstelės dažniausiai turi 20 skirtingų aminorūgščių, kuriose yra anglies (C), vandenilio (H), azoto (N), deguonies (O), būna sieros (S), kartais jodo (I), geležies (Fe), fosforo (P). Yra didelė įvairovė baltymų, kurie sudaro organizmo struktūros pagrindą ir yra reikalingi daugeliui funkcijų. Baltymų struktūra. Aminorūgšties molekulės sandara. Nepaisant sudėtingos sandaros ir didelės įvairovės, visi baltymai sudaryti palyginus iš paprastų struktūrinių elementų – aminorūgščių. Aminorūgšties molekulės sandarą matome paveikslėlyje. Į bet kokios aminorūgšties sudėtį įeina funkcinė amino grupė (-NH2), kuri ir turi pagrindines jos funkcijas. Taipogi funkcinė karboksilo grupė (-COOH) su savo rūgštinėmis savybėmis ir radikalas (-R), visų aminorūgščių jis skirtingas. Baltymo molekulėje aminorūgštys sudaro kovalentinius ryšius. Ryšys susidaro…

"Lango" teorija. Baltymų-angliavandenių arba anabolinis "langas" - tai metabolizmo hipotetinė būsena. Šios būsenos metu organizme atsiranda didelis maistinių medžiagų (pirmiausiai baltymų ir angliavandenių) poreikis, kurias atitinkamais momentais vartojant skatinamas maksimalus anabolinis atsakas ir raumens augimas. Ir dar, kas ne mažiau svarbu, visas šis procesas nesukelia riebalinės masės susidarymo. Tokia maisto vartojimo strategija yra dažniausiai priimtina prieš ir po treniruotę. Yra teigiančių, kad toks priėjimas labiausiai tinkamas norint suformuoti gražias kūno proporcijas ir tokia mityba, esant tariamai atviram "langui", vaidina daug svarbesnį vaidmenį, negu visas likęs per parą suvartojamas maistas. Teoriškai, baltymų ir angliavandenių atitinkamo santykio vartojimas skatina per fizinę treniruotę pažeistų raumens skaidulų atstatomųjų procesų iniciaciją. Taipogi skatina atstatyti energetinius rezervus. Beje, tai vyksta super kompensacijos principu, kuri skatina kūno sudėties pokyčius (riebalų ir liesos masės santykis). Taip pat skatina padidėti sportinius (jėgos) rodiklius. Kiti naudoja kitokį terminą - "galimybių langas", kurio metu po treniruotės atsiveria ribotas laiko tarpas, kai tinkamai maitinantis yra galimybė greitai atsistatyti ir augti. Kritika ir pastebėjimai. Nepaisant teiginių, kad po treniruotės nedelsiamas maisto vartojimas yra labai svarbus maksimaliai raumenų hipertrofijai, jų mokslinis patvirtinimas išlieka labai silpnas. Ši hipotezė grindžiama prielaida. Žemiau kiek panagrinėkime keletą galimų situacijų. 1)situacija. Kai treniruotė atliekama esant tuščiam pilvui, vyksta raumens baltymų skaidymas, kadangi išsivysto neigiamas aminorūgščių balansas. Šis neigiamas balansas išlieka ir po treniruotės, netgi nepaisant to, kad pratimai stimuliuoja raumens baltymų sintezę. Tokiu būdu, jei, pvz.,  treniruotė atliekama…

Laktozė - pagrindinis pieno angliavandenis (disacharidas), kuris sudaro apie 30 % pieno kaloringumo. Iš pieno ir jo produktų žmogus gauna apie 8 % paros angliavandenių kiekio. Cheminis pavadinimas - β-D-galaktopiranozil-(1,4)-α-D-gliukopiranozė. Molekulės sandara - galaktozė sujungta su gliukoze β-1,4-glikozidiniu ryšiu. Laktozės izomerai- α-laktozė ir β-laktozė. Jie gali virsti vienas kitu. Laktozės tirpumas vandenyje - esant 25 °C temperatūrai, 100 ml vandens ištirpsta 18 g laktozės. β-laktozė yra labiau tirpi už α-laktozę. Skonis - saldokas, β-laktozė yra saldesnė už α-laktozę. Pieno sudėtis - karvės piene laktozės yra 3,5-5 %; išdžiovinto karvės pieno milteliuose yra 36 % laktozės;moters piene - iki 7 %; išdžiovinto moters pieno milteliuose yra 56 % laktozės. Laktozės sintezė - laktacijos metu ją gamina ir išskiria pieno liaukų sekrecinės ląstelės. Laktozė yra beveik visų žinduolių piene (nėra Šiaurės jūrų žinduolių - ruonių, jūros liūtų ir vėplių). Pagrindiniai laktozės sintezės substratai yra gliukozė ir galaktozė. Gliukozės kraujyje yra pakankamai, o galaktozės mažai, todėl dalis gliukozės yra naudojama jos gamyboje. Tokiu būdu, apie 80 % laktozės molekulės anglies atomų yra kilę iš kraujo gliukozės, taip pat dalis laktozės gali susidaryti iš nedidelės molekulinės masės riebalinių rūgščių. Vienas iš pagrindinių laktozės sintezės fermentų yra laktozės sintazė, kuri susideda iš dviejų subvienetų - katalizinio fermento galaktoziltransferazės ir šio fermento aktyvumą lemiančio baltymo α-laktalbumino. α-laktalbuminas yra sintetinamas pieno liaukų ląstelėse veikiant hormonui prolaktinui, kurio hipofizė daugiau į kraują išskiria gimdymo metu arba tuoj…