kalcis žmogaus organizme.
Kalcis (Ca) – organizme esantis makroelementas, būtinas organizmo gyvybinėms funkcijoms palaikyti ir jame atlieka daugybę įvairių funkcijų. Kalcis yra elementas, kuris organizme aptinkamas pakankamai gausiai (žmogaus organizme jo yra nuo 1 iki 2 kg), o didžiausi jo kiekiai sutelkti kauluose ir dantyse.
Kaulinio audinio mineralinės medžiagos yra susijusios su organinio matrikso baltymais. Kaule yra apie 19-26 % kalcio, 9-12 % fosforo, 2-4 % karbonatų, 0,2-0,3 % magnio, apie ketvirtadalį organizme esančio natrio, nedidelė dalis kalio, stroncio, geležies, vario, fluoro bei kitų mikroelementų. Kaule mineralinės medžiagos dažniausiai yra kalcio druskų pavidalų. Dalis jų yra amorfinio kalcio fosfato, kita dalis – hidroksiapatito (Ca10(PO4)6(OH)2) pavidalu.
Imant likusį organizmo Ca kiekį, kuris nedideliais kiekiais randamas kraujyje (kraujo plazmoje), tarpląsteliniame skystyje ir dar mažesniais kiekiais ląstelėse, ko gero, fiziologiniu požiūriu yra svarbesnė (ypač ta dalis esanti kraujyje). Didžiąją dalį kalcio, esančio kraujyje (apie 50%), sudaro laisvasis arba jonizuotas kalcis (tai fiziologiškai aktyvi Ca2+ forma). Kiek mažesnę dalį (40-45%) sudaro Ca, kuris susijungęs su kraujo plazmos baltymais (pagrinde su albuminu). Mažiausią dalį (apie 5-10%) sudaro Ca susijungęs su įvairiais anijonais – fosfatais, citratais. Kalcio fosfatas kaupiamas kauluose ir į apykaitą jis beveik neįtraukiamas.
Ca²+ gali būti laikomas antriniu signalo tarpininku. Jis reikalingas ne tik sinapsiniam perdavimui, bet ir perduoti signalą ląstelės viduje. Ca²+ koncentracija citoplazmoje yra labai maža, todėl ląstelė jautriai reaguoja į jos didėjimą. Ca²+ į citoplazmą gali patekti iš ląstelės išorės (kur jo koncentracija didesnė) arba iš endoplazminio tinklo (kur yra jo atsargos).
Ca²+ jonai veikia daug baltymų: tam tikrus fermentus (pvz., proteinkinazę C), jonų kanalus (pvz., K+ kanalus), troponiną C (svarbų skersaruožiams raumenims susitraukti), kalmoduliną. Kalmodulinas būna aktyvus tik tuomet, kai prie jo prisijungia 4 Ca2+ jonai. Nuo kalmodulino priklausoma proteinkinazė (CM-PK) fosforilina tam tikrus baltymus. Ca2+ ir kalmodulino kompleksas aktyvina miozino lengvosios grandinės kinazę. Ji yra svarbi lygiesiems raumenims susitraukti.
Ramybės būsenoje, jonizuoto kalcio ganėtinai maža koncentracija esanti ląstelėse gali keliskart padidėti atsiradus cheminiam, elektriniam ar mechaniniam stimuliuojančiam poveikiui. Kalciui patenkant į ląsteles jis sąveikauja su specifiniais kalcį surišančiais baltymais. Kaip jau minėta, vienas iš tokių baltymų yra kalmodulinas, jie susijungę aktyvuoja daugybę procesų vykstančių ląstelės viduje.
Kalcio biologinė reikšmė organizme.
Imant bendrai visas kalcio savybes, tai Ca jonai yra svarbūs fiziologiniams ir biocheminiams procesams vykstantiems organizme, tokiems kaip neuronų sužadinimas, mediatorių išskyrimas (geresniam nerviniam impulsui perduoti), padeda raumenims susitraukti (dėl kalcio apykaitos griaučių raumenys ir širdies raumuo susitraukia ir atsipalaiduoja), palaikyti membranų struktūrą, palaikyti širdies ritmą ir nervų veiklą, būtinas formuojant kaulinį audinį ir dalyvaujant jo apykaitos procesuose, geresniam kraujo krešėjimui, reikalingas tam tikrų fermentų aktyvumui ir fermentinių reakcijų reguliavimui, būtinas vandens ir druskų rezorbcijai bei dar daugelyje kitų reakcijų.
Be to, Ca atlieka tam tikrą vaidmenį kaip tarpininkas hormonams ir mediatoriams. O tam, kad būtų galima atlikti visą šių išvardytų funkcijų įvairovę, reikia atitinkamos jonizuoto kalcio koncentracijos. Sveiko ir suaugusio žmogaus Ca norma kraujyje yra 2,1-2,6 mmol/l. (9–11 mg/dl), o būtent jonizuoto kalcio koncentracijos sumažėjimas sukelia hipokalcemijos simptomus (norma jonizuoto kalcio kraujo serume yra 1,05-1,3 mmol/l). Sprendžiant iš bendros Ca koncentracijos kraujo plazmoje apie jonizuoto kalcio koncentraciją, būtina žinoti baltymų koncentraciją (žymesnis albumino koncentracijos nuokrypis plazmoje į mažesnę pusę yra/turi būti palydimas ir bendro Ca koncentracijos pakitimu).
Kalcio apykaita organizme ir koncentracija kraujyje yra griežtai kontroliuojama ir reguliuojama hormonais. Tokie hormonai yra parathormonas (PTH), kalcitoninas, aktyvi vitamino D hormoninė forma (kalcitriolis). Jų poveikis turi įtakos įsiurbiant Ca žarnyne (dvylikapirštėje, plonojoje) bei išskiriant inkstuose, taipogi reguliuoja turimo Ca kauluose padavimą į kraują (metabolizmo procesai kauluose). Šių hormonų pusiausvyra palaiko pastovią kalcio koncentraciją kraujyje. Kaip jau minėta, didžiausioji Ca dalis esanti organizme yra skeleto kauluose, kalcio kiekis kauluose priklauso nuo santykio tarp rezorbcijos ir osteogenezės.
Bet be to, kauluose dar yra labili Ca frakcija, iš kurios jis gali išeiti į tarpląstelinį kaulų skystį, o iš jo į kraują. Visų šių procesų eigos greičiui įtakos turi gydomosios priemonės, hormonai, vitaminai ir kt. faktoriai. Taigi, užtikrinant pakankamą kalcio kiekį kraujyje bei jo biologines funkcijas (esant Ca trūkumui kraujyje) jis gali būti atpalaiduotas/paimtas iš kaulų, todėl negaunant Ca pakankamai (pvz., su maistu) atsiranda kaulų retėjimo rizika.
Kalcio rezorbcija ir apykaitos reguliavimas.
Dvikrūviai kalcio jonai (Ca2+) daug kartų (apie 50) lėčiau rezorbuojami nei vienkrūviai jonai. Kalcio jonai (Ca2+) aktyviai rezorbuojami visame žarnyne, o dvylikapirštėje ir tuščiojoje žarnose ypač aktyviai. Viduląstelinėje terpėje kalcio (Ca2+) koncentracija yra pakankamai maža (10-7 mmol/l). Didelis koncentracijos skirtumas abipus membranos įgalina naudoti kalcį kaip antrinį signalo tarpininką gyvybiškai svarbiems vyksmams valdyti, nes net maži jo koncentracijos pokyčiai turi didelę signalinę reikšmę. Organizmo reguliacinių mechanizmų dėka yra reguliuojama, kad kalcio (Ca2+) koncentracija plazmoje nesumažėtu arba mažėjimas būtų greitai kompensuojamas. Tokia kalcio apykaitos reguliacija greitai suveikia mažėjant kalcio koncentracijai kraujo plazmoje, tuomet padidėja parathormono PTH (paratirio) išskyrimas prieskydinėse liaukose. PTH išskiria kalcio fosfatą iš kaulų ir skatina Ca2+ reabsorbcija inkstuose. Papildomai jis skatina vitamino D (kalcitriolio) susidarymą inkstuose, kuris stiprina PTH poveikį ir skatina kalcio rezorbciją žarnyne. Tokiu metu kalcio koncentracija plazmoje vėl padidėja.
Kalcitoninas, silpnai veikiantis skydliaukės hormonas, skatina kalcio sankaupas kauluose ir stabdo jo rezorbciją žarnyne, todėl mažėja kalcio koncentracija plazmoje. Kalcio apykaitos ir rezorbcijos reguliavimo hormonai (PTH, kalcitriolis, kalcitoninas) veikia pakankamai trumpai – apie 20 min. Kalcio jonų (Ca2+) koncentracija plazmoje didėja labai retai, nes žarnyno kalcio rezorbcijos pajėgumas yra ribotas. Padidėjusi kalcio jonų koncentracija plazmoje mažina PTH išsiskyrimą ir kalcitriolio gamybą inkstuose, o to eigoje yra stabdoma kalcio rezorbcija žarnyne.
Kalcio fosfatas yra kaupiamas kauluose, į apykaitą jis beveik neįtraukiamas. 15 % kalcio, esančio plazmoje, jungiasi su baltymais, 35 % – su kompleksiniais junginiais, o kita dalis yra laisva ir jonizuota.
(pav.) biologinis parathormono veikimas kaulų apykaitoje. 1 – skatina kalcio išskyrimą iš kaulų; 2 – skatina kalcio jonų reabsorbciją distaliniuose inkstų kanalėliuose; 3 – suaktyvina kalcitriolio, 1,25(OH)2D3 susidarymą inkstuose, dėl ko skatinama Ca2+ absorbcija žarnyne; 4 – padidina kalcio koncentraciją tarpląsteliniame skystyje, slopina PTH sekreciją.
Kalcio paros poreikis.
Kalcis yra būtinas organizmų gyvybinėms funkcijoms, ne išimtis ir žmogaus organizmas, be Ca jis negalėtų tinkamai funkcionuoti. Žmogus dažniausiai Ca gauna su maistu ir vandeniu, o rekomenduojamos paros normos priklauso nuo amžiaus.
Kūdikiams iki 1 metu norma siekia nuo 200 mg iki 270 mg,
vaikams nuo 1m. iki 8 m. norma nuo 500 mg iki 800-1000 mg,
9-18 metų – 1000-1300 mg,
19-50 metų – 1000 mg,
virš 50 metų -1000-1200 mg.
Moterims nėštumo ir kūdikio žindymo metu – 1200-2000 mg.
Sportininkams dienos norma gali siekti ir virš 1300 mg (kai kur minima norma 1500 mg ar net 2000-2300 mg).
Aukščiausia rekomenduojama leistina norma yra apie 2500 mg.
Kalcis esantis piene.
Šiek tiek porą žodžių apie pieną. Paskutiniu metu vis dažniau iškyla svarstymų apie pieno naudą ir reikalingumą organizmui ar vis dėlto jo didesnę žalą, ypač tai taikoma suaugusiam žmogui. Šio klausimo šiame straipsnyje nenagrinėsime. Tai galimai kitų straipsnių nagrinėjimo tema ir šį kartą pasiliekame prie tos nuomonės, kad pienas ir pieno produktai, kaip teikiantis reikalingas žmogaus organizmui medžiagas (baltymai, kalcis, riebalai, vitaminai), yra naudingas dalykas. Galima tik paminėti, jei gerdami pieną nejaučiate kažkokių tai netinkamų pojūčių, ko gero, jūsų organizmas jį priima. Pieną visada geriau vartoti atskirai nuo bet kokių maisto produktų, kadangi pienas apsunkina bet kokio maisto pasisavinimą. Taigi, pienas ir pieno produktai iki šiol pat dar yra laikomi geriausiu kalcio šaltiniu ir teigiama, kad iš jo Ca pasisavinamas daug geriau nei iš augalinės kilmės maisto produktų.
Iš pieno ir jo produktų žmogus gali gauti net 75% per parą būtino kalcio kiekio. Žaliose daržovėse kalcio taip pat yra daug, tačiau organizmas kalcį iš čia pasisavina sunkiau. Per parą būtino kalcio kiekis priklauso nuo žmogaus amžiaus ir fiziologinės būsenos (kalcio paros poreikis pateiktas aukščiau).
Taipogi galima rasti informacijos, kuri teigia, jog kuo piene ir produktuose iš jo yra daugiau pieno riebalų (kuo jis riebesnis) tuo jame Ca yra mažiau. Apie 1000 mg kalcio yra 790 ml pieno kiekyje, kurio riebumas 1%, apie 1300 mg Ca yra 1030 ml 1% pieno kiekyje.
Kalcio trūkumui jautriausi vaikai ir nėščios bei maitinančios moterys. Trūkstant maiste kalcio, sutrinka ne tik vaiko augimas, bet ir visa organizmo veikla. Paauglystės laikotarpiu kalcis, ko gero, įgauna dar didesnę reikšmę, kadangi intensyviai auga griaučiai ir gauti atitinkamą jo kiekį yra itin svarbu. Nors, pagal atliktus tyrimus yra pastebėta, kad pakankamai didelė dalis jaunuolių negauna tinkamo kiekio Ca. Čia pagrindinis jo šaltinis vėlgi minimas kaip pieno produktai, o likęs jo kiekis gaunamas iš kitokių maisto produktų.
Kalcio rezorbcija žarnyne priklauso nuo kitų maisto sudėtinių dalių: lipidų, laktozės. Šiam procesui ypač svarbi laktozė. Ji gerina ne vien tik kalcio, bet ir fosforo, magnio, bario bei kitų mineralinių medžiagų rezorbciją. Kalcio kiekis piene gana pastovus. Motinos piene kalcio yra apie 16,7 % nuo visų jame esančių mineralinių medžiagų kiekio, karvės piene jo kiekis panašus – 16,8 %. Kalcis į pieną patenka ne tik iš maisto.Trūkstant maiste kalcio, jis patenka į kraują, o vėliau ir į pieną iš kaulų, todėl laktacijos metu šio mineralo maiste turi būti daugiau.
Ca geresniam pasisavinimui reikalingas vitaminas D. Kalcis metaboliškai yra surištas su fosforu (fosforo perteklius apsunkina Ca pasisavinamumą), todėl kiek tai įmanoma, reikėtų palaikyti šių elementų tinkamas proporcijas – kalcio ir fosforo santykis 1: 1-1.3, kalcio ir magnio 1:0.5.
1L pieno yra 0,7-0,9 g fosforo. Toks kiekis panašus į vaikų ir suaugusiųjų paros normą. Tik 13-19 metų jaunuoliams ir nėščioms bei maitinančioms moterims jo reikia daugiau – ~1,2g. Piene fosforas yra fosfato jonų pavidalu. Fosfato jonų koncentracija yra panaši į kalcio. Kalcio ir fosfatų santykis – 1,2:1,0.
Motinos piene kalcio ir fosforo yra mažiau negu karvės: motinos pieno kalcio kiekis sudaro 30 %, o fosforo kiekis – tik 15 % to kalcio ir fosforo kiekio, kuris yra karvės piene. Motinos pieno fosforo kiekio pakanka naujagimiui augti. Didesnių fosforo kiekių, pvz., karvės piene esančio fosfato, jaunesnio negu 2 savaičių naujagimio inkstai nepajėgia pašalinti. Todėl karvės pienu maitinamo naujagimio kraujyje daugėja fosfato, kuris jungiasi su kalciu ir sumažina laisvojo kalcio kiekį kraujyje. Žinoma, kad trūkstant kalcio atsiranda raumenų tetanija.
Kalcio svarba kaulams.
Kalcio pasisavinimas yra atvirkščiai proporcingas jo vartojimui, t. y. jei Ca maiste yra mažai, jo įsisavinimo dalis didėja ir tai iš dalies sustiprinama vitamino D pagalba. Žinoma tai nereiškia, kad tokiu atveju kalcio organizmui pakanka. Tiesiog tokiu metu, nesant jo pertekliui maiste, bet esant Ca poreikiu organizme, jis paimamas galima sakyti visas. Žmogui senstant tokia kompensacinė reakcija gerokai nusilpsta. Be to, kai kurios gydomosios medžiagos (gliukokortikoidai, fenitoinas) slopina kalcio įsisavinimą. Taipogi, maiste esant tam tikriems junginiams (fitino ir oksalo rūgštys) sudaro su kalciu netirpstančius kompleksus ir taip trukdo jo pasisavinimui. Ca pasisavinamumas mažėja esant susirgimams lydimais steatorėjos, vėmimo ar chronišku pasisavinimo sutrikimu.
Šie ir kiti paminėti atvejai – slopinantys, mažinantys, trukdantys ar greitinantys Ca pašalinimą iš organizmo turi žymios reikšmės jo apykaitai. Jaunuoliams subrendus ir nustojus augti, kaulinis audinys visiškai susiformuoja. Nuo tokio momento jame prasideda nesustojami kaulinio audinio atsinaujinimo procesai, kurie tęsiasi viso gyvenimo eigoje. Nustojus augimo procesui, kai kaulinis audinys pasiekia maksimumą, tolimesni jo pakitimai nulemiami tik atsinaujinimo procesų dinamika. Šie procesai nepriklausomai vyksta daugybėje atskirų kaulinių audinių vietų. Pavyzdžiui, vykstant atsinaujinimo procesams kaulinio audinio viršutiniame sluoksnyje – toks ciklas (kurioje nors vienoje zonoje) gali užimti iki pusės metų.
Jei atsinaujinimo procesai vyksta netrukdomai (dėl kažkokių tai palankių priežasčių), tai toks atsinaujinimas neveda prie kaulinio audinio masės pakitimų. Bet esant nepakankamam atsinaujinimo efektyvumui, po kiekvieno ciklo išlieka nedidelis masės deficitas. Su metais toks deficitas didėja, tokiu būdu galima paaiškinti žinomą kaulinio audinio masės mažėjimą, tokie procesai prasideda tik nustojus augti. Kaulinio audinio atsinaujinimo procesų greičio svyravimams įtakos turi bendras, galutinis įvairių paskatų įtakos mechanizmas (nepakankama mityba, hormonai, gydomosios priemonės ir t.t.), nuo kurio priklauso ir kaulų būklė. Todėl, trūkstant vaikystėje kalcio atsiranda rizika susirgti rachitu, o vyresniame amžiuje – osteoporoze.
Senyvo amžiaus žmonių mityboje svarbų vaidmenį gali suvaidinti ir mažo pasisavinamumo sindromas bei virškinamojo trakto patologija, kurių vis dažniau atsiranda su metais. Atsiradus tokiems negalavimams, įvairių elementų (ne tik Ca) stoka didėja, o tai gali tik sustiprinti osteoporozę. Norint užkirsti ar bent kiek sumažinti osteoporozės procesus yra manoma, bet vienintelis kelias tai padaryti yra sustiprinti Ca absorbcija. Žinoma tai padaryti senyvame amžiuje, o jei dar ir sergama osteoporoze dėl Ca pasisavinimo plonajame žarnyne mažėjimo, nėra taip lengva. O nepadidinus Ca pasisavinimo, organizmas negalės išlyginti neišvengiamo kalcio pašalinimo su šlapimu ir išmatomis, o jo kiekis kraujo serume bus išlaikomas tik paimant Ca iš kaulinio audinio.
Žinoma, kaulinio audinio nykimu, negalima apkaltinti tik blogą Ca pasisavinimą, visam šitam procesui (kaulinio audinio metabolizmui) įtakos turi ir kitų mikroelementų (magnio, cinko, boro, vario ir kt.) ar vitamino D buvimas (turima omenyje ar jų taip pat gaunama). Taigi, reguliarus ir ilgalaikis Ca pakankamų dozių vartojimas mažina ne tik kalcio pasišalinimą iš kaulinio audinio, bet ir mažina osteoporozinių lūžių rizika. Beje, nereiktų pamiršti, kad Ca poreikis taipogi žymiai padidėja nėštumo ir laktacijos periodu.
Kalcis maisto produktuose.
Ca kiekio apytikris palyginimas maisto produktuose (mg/100g produkto): sūris-700/1000, varškė-176, karvės pienas-120, kopūstas-48.
Kaip jau minėta, didžiausi Ca kiekiai maisto produktuose yra piene ir jo produktuose, taipogi yra daržovėse – kopūstas, česnakas, salierai, petražolės, brokoliai, sojų pupelės, garstyčių lapai; vaisiai ir uogos – apelsinai, agrastai, serbentai, braškės, vyšnios; kitur – riešutai, saulėgrąžos, jautiena, sardinės, grūdai, kiaušinio trynys, kalmarai.
Kai kurie produktai (pilnagrūdžiai grūdai, rūgštynės, rabarbarai, špinatai) gali sulėtinti maistinio Ca pasisavinimą, kadangi jie savyje turi fitino arba oksalo rūgšties. Sąveikoje su Ca susidaro netirpūs junginiai (fitatai, oksalatai) ir jo pasisavinimas apsunkinamas. Dėl šios priežasties reikia derinti maisto produktų suderinamumą.
Ca pasisavinimui gali maišyti ir kai kurie gyvulinės kilmės riebalai bei palmių aliejus. Tokiuose riebaluose, esančios palmitino ir stearino riebalinės rūgštys, virškinimo metu žarnyne suskyla į laisvas formas ir tvirtai surišdamos kalcį sudaro netirpias medžiagas, kurios kartu su išmatomis yra pašalinamos (tiek Ca, tiek riebalai). Kalcio papildų nepatartina vartoti kartu su papildais turinčiais geležies. geležis mažina Ca pasisavinimą. Kokybiškuose kompleksuose vitaminai ir mineralai yra atitinkamomis proporcijomis arba pagaminami naudojant specialias technologijas, kad elementai nemaišytų vienas kito išlaisvinimui ir pasisavinimui.
Kalcis ir sportas.
Kadangi, Ca labiausiai paplitęs organizme mineralas, tai jis sporte taipogi turi svarbią reikšmę. •Kultūristų mitybos racione ne visada yra pakankamai kalcio, o be to dar ir vartoja didesnis kiekis baltymų, kuriuose dažnai gali būti daug fosforo, jo perteklius gali slopinti Ca pasisavinimą.
•Ca yra pagrindinis mineralas, kurio pagalba susitraukinėja raumenys.
•Raumenų augimas ir treniruočių stresas padidina Ca poreikį.
•Moterys sportininkės turi įdėmiai sekti Ca gavimą, kadangi mažėjantis estrogenų (ryšium su treniruotėmis) lygis ves prie Ca pasisavinimo mažėjimo ir jo praradimo padidėjimo.
•Ca gali trikdyti absorbcijos procesus tokių organizmui reikalingų mineralinių medžiagų ir mikroelementų kaip geležis, cinkas ir kt.
Atvejai, kai Ca vartojimas preparatų ar maisto papildų formoje yra reikalingas:
•individualūs maistinio raciono ypatumai, pirmiausia kai visiškai netoleruojamas (nevirškinamas, nenorimas, nepriimtinas…) pienas ir jo produktai;
•kūno masės deficitas ir menstruacijų ciklo sutrikimai pas moterų sportininkių;
•paros maisto raciono kaloringumas mažiau 2000kcal;
•visiškas vegetarizmas;
•osteoporozė (nepriklausomai nuo lyties);
•didelio baltymų kiekio vartojimas (tame tarpe maisto, maisto papildų ir aminorūgščių formoje);
•dantų gedimas be jokios priežasties;
•dažni raumenų traukuliai.
Kalcio vartojimas.
Dažnai atletams (žinoma ir ne tik jiems) gali iškilti klausimas, kokiems gi Ca preparatams teikti pirmenybę? Jei imant pačias paprasčiausias Ca druskas (pvz., karbonatas, chloridas, monofosfatas, difosfatas, trifosfatas, glicerofosfatas, citratas, gliukonatas, laktatas) reikia žinoti, kad Ca kiekiai juose skiriasi ir reikia atkreipti dėmesį, kiek juose yra gryno kalcio. Didžiausias Ca kiekis bus karbonate, po to sektų fosfatai, laktatas ir gliukonatas. Geriausiai pernešami yra gliukonatas ir laktatas. Labiausiai pasisavinama Ca forma yra malatas ir citratas.
Bet, nepaisant viso šito reikia žinoti ir tai, kad preparato efektyvumas, be jame esančių Ca druskų, yra žymiai aukštesnis, kai jame kartu yra vitaminas D3 (ne mažiau 400 TV (10 µg) /parai) ar visa eilę komponentų (kurie sustiprina Ca pasisavinimą). Dėl šios priežasties dažnai galima rasti Ca preparatų (pvz., Ca karbonato) komplekse kartu su vitaminu D. Tai žinom pakelia pačio preparato kokybę ir Ca pasisavinimą. Bet nereikia pamiršti, kad ilgai vartojant vitaminą D didesnėmis dozėmis jis gali imti kauptis (kaip ir visi riebaluose tirpūs vitaminai) ir atsiranda hipervitaminozės rizika su iš to sekančiomis pasekmėmis.
Be vitamino D ir Ca preparatuose galima aptikti ir kitokių mikroelementų (boras, cinkas, varis, manganas ir kt.), kurie sustiprina tokio preparato efektyvumą ir teigiamai veikia kaulinio ir kremzlinio audinio metabolizmą: cinkas – dalyvauja daugelio fermentų veikloje; varis – dalyvauja kolageno ir elastino sintezėje, pristabdo kaulų demineralizaciją; manganas – normalizuoja gliukozaminogliukanų, reikalingų kaulinio ir kremzlinio audinio formavimui, sintezę; boras – reguliuoja PTH hormono, atsakingo už kalcio, magnio, fosforo apykaitą, aktyvumą.
Kokie šiuolaikiški preparatai bebūtų efektyvūs, reikia atminti ir kitokius faktorius, kurie sumažina Ca pasisavinimą. Tai kaip jau minėtos oksalo (špinatai, rabarbarai, rūgštynės) ir fitino (yra grūdinių viršutiniame sluoksnyje ir žinoma gaminiuose iš pilno grūdo) rūgštys, didelio baltymų kiekio vartojimas, alkoholis.
Nakties metu yra galimas pagreitėjęs mineralinių druskų išskyrimas iš organizmo (cirkadinis kaulo procesų suaktyvėjimas), todėl Ca preparatus tikslinga vartoti po pietų ir vakare. Tai padės pristabdyti pagreitėjusį Ca netekimą antroje nakties pusėje, ypač jei jo lygis žarnyne buvo mažesnis (arba nebuvo).
Ca mažesnėmis dozėmis įsisavina daug geriau negu dideliomis. Todėl būtų racionalu papildomus preparatus vartoti per keletą kartų, o ne visą iš karto. Ir aplamai, jei maisto racione yra tam tikri Ca kiekiai maiste, tai jo dienos norma (1000 – 1200 mg) negali būti gaunama vien tik iš papildų. Manoma, kad per daug didelės normos gali skatinti susidaryti akmenis inkstuose.
Įtarus, kad Ca vartojimo poreikis jau yra didesnis nei šiaip profilaktinis, reikėtų apie tai pasitarti su gydytoju. Kadangi šio elemento įsiurbimo procesas į kraują virškinamojo žarnyno trakte yra pakankamai sudėtingas ir priklauso nuo daugelio aplinkybių – amžiaus, žmogaus turimų ligų, skrandžio sulčių rūgštingumo, vitamino D buvimo organizme, hormoninės sistemos stovio ir kt.
Ypač reikia atkreipti dėmesį moterims: jei nereguliarios mėnesinės, mėnesinių ciklas sutrikęs arba visai dingsta prieš varžybas, tokiu atveju reikia kreiptis pas sporto medicinos specialistą ar ginekologą, kuris yra susipažinęs su jūsų sporto rūšimi ir specifika. Tokiu metu, visai jauname amžiuje, sustojusi ar sutrikusi estrogenų sintezė, gali stipriai paveikti kaulinės sistemos būklę ir tokiu atveju yra tikimybė, kad gali išsivystyti osteoporozė pačiuose ankstyvuose etapuose. Todėl šioje vietoje vėl reiktų sugrįžti prie pagrindinio kalcio tiekėjo – pieno.
Šiandienai trūksta tyrimų, kurie tvirtai patvirtintų ar paneigtų tą faktą – ar Ca, kuris yra kituose produktuose (pvz., lapinėse žaliose daržovėse), yra toks pat efektyvus kaip ir pieno produktuose. Šiuo momentu pagrindinė išvada gali būti tik tokia, kad svorio metimo periodu netikslinga visiškai atsisakyti lieso pieno produktų. Žinoma, visiškas atsisakymas prieš pat fitneso varžybas gali duoti savo pliusų, bet tai taikytina tik neilgalaikėje perspektyvoje.
Pagrinde, Ca kuris yra pieno produktuose, reikalingas normalios sveikatos palaikymui. O maisto racione esant daug produktų su didesniu kalcio kiekiu, organizmas gali lengviau be trukdžių palaikyti reikiamą Ca lygį kraujyje. Kitu atveju, kaip jau minėta, esant Ca trūkumui kraujyje jis bus paimtas iš kaulų ir pagal išeikvojimo iš jų lygį kaulai darysis silpnesni ir pasiduodantys lūžiams (ypač tam jautrios vietos – stuburas, šlaunų ir dilbio kaulai). Moterims sportininkėms, Ca mažas vartojimas deja, bet dažnokai tampa norma ir susijungia į vieną priklausomą grandinę: netaisyklinga mityba – menstruacijų ciklo sutrikimai – kaulų silpnumas.
Kalcio perteklius organizme.
Kalbant apie Ca koncentraciją organizme ne visada galima spręsti iš jo koncentracijos kraujyje. Įtarus, kad su Ca koncentracija yra kažkas ne taip (per didelis kiekis ar per mažas), galima atlikti kraujo tyrimus. Atliekant Ca tyrimą matuojamas bendrasis kalcio kiekis, o kadangi didžioji dalis Ca susijungusi su albuminu, jo koncentracijos svyravimai keičia ir bendrojo kalcio koncentraciją. hiperkalcemija – per didelė, padidėjusi Ca koncentracija. Kartais, dėl dehidratacijos, Ca padidėjimas gali būti nevisai tikslus arba net netikras. Tokiu atveju matuojama jonizuoto kalcio koncentraciją, o jai esant normoje (nors ir bendras Ca lygis padidėjęs) hiperkalcemijos nėra. Bet jei jonizuoto Ca koncentracija padidėjusi, tada matuojama PTH koncentraciją, kadangi šis hormonas palaiko jonizuoto kalcio frakciją.
Tikra Ca hiperkalcemija dažnai atsiranda dėl hiperparatirozės (paratiroidinių liaukų hiperfunkcija, kai padidėja PTH sekrecija) arba dėl piktybinių navikų. Kartais hiperkalcemija dar gali atsirasti dėl vitamino D perdozavimo, gydant Ca preparatais arba jų perdozavimas, dėl inkstų ligos, skydliaukės hiperfunkcijos.
Hiperkalcemijos galimi pasireiškiantys požymiai – dirglumo padidėjimas, letargija, depresija, pilvo skausmai, pykinimas, vėmimas, vidurių užkietėjimas, širdies aritmija, inkstų veiklos sutrikimas (padidėja išskiriamo šlapimo kiekis), kankina troškulys, formuojasi inkstų akmenys.
Kalcio stygius organizme.
hipokalcemija – sumažėjusi Ca koncentracija. Ca pasisavinimą žarnyne lėtina per didelis fosfatų kiekis, oksalatai esantys maiste, per dažnai ir dideliais kiekiais vartojant vitaminą D3 ir kt.
Hipokalcemiją gali sukelti hipoparatirozė (paratiroidinės liaukos sekretuoja per mažai PTH, po prieskydinių liaukų ar skydliaukės operacijos, kaklo chirurgijos ar dėl magnio stokos);
vitamino D3 stoka (dėl ko gali sutrikti medžiagų apykaita kauluose);
sumažėjusi PTH sekrecija, dėl paratiroidinių liaukų funkcijos susilpnėjimo (įgimti defektai ir ligos);
lėtinis inkstų nepakankamumas; kalcio koncentraciją mažinančių preparatų vartojimas ir kt.
Hipokalcemija pasireiškia nervų sistemos pažeidimo simptomais, smegenų veiklos pokyčiais, katarakta, širdies kraujagyslių veiklos sutrikimais, raumenų mėšlungiu, blogu apetitu, galūnių tirpimu. Atlikus albumino, magnio, parathormono ir fosforo laboratorinių tyrimus ir išanalizavus jų rezultatus, galima tiksliau įvertinti hipokalcemiją. Pvz., kadangi albuminas yra pagrindinė Ca transportinė medžiaga, tai sumažėjus albumino koncentracijai nustatoma ir sumažėjusi kalcio koncentracija, o magnis būtinas PTH sintezei, magnio trūkumas gali turėti įtakos hipokalcemijai.