Biologinės savybės.

jodas – cheminis elementas, kuris priskiriamas mineralinėms medžiagoms ir nedideli jo kiekiai yra būtini normaliam organizmo augimui ir vystymuisi. Suaugusio žmogaus organizme jodo yra apie 30 mg, didesnioji jo dalis randasi skydliaukėje, kur jis reikalingas skydliaukės tiroidinių hormonų (tiroksino, trijodtironino) sintezei.

Į šią jodo savybę – dalyvaujant skydliaukės normalių funkcijų palaikyme – reiktų atkreipti tiek eiliniams žmonėms, tiek sportininkams, kadangi skydliaukės hormonai padeda reguliuoti medžiagų apykaitą. O tai reiškia, kad jų dėka yra sunormalizuojama visų medžiagų (riebalų, angliavandenių, baltymų) apykaita ir viso to dėka yra galimas daug efektingesnis riebalų organizme mažinimas ir treniruotės intensyvumo padidėjimas. Bet reikia atmint ir tai, kad jodo perteklius gali slopinti tiroksino gamybą, todėl padidintos jodo normos neturės įtakos geresniems sportiniams rezultatams, galbūt net atvirkščiai.

Taigi, jodas pasižymi dideliu fiziologiniu aktyvumu ir yra skydliaukės hormonų struktūrinis komponentas. Jie dalyvauja reguliuojant:

baltymų, riebalų, angliavandenių, vandens, elektrolitų apykaitą;

biocheminių reakcijų greitį;

energijos apykaitą;

kūno temperatūrą;

audinių diferenciaciją;

augimą;

organizmo ir jo neuropsichinės sistemos vystymąsi.

Taipogi skaitykite – Jodo apykaita organizme. / Skydliaukė ir jos gaminami hormonai.

Jodo paros poreikis.

Jodas priskiriamas mikroelementams ir aptinkamas visuose gyvuose organizmuose. Jo kiekis augaluose priklauso nuo jodo junginių buvimo vandenyje ir tame dirvožemyje, kuriame auga atitinkamas augalas. Jūros augalija (pvz., jūros kopūstai) gali sukaupti iki 1% jodo. Žmogaus jodo paros poreikis gali priklausyti nuo amžiaus, fiziologinės būklės, kūno masės.

Vidutinio amžiaus ir normalaus kūno sudėjimo žmogui šis paros poreikis gali siekti 0.15 mg arba 150 μg;

vaikams paros norma gali siekti 90-130 μg;

nėščioms ir maitinančioms moterims kiek virš 200 μg;

toleruotina paros norma minima iki 1100 μg arba 1.1mg.

Jodo trūkumas organizme.

Jodo nebuvimas ar nepakankamumas mitybos racione (kas pasitaiko gyvenant kai kuriose tipinėse vietovėse, pvz., jodo trūkumas dirvožemyje ir vandenyje, atokiuose rajonuose nuo jūros, didelių liūčių rajonuose, upės užtvindyti slėniai) gali vesti prie nuo to priklausomų susirgimų atsiradimo, pvz., struma, hipotireozė, kretinizmas, miksedema, imunodeficitas. Dėl tos priežasties, t. y. jodo trūkumo pašalinimui tokiose vietovėse, yra rekomenduojama profilaktiniais tikslais dėti į maistinę druską kalio ar natrio jodidą (joduotoji druska).

Jau paminėtų skydliaukės sutrikimų fone, esant net mažam jodo trūkumui gali pasireikšti nuovargis, galvos skausmai, nuotaikos nebuvimas, tingumas, nervingumas ir dirglumas, silpnėja atmintis bei intelektas.

Laikui bėgant atsiranda aritmija, arterinio spaudimo padidėjimas, kraujyje krenta hemoglobino lygis. Prie pagrindinių hipotireozės klinikinių pasireiškimo požymių galima pridėti tiek aukščiau paminėtus, tiek tokius kaip medžiagų apykaitos sutrikimai, nepaaiškinamas kūno masės didėjimas, polinkis į patinimus (pvz., veido paburkimas), vidurių užkietėjimas, skausmai sąnariuose ir raumenyse, raumenų traukuliai, šalčio nepernešimas, odos sausumas, silpni ir lūžinėjantys plaukai, vaikams sutrinka augimo ir protinio vystymosi procesai. Žmogaus intelektas arba kitaip sakant jo protinis vystymasis yra tiesiogiai susijęs su jodu.

Taigi, jodas svarbus elementas, kuris reikalingas skydliaukės veiklai ir sutrikimų, susijusių su jos veiklos pažeidimais profilaktikai. Be to, prie jodo trūkumo organizme gali prisidėti ne tik produktų turtingų jodu mažas vartojimas, bet ir maisto produktuose esančios medžiagos (dažniausiai vadinamų goitrogenais), kurios slopina skydliaukės veiklą. Taip pat kobalto, vario, molibdeno, kalcio ir nepakeičiamųjų aminorūgščių trūkumas racione. Vaistų, pažeidžiančių skydliaukę vartojimas ir rūkymas.

Jodas maisto produktuose.

Jodo kiekiai paprastuose maisto produktuose nėra dideli, didžiausi jo kiekiai aptinkami jūrų gėrybių maisto produktuose: jūrų žuvyse, menkės kepenyse, jūros kopūstuose ir dumbliuose ir kt. Bet reikia turėti omenyje, kad šiuos produktus ilgai laikant ar apdorojant kaitinant, dalies jodo, netgi žymios jo dalies netenkama.

Jodo kiekis daržovėse, vaisiuose ir gyvulinės kilmės produktuose stipriai priklauso nuo jo kiekio dirvožemyje. Dėl to, norint išvengti problemų su skydliaukės sutrikimais, į druską dedama jodo junginių (maždaug 10-25 mg į 1 kg druskos). Ilgainiui, tokioje druskoje, jodo tam tikra dalis taipogi sunyksta, todėl rekomenduojamas geriausias jos vartojimo laikotarpis yra pusę metų ir laikyti sandariai uždarytą.

Kai kada jodo būna specialiuose papilduose, bet jų tikslingo vartojimo būtinybės nėra, kadangi net dažnai nevalgant jūros gėrybių produktų, jodo pakankamai galima gauti iš joduotos druskos. Be jūros produktų atitinkami jodo kiekiai aptinkami dribsniuose, piene ir jo produktuose, kiaušinyje, duonoje, ankštiniuose, žirniuose, mėsoje, vištienoje.

Pateikiami tokie duomenys, kad paros jodo normos patenkančios į organizmą galima gauti 59 % iš augalų, 33 % – iš gyvulinio maisto, 4% – iš vandens, 4 % – iš oro (ypač jūros). Jodo patekimą į skydliaukę gali blokuoti bromas, nitratai ir visokie sunkiai pasisavinami junginiai esantys daržovėse.

Beje, jodo geresniam pasisavinimui, arba mažesniems jo praradimams pasiekti, joduotą druską vertėtų dėti į jau paruoštus maisto produktus, kadangi apdorojant maistą termiškai dalis jodo yra prarandama.

Iš organizmo jodas pašalinamas pagrinde inkstais (iki 70-80 % nuo patekusio kiekio). Taipogi dalinai šalinama seilių, pieno, prakaito liaukomis, skrandžio gleivinės liaukomis.

Jodo perteklius ir galimi šalutiniai poveikiai.

Jodo, kaip ir daugelio elementų organizme, yra būtina tik tam tikri kiekiai, didesnės paros normos yra toksiškos. Ilgainiui naudojamos didelės jodo normos gali atsiliepti įvairiais sutrikimais, pvz., hipertireozė, tirotoksikozė, jododerma imuniteto silpimas, skydliaukės gūžys.

Mirtina jodo dozė yra skelbiama 3 g, kuri sukelia inkstų ir širdies kraujagyslių sistemos pažeidimus. Nors, kai kuriuose šaltiniuose gyvybei pavojinga arba mirtina dozė minima tik nuo 35 gramų.

Įkvėpus jodo garų atsiranda galvos skausmas, kosulys, sloga, gali atsirasti plaučių pabrinkimas. Patekus į akis atsiranda ašarojimas, skausmas akyse, akių paraudimas. Patekus jodo į organizmo vidų atsiranda bendras silpnumas, galvos skausmas, pakyla temperatūra, viduriavimas, pykinimas, skausmai širdies plote, pulso padažnėjimas. Stipriai apsinuodijus, kitą dieną šlapime atsiranda kraujo, kiek vėliau pasireiškia inkstų nepakankamumas, miokarditas, o nesikreipus gydymui ištinka mirtis.

Jodo panaudojimas medicinoje.

Jodo spiritinis tirpalas naudojamas medicinoje dezinfekuoti odą aplink sužeidimą (plėštinės, pjautinės ar kitokios žaizdos), bet toks jodas negali būti naudojamas jodo deficitui organizme kompensuoti.

Yra žinoma keliolika jodo radioaktyvių izotopų. Medicinoje iš jų pagrinde naudojami keturi, tai I-123, I-125, I-131, I-132. Jodas 131 ir jodas 132 yra naudojami diagnostiniuose tyrimuose. Be jau paminėtų, medicinoje jodo preparatų yra naudojama dar įvairių rūšių, pvz., tik išoriniam, ar tik vidiniam naudojimui.

Preparatų, skirtų tik vidiniam vartojimui, keletas savybių: hormono tiroksino sintezės skatinimas skydliaukėje; radioaktyvaus jodo kaupimosi blokavimui ir jo pašalinimui iš organizmo; skydliaukės hiperfunkcijos gydymui; jodas, esantis preparatuose, sergantiems ateroskleroze taip pat padeda mažinti cholesterolio kiekį kraujyje; padeda sergant chroninėmis uždegiminėmis kvėpavimo takų ligomis; strumos arba gūžio gydymui; hipotireozės gydymui; esant chroniniam apsinuodijimui gyvsidabriu ar švinu ir kt.

Ilgai vartojant jodo preparatus gali atsirasti jam jautrumas, tai pasireiškia sloga, dilgėline, patinimu, seilėtekiu, ašarojimu, spuogais ant odos ir kt. Vidinio jodo preparatų vartojimo metu kontraindikacija yra galima esant plaučių tuberkuliozei, nefritui, nefrozei, furunkuliozei, spuogotumui, chroninei piodermijai, hemoraginei diatezei, dilgelinei, nėštumui, esant padidėjusiam jautrumui jodui.

Jodas naudojamas ir kitose sferose, pvz., kriminaliniuose tyrimuose naudojami jodo garai padeda aptikti pirštų antspaudus ant popieriaus; pramonėje naudojamas šviesos šaltinių, akumuliatorių, lazerių gamyboje ir kitur.

Jodo pagrindu pagaminti vaistai.

Jodo preparatų  yra išskiriamos kelios jo rūšys, jų visų savybės skiriasi. Pirmiausiai galima išskirti jodo preparatus, kurie veikia antiseptiškai, dezinfekuojančiai (žudo mikrobus) ir fungicidiškai (naikina grybelius). Tai taip vadinamas elementarusis jodas – spiritinis jodo tirpalas, veiksminga bakterijas naikinanti medžiaga (pasižymi penetracija į organizmą). Spiritinis jodo tirpalas skirtas vartoti tik išoriškai ant odos. Jo negalima skiesti ir gerti, tepti ant atvirų žaizdų ar atvirų kūno ertmių.

Tokie spiritiniai jodo tirpalai yra, pvz.,  jodonatas ir jodinolis. Spiritiniu 5% jodo tirpalu tepami žaizdos kraštai ir odos įdrėskimai, 2-2,5% tirpalu dezinfekuojama operacinio lauko oda, 10% spiritinis jodo tirpalas (ir jodonatas, kuriame yra ~4,5% jodo) vartojamas odos grybelinėms ligoms gydyti. Kai kada , pvz., jodui alergiškiems žmonėms, užtepus ant odos ar patekus į gleivines jis sukelia dirginantį poveikį ir gali sukelti tam tikrus organizmo veiklos pakitimus, keloidinį darinį ar dermatitą.

Kitiems jodo preparatams priskiriami taip vadinami jodo povidonai arba polividonai. Tai yra jodo ir polivinilo (polivilpirolidono kompleksas) alkoholio produktas. Pvz., jodinolis vartojamas anginai ir kitoms ausų, nosies ir gerklės ligoms gydyti. Šie preparatai pasižymi stipriomis antibakterinėmis savybėmis, gaminami tepalų ar tirpalų forma ir vartojami nudegimų, žaizdų, opų antiseptiniam gydymui bei infekcijos profilaktikai. Purškiamuoju preparatu galima dezinfekuoti burnos ertmę bei ryklę esant skausmui, uždegimui. Gali sukelti odos alerginių reakcijų, uždegimą (ypač šviesiaplaukiams).

Preparatai, galintys atpalaiduoti (išlaisvinti) laisvąjį jodą. Antibakteriškai pasireiškia tik kontaktuojant su audiniais ir mikroorganizmais, t. y. prasiskverbia iki bakterijos ir joje atpalaiduoja surištą jodą į laisvąjį, kuris užmuša bakterijas. Tokiems preparatams galima priskirti jodoformą, kuris naudojamas gydant šaknų kanalus. Jodoformas pats savaime neturi antiseptinių savybių, tik kontaktuodamas su audiniais, pvz., su pūlinga sekrecija, jis laipsniškai mažėja (tirpsta) išskirdamas laisvą jodą.

Taipogi žinomas neorganinis jodidas (kalio ar natrio jodidas) – disociacijuoja susidarant jodo jonams. Kalio jodido tabletės naudojamos apsaugoti žmogaus skydliaukę nuo radioaktyvaus jodo, t. y. apsisaugoti nuo radioaktyviojo jodo izotopų patekimo į skydliaukę. Pvz., atominės elektrinės branduolinio reaktoriaus pažeidimo metu, kai yra radiacinis nutekėjimas, toks radioaktyvusis jodas kaupiasi skydliaukėje. Nesant tokiai grėsmei, profilaktiškai vartoti tokių tablečių negalima.

Nors, sutinkama informacija, kad kalio jodidas naudojamas ne tik gydant dėl jodo deficito sukeltos skydliaukės padidėjimą (endeminis gužys). Bet rekomenduojama vartoti profilaktiškai ir rizikos grupėms, pvz., nėščioms ir maitinančioms moterims, vaikams ir paaugliams. Iš tikro, kalio jodido profilaktiškai, nesant radiacinei grėsmei, vartoti nederėtų

Skirtingai nei elementarusis jodas, jodidai praktiškai nėra aktyvūs prieš bakterinę florą. Elementariojo (laisvo) jodo preparatai, kaip jau minėta turi pasireiškiantį dirginantį vietinį poveikį, aukštose koncentracijose sukelia deginantį poveikį. Preparatai atpalaiduojantys laisvąjį jodą turi mažiau išreikštą dirginantį poveikį, o jodidų vietinis poveikis pasireiškia tik esant jo didelioms koncentracijom.

maisto papildai su jodu.

Jodas yra svarbus mikroelementas mūsų sveikatai, todėl papildai su jodu reikalingi normaliai skydliaukės veiklai, energijos apykaitai, nervų sistemai ir gerai odos būklei. Tokie pavieniai jodo papildai dažniausiai gaminami iš jūros dumblių. Jodo galima aptikti ir vitaminų bei mineralinių medžiagų kompleksuose. Žinoma, visada reikia atsakingai įvertinti – ar išties jums asmeniškai yra reikalingi specializuoti jodo papildai profilaktiniam vartojimui? Prieš pradedant vartojant bet kurį jodo preparatą reiktų įsitikinti ar žmogus nėra alergiškas jodui.

Rentgenokontrastinės jodo medžiagos.

Tokios medžiagos naudojamos tik diagnostikai. Į visų leidžiamų rentgeno kontrastinių medžiagų sudėtį įeina jodo, jos skirtos tirti rentgenu. Rentgeno spinduliai negali prasiskverbti pro kontrastinę medžiagą, nes juos sugeria jodas. Tiriant rentgenu kūno vietos, kuriose susikaupia į kraują arba ertmes suleistos kontrastinės medžiagos, pasidaro matomos. Tokios medžiagos padeda matyti venas ir arterijas, šlapimo takų, inkstų, širdies ir kūno ertmių pokyčius.