Pagrindinės biologinės funkcijos organizme.

chloras yra svarbus biogeninis elementas, kuris junginių pavidalu įeina į visus gyvus organizmus. Žmogaus organizme chloro jonai (jie organizme būna laisvi, hidratuoti, junginiuose su kitais elementais) dalyvauja palaikant osmosinę skysčių pusiausvyrą ir turi gebėjimą pakankamai lengvai pereiti per ląstelių membranas.

Būtent dėl to chloro jonai, kartu su natrio ir kalio jonais, dalyvauja sudarant pastovų osmosinį slėgį ir reguliuojant vandens-druskų apykaitą, palaiko elektrolitų balansą ir rūgštinę-šarminę pusiausvyrą. Taip pat dalyvauja procesuose palaikant ląstelių pH, reikalingas raumenų ir nervų sistemos funkcijoms. Chloro jonai, įeidami į skrandžio rūgšties sudėtį, sudaro palankias sąlygas veikti daugeliui fermentų skrandžio sultyse, padeda virškinti maistą ir prisideda prie bakterijų skrandyje naikinimo.

Chloro apykaita organizme.

Chloro apykaitą ir išskyrimą reguliuoja posmegeninės liaukos (hipofizės) užpakalinės dalies hormonas vazopresinas (ADH), antinksčių žievės hormonai (aldosteronas).

Chloras kaupiasi visceraliniame audinyje, kauluose, neląsteliniuose organizmo skysčiuose, odoje ir skeleto raumenyse, o didžioji jo dalis pasisavinama storojoje žarnoje. Aktyviausi chloro jonai (Cl^–) rezorbuojami skrandyje ir klubinėje žarnoje. Didžioji dalis chloro esanti organizme randasi neląstelinėje erdvėje (yra ekstraląstelinis anijonas).

Chloras pašalinamas daugiausiai su šlapimu, taip pat su išmatomis ir per odą prakaituojant. Chloro ekskrecija yra susijusi su natrio ir kalio jonais, todėl kintant natrio (Na) ir kalio (K) koncentracijai kinta ir chloro. Chloro trūkumas pastebimas retai, bet jį gali skatinti nepakankamas jo vartojimas su maistu, dažnas vėmimas ar sutrikusi šio elemento apykaitos reguliacija.

Trūkumas ir jo priežastys.

Organizmas chlorido jonų netenka prakaituodamas, po kraujavimų, ilgai trunkančių vėmimų ir viduriavimų, sergant Adisono liga. Vartojant diuretikus taip pat mažėja audinių geba sujungti chlorą, ir jo kiekis mažėja odoje ir audiniuose. Prasideda hipochloremija. Chloridų koncentracija organizme didėja dehidratacijos metu, esant ūminiam inkstų funkcijos nepakankamumui, antinksčių žievės hiperfunkcijai ir kt.

Esant deficitui išsivysto apetito stoka (galima anoreksija), silpnumas, pykinimas, raumenų traukuliai, apatija, galvos svaigimas ar net apalpimas, demineralizavimas.

Organizmui netenkant daug vandens, chloro kiekis kraujyje padidėja, o esant atvirkštiniam procesui – skysčių pertekliui (taip pat širdies ir inkstų nepakankamumui, antinksčių patologijom, ilgalaikiam vėmimui), jo kiekis mažėja.

Įdomu tai, kad didėjant NaCl koncentacijai žarnos spindyje yra skatinama vandens difuzija į žarnos ertmę ir taip sukeliamas stiprus, ilgalaikis viduriavimas. Panašus poveikis prasideda spindyje naudojant klizmą. T.y. padidinus žarnos druskų kiekį, pvz., magnio sulfato, šios druskos sunkiai rezorbuojamos iš storosios žarnos, tada dėl osmosinio gradiento vanduo difunduoja į žarnos ertmę ir joje esantis turinys ima skystėti ir gausėti (laisvinamųjų medžiagų poveikis).

Chloras maisto produktuose ir jo paros poreikis.

Augaliniuose maisto produktuose chloro yra nežymūs kiekiai, todėl žmogaus organizmas pagrinde jo gauna iš valgomosios druskos (NaCl), jūros druskos ar druskos kalio pakaitalų (KCl). Tai pagrinde yra pasūdyti mėsos patiekalai.

Žmogus dažnai per parą suvartoja 5-15 g druskos, o minimalūs chloro poreikiai per parą yra 800 mg (vidutinis poreikis yra apie 2-3 g). Kasdien su maistu yra gaunama apie 3-6 gramus chloro, šis kiekis su pertekliumi patenkina šio elemento organizmo poreikius. Suaugusio žmogaus organizme chloro yra maždaug apie 90 g. Kūdikiai gauna reikiamą kiekį chloro kartu su mamos pienu. Kraujo plazmoje jo koncentracija yra 95 – 110 mmol/l ribose.

Visai nesūdydamas maisto žmogus per dieną su įvairiais produktais gautų 0,5-3 g NaCl. Mažai druskos turinčią dietą gydytojai skiria, esant kraujo apytakos nepakankamumui, hipertonijai, sergant nefritu.

Neigiamas poveikis.

Chloro dalyvavimas atsirandant atskiroms ligoms kol kas, dėl mažai atliekamų tyrimų, ištyrinėtas nepakankamai. Beje, kaip jau minėta, chloras yra toksiškos, troškios ir pažeidžiančios kvėpavimo organus dujos, todėl dirbant su chloru reikia naudotis apsaugos priemonėmis (dujokaukė, pirštinės, speciali apranga).

Nukentėjus nuo chloro garų pirmiausia reikia nukentėjusįjį išgabenti iš tokios zonos. Jei to padaryti nėra sąlygų, o specialių kvėpavimo takų apsisaugojimo priemonių neturima, galima užrišti marlės raištį sudrėkintą 2% geriamosios sodos tirpalu. Išnešus nukentėjusį iš užterštos zonos kuo toliau, reikia tęsti pagalbos suteikimą.

Iš toksikologinės pusės chloras, kaip nuodinga medžiaga, priskiriamas dusinančio poveikio nuodingos medžiagoms su sparčiu apsinuodijimo požymių pasireiškimu. Pirmieji apsinuodijimo požymiai pasireiškia tuoj pat, kai tik nukentėjusysis įkvėpė pirmąsias chloro porcijas. Pažeidimai, priklausomai nuo apsinuodijimo stiprumo, pasireiškia nuo sudirginimo, deginimo ar skausmo nosyje, gerklėje, trachėjose, lydimi kosulio, skausmo krūtinėje, kvėpavimo sutrikimu, iki kraujo išsiliejimų, plaučių edemos, įvairių kvėpavimo sistemos pažeidimų ar netgi mirties.