Senovės Lietuvos baltų dvasia: Slogutis. Atvaizdas sukurtas pagal esamus senovės raštų apibūdinimus ir nėra tiksli kopija. Slogutis laikomas ne dievu, o kenkėjiška dvasia ar mitine būtybe, siejama su naktiniu dusinimu ir sunkumo pojūčiu miego metu. Jo vardas kildinamas iš žodžių „slogas“, „sloginti“, o vartojimas aptinkamas vėlyvuosiuose XVI–XVII a. aprašymuose bei vėlesnėje tautosakoje. Vaizduojamas kaip nematoma arba šešėlinė būtybė, kartais – smulkus, susirietęs, ant krūtinės sėdintis padaras. Jam priskiriamos savybės – slėgti, dusinti, kelti baimę, trikdyti miegą. Gyvena tamsiose, uždarose erdvėse, ypač ten, kur tvyro drėgmė, netvarka ar dvasinis nerimas. Slogutis siejamas su miego paralyžiaus reiškiniu, blogais sapnais ir ligomis. Jis laikytinas žemesniojo lygmens dvasia, neturinčia aiškios hierarchijos ar pavaldumo, be nustatytų giminystės ryšių. Simboliškai jis įkūnija nerimą, priespaudą, fizinį ir dvasinį sunkumą. Įdomu tai, kad panašūs padarai žinomi ir kitose kultūrose (pvz., „mara“, „night hag“). Galimi sinonimai ar artimos sąvokos: slogis, sloginimas, užgulėjas. Pastaba: Slogutis yra tipiška žemesniosios mitologijos dvasia, veikianti gyvųjų pasaulyje ir aiškinanti tam tikrus žmogaus patyrimus (košmarus, miego paralyžių, dusulį). English. Ancient Baltic spirit of Lithuania: Slogutis. The depiction is based on surviving historical descriptions and is not an exact replica. Slogutis is considered not a god but a malevolent spirit or mythical being, associated with night-time suffocation and a heavy pressure during sleep. The name derives from words meaning “pressure” or “to oppress,” and appears in later sources from the 16th–17th centuries as well as…

Senovės Lietuvos baltų mitologinė dievybė: Kirnis. Atvaizdas sukurtas pagal esamus senovės raštų apibūdinimus ir nėra tiksli kopija. Kirnis – reta ir mažai žinoma baltų mitologinė būtybė, XVI a. minima Jono Lasickio raštuose apie žemaičių dievus. Jis laikomas vyšnių medžių, vaisingumo ir šventų medžių globėju, nors kai kurie tyrinėtojai mano, kad tai galėjo būti ne pilnavertis dievas, o lokali gamtos dvasia ar apeiginė būtybė. Kirnio vardas pirmą kartą užrašytas apie 1582 metus. Manoma, kad Kirnis buvo siejamas su vyšnių giraitėmis, derlingumu, pavasario augimu ir sakralinėmis vietomis prie ežerų ar piliakalnių. Jam buvo aukojami gaidžiai, o vyšnių medžiuose deginamos vaško žvakės. Dėl šių apeigų Kirnis laikomas paslaptinga ir galbūt su požemio ar protėvių pasauliu susijusia būtybe. Kirnis dažniausiai vaizduojamas kaip liesas, aukštas vyras su ilgu apsiaustu iš vyšnių šakų ir lapų, blyškia oda bei ugninį atspalvį turinčiomis akimis. Kartais jo rankose vaizduojamos degančios žvakės arba vyšnių šakelė. Jo būdas apibūdinamas kaip tylus, rimtas ir reiklus pagarbos gamtai. Tikėta, kad Kirnis gyvena šventose giraitėse, pelkėtų vietų pakraščiuose arba prie senų vyšnių medžių. Jis simbolizavo gamtos vaisingumą, gyvybės trapumą ir ryšį tarp žmogaus bei šventosios gamtos. Baltų dievų hierarchijoje Kirnis laikomas žemesnio rango lokalia dievybe ar dvasia, galimai pavaldžia didesnėms gamtos ir žemės dievybėms, tokioms kaip Žemyna ar Medeina. Patikimų žinių apie jo giminystės ryšius neišliko. Sinonimai ir vardo formos: Kirnis, Kirnys, rečiau siejamas su žodžiais „kirna“ ar „kirnė“. English. Ancient Lithuanian Baltic…

ZMA - sporto maisto papildas, sudėtis - cinkas, magnis ir vitaminas B6. Dažniausiai naudojamos komplekso proporcijos: 20-30 mg cinko, 400-500 mg magnio ir apie 10 mg vitamino B6. Formulė yra patentuota, o terminas ZMA yra SNAC System Inc. prekės ženklas. Paprastai papildas naudojamas kultūrizme ir jėgos sporto šakose. Pavadinimo kilmė - iš angl. Zinc monomethionine aspartate and Magnesium Aspartate. Produkto sukūrėjas yra Viktoras Konte (Victor Conte ), jau nebeegzistuojančio sporto mitybos centro BALCO Laboratories in Burlingame, California įkūrėjas. ZMA yra unikalus cinko, magnio ir vitamino B6 mišinys. Gamintojų teigimu, ZMA gali padidinti ir palaikyti testosterono koncentracijos lygį kraujyje, padidinti jėgą ir pagreitinti raumenų augimą. T. y. cinkas padeda palaikyti normalią testosterono koncentraciją kraujyje, o magnis ir vitaminas B6 padeda mažinti pavargimo jausmą ir nuovargį. ZMA yra siūlomas kultūristams ir jėgos sporto atletams kaip testosterono stimuliatorius. ZMA poveikis. Gamintojai teigia, kad ZMA  gali padidinti testosterono gamybą iki 30%, o jėgą iki 11%, taip pat padidinti raumenų masę ir pagreitinti atsigavimą po fizinio krūvio. Šių teiginių pagrindas yra papildo gebėjimas koreguoti cinko ir (arba) magnio trūkumą, kuris „normalizuoja“ įvairius organizmo procesus ir padidina testosterono kiekį. Cinkas būtinas ląstelių augimui ir dauginimuisi bei testosterono gamybai. Teorija teigia, kad cinko trūkumas gali sumažinti anabolinių hormonų kiekį organizme ir neigiamai paveikti raumenų masę bei jėgą.  Magnis padeda sumažinti streso hormono kortizolio kiekį (pakylančio intensyvaus fizinio krūvio metu), kuris prisideda prie raumenų irimo. Magnio trūkumas…

Geležis žmogaus organizme. Organizme geležis yra hemą turinčiuose baltymuose, t. y. jis yra hemo sudėtyje (pvz., hemoglobine ar mioglobine ir kt.). O neturinčių hemo baltymuose, geležis jungiasi su baltymais. Tokiems baltymams yra priskiriami transferinas, feritinas, kai kurie oksidaciniai fermentai ir pan. Todėl aiškumo dėlei galima pasakyti paprastai - geležies rezorbcija organizme yra iš dviejų šaltinių: hemoglobininio ir nehemoglobininio. Suaugusio žmogaus organizme yra 3-4 g geležies, iš kurių tik apie 3,5 mg randasi kraujo plazmoje. Hemoglobine yra apie 68 % viso organizmo geležies, feritine - 27 %, mioglobine - 4 %, transferine - 0,1 %. Geležį turintiems fermentams tenka 0,6 % viso organizme  esančio geležies dalies. Geležį turinčių baltymų sintezei geležies šaltiniu yra geležis gaunama iš maisto ir geležis, kuri yra išlaisvinama nuolat suyrant eritrocitams kepenų ir blužnies ląstelėse. Neutralioje ir šarminėje terpėje geležis yra oksiduotoje būsenoje - Fe3+, sudarydama stambius, lengvai agreguojamus kompleksus su OH-, kitais anijonais ir vandeniu. Esant žemesnėms pH reikšmėms (rūgštinėms), geležis yra redukuojama  ir lengvai disocijuojasi. Geležies redukcijos ir oksidacijos procesas padeda jį perskirstyti tarp organizmo makromolekulių. Geležies jonai turi aukštą giminingumą daugeliui junginių ir sudaro su jais chelatinius kompleksus, pakeisdamas šių junginių savybes ir funkcijas. Todėl geležies pernešimą ir deponavimą atlieka ypatingi baltymai. Ląstelėse geležis saugoma feritino baltyme, kraujyje ji gabenama transferino baltymo sudėtyje. Geležies apykaita organizme. Geležies pasisavinimas žarnyne. Maisto sudėtyje esanti geležis pagrinde yra oksiduotoje būsenoje (Fe3+ ) ir yra baltymų ir…

Pradžioje pradėkime nuo riebalinių rūgščių apykaitos. Riebalinės rūgštys į organizmą patenka su maistu arba yra sintetinamos (išskyrus polieninės rūgštys). Dažnai substratai, kurie yra reikalingi sintetinti riebalines rūgštis, susidaro gliukozės katabolizmo metu. Tokiu būdu, dalis gliukozės pirmiausiai virsta į riebalines rūgštis ir tik po to į riebalus. Nors riebalinių rūgščių specifinis katabolizmo procesas pasibaigia susidarant acetil-KoA, kuris naudojamas kaip pradinis riebalinių rūgščių sintezės substratas, riebalinių rūgščių sintezės ir oksidacijos procesai yra negrįžtami. Jie vyksta skirtingose ląstelės dalyse (biosintezė vyksta citozolyje, o oksidacija - mitochondrijose) ir katalizę atlieka skirtingi fermentai. Riebalinių rūgščių oksidacija, kaip energijos išteklių šaltinio, padidėja postabsorbciniu periodu, badaujant ir fiziškai dirbant. Šiose būsenose jų koncentracija kraujyje padidėja mobilizacijos iš riebalinių atsargų eigoje, po ko jos aktyviai oksiduojamos kepenimis, raumenimis ir kitais audiniais. Badaujant dalis riebalinių rūgščių kepenyse perdaromos į kitokias energetines molekules - ketoninius junginius. Jie, skirtingai nuo riebalinių rūgščių, gali būti panaudojami energijos šaltinių nerviniame audinyje. Badaujant ir ilgai dirbant fizinį darbą ketoniniai junginiai panaudojami kaip energijos šaltinis raumenyse ir kai kuriuose kituose audiniuose. Taigi, apibendriname: laisvųjų riebalinių rūgščių oksidacija intensyviai vyksta kepenų, inkstų, širdies raumens, griaučių raumenų, riebalinio audinio ir kt. ląstelėse. Smegenyse bei nerviniame audinyje jos oksiduojamos silpnai (smegenų pagrindinė energijos medžiaga yra gliukozė). Toliau kiek panagrinėkime pačią oksidacijos esmę. Praleidus visus šių procesų visumos aspektus (pvz., reakcijų eigą, joje dalyvaujančių junginių veikimo mechanizmus, veikimo būdus ir t.t. ir t.t.) galima pasakyti, kad šio specifinio…

Nutukimas. Riebalinis audinys, imant procentiškai nuo bendros kūno masės, sudaro 20-25 % moterims ir 15-20 % vyrams. Perteklinis riebalų kaupimas adipocituose (nutukimas) yra pakankamai plačiai paplitęs reiškinys. Kai kuriose šalyse nuo nutukimo kenčia 50 % suaugusių žmonių. Nutukimas - žymus rizikos veiksnys išsivystyti miokardo infarktui, insultui, cukriniam diabetui, arterinei hipertenzijai ir tulžies akmenligės ligai. Nutukimu paprastai laikoma būklė, kai kūno masė viršija 20 % nuo "idealios" esamam individui. Adipocitų susiformavimas prasideda dar esant motinos įsčiose, gimus - riebalinės ląstelės gali didėti dydžiu (nutukimas) arba mažėti (lieknėjimas), bet jų kiekis per visą gyvenimą nekinta. Pirminis nutukimas. Pirminio nutukimo metu žmonėms, kurie kenčia nuo šio sutrikimo, atsiranda daug hormoninių ir metabolinių ypatybių. Apibendrintai galima pasakyti, kad pirminis nutukimas išsivysto elementaraus disbalanso eigoje - mitybos perteklinis kaloringumas, lyginant su energijos (iš)eikvojimu. Organizmo energijos paros poreikis susideda iš :• pagrindinės apykaitos - energijos, kuri reikalinga gyvybės palaikymui; pagrindinė apykaita matuojama pagal deguonies suvartojimą arba kiek žmogus išskiria šilumos ramybės būsenoje ryte, po 12 valandų nevalgymo pertraukos;• energijos - reikalingos fiziniam aktyvumui. Energijos išeiga, reikalinga fiziniam aktyvumui, skirstoma į 3 lygius:І - 30 % nuo pagrindinės apykaitos energijos (pas žmonių su sėdimu gyvenimo būdu);ІІ - 60-70 % nuo pagrindinės apykaitos energijos (pas žmonių, kurie 2 val. per dieną atlieką ribotą fizinę apkrovą);ІІІ - 100 % ir daugiau nuo pagrindinės apykaitos energijos (pas žmonių, kurie keletą valandų per dieną atlieka sunkų fizinį darbą). Priklausomai nuo…

Žmogus maitinasi su tam tikrais, kartais net pakankamai ilgais intervalais, todėl jo organizme yra išsivystę energijos šaltinių saugojimo mechanizmai. Riebalai - labiausiai naudinga ir pagrindinė energijos saugojimo forma. Organizmo glikogeno atsargos neviršija 300 g ir organizmą aprūpina energija ne daugiau paros. Riebalų atsargos, badavimo metu, gali organizmui suteikti energijos ilgesniam laikui (iki 7-8 sav.). Riebalų sintezė aktyvuojama absorbciniu periodu ir pagrinde vyksta riebaliniame audinyje ir kepenyse. Bet, jei riebalinis audinys yra riebalų saugojimo vieta, tai kepenys atlieka svarbų vaidmenį verčiant su maistu gautus angliavandenius į riebalus, kurie po to perkeliami į kraują ir lipoproteinų sudėtyje gabenami į kitus audinius (pirmiausiai į riebalinius). Riebalų sintezė kepenyse ir riebaliniame audinyje stimuliuojama insulino. Riebalų skaidymas yra suaktyvinamas tais atvejais, kai gliukozės nebepakanka aprūpinti organizmo energetinių poreikių: postabsorbcinis periodas (nevalgymo), badavimo metas, fizinis darbas. Riebalinės rūgštys paduodamos į kraują ir audiniuose yra naudojamos kaip energijos išteklius. Kaip jau žinome riebalai organizme atlieka daug funkcijų, pvz., yra energijos išteklius, sudedamoji membranų dalis, įeina į svarbių organizmui junginius (hormonus, nešiklius ir kt.) ir pan. Daugumą lipidų žmogaus organizmas gali pats pasigaminti, bet tam tikri riebalai turi būti gaunami su maistu. Riebalų biosintezei, beje kaip ir kitokioms biosintezės reakcijoms, reikia energijos šaltinio (ATP) ir reduktoriaus (NADPH). Triacilglicerolių, fosfolipidų, glikolipidų pagrindinis struktūros sandas yra riebalų rūgštys, o jos yra sintetinamos iš acetil-KoA. Tokiu būdu, bet kuri į organizmą su maistu patenkanti medžiaga, iš kurios gali susidaryti acetil-KoA,…

Riebalai yra hidrofobinės medžiagos, t. y. vandenyje netirpios medžiagos, vadinasi netirpios ir kraujyje. Todėl, kad kraujyje būtų galima lipidus pernešti, organizme susidaro lipidų su tam tikrais baltymais kompleksai - lipoproteinai. Lipoproteinuose, be riebalų, yra riebaluose tirpių vitaminų, cholesterolio esterių ir kitų medžiagų. Lipidų pernaša lipoproteinų sudėtyje. Lipoproteinai (chilomikronos) yra paimami į limfą, vėliau į kraują ir išnešiojami po visą organizmą (kepenis, griaučių raumenis, širdį, inkstus, plaučius). Pavyzdžiui, raumenyse riebalų rūgštys panaudojamos energijos gamybai, riebaliniame audinyje naudojami riebalų resintezei, o glicerolis kepenyse yra panaudojamas glikolizei, gliukoneogenezei, triacilglicerolių sintezei. Žinoma čia paminėtų procesų eiga pateikta itin supaprastintai ir pakankamai primityviai, nusakant tik pagrindinę esmę. Visa visų šitų procesų eiga yra pakankamai sudėtinga ir biochemija nesidominčiam žmogui gali būti neįdomi ar net nesuprantama. Todėl šio straipsnio tikslas ne perpasakoti biochemijos vadovėlių turinio, bet kuo aiškiau paminėti esminius dalykus. Kiek aiškesnio vaizdo dėka atsiranda supratimas apie organizme vykstančius procesus, kas gali praversti ir sporto ar sveikatos gerinimo tiksluose. Taigi, grįžtant prie lipoproteinų, organizme yra gaminamos kelios jų rūšys: chilomikronai, didelio tankio lipoproteinai (DTL), mažo tankio lipoproteinai (MTL), vidutinio tankio lipoproteinai (VTL), labai mažo tankio lipoproteinai (LMTL). Lipoproteinių tipų tema irgi yra pakankamai platoka, apie juos pas mus yra parengtas platesnis straipsnis, todėl paminėsime apibendrintai ir trumpai. Kiekvienas iš lipoproteinų tipų susidaro skirtinguose audiniuose ir perneša tam tikrus lipidus. Pavyzdžiui, chilomikronai perneša maisto (egzogeninius) lipidus iš žarnyno į audinius, todėl triacilgliceroliai sudaro iki 85%…

Riebalai mitybos racione. Žmogaus organizmas su maistu per parą gauna maždaug nuo 80 iki 150 g lipidų. Pagrindinę jų masę sudaro riebalai, kurie kartu su gliukoze yra pagrindinis energijos išteklius. Nors riebalų kaloringumas yra žymiai aukštesnis nei angliavandenių (iš riebalų 9 lyginant su 4,7 kcal/mol iš angliavandenių), bet esant racionaliai mitybai ir imant nuo bendro kalorijų kiekio, su maistu iš riebalų gaunama ne daugiau 30% . Paprastai nuo žmogaus mitybos įpročių priklauso kiek ir kokių riebalų suvartojama, bet mūsų šalyje dar kol kas daugiausiai suvartojama gyvulinės kilmės riebalų. Racionaliausiai būtų šiek tiek didesnę nei pusę maistinių riebalų gauti iš gyvulinės kilmės maisto produktų ir apie 40% iš augalų. Augalinės kilmės riebalai, kurie dar vadinami skysti riebalai arba tiesiog aliejai, savo sudėtyje turi organizmui svarbių polinesočiųjų riebalinių rūgščių, tokių kaip linolo, linoleno ar arachidono. Šios riebalinės rūgštys nėra sintetinamos organizme ir turi būti gaunamos iš išorės. Su lipidais į organizmą patenka ir riebaluose tirpūs vitaminai - A, D, E, K. Lipidų virškinimas ir skaidymas. Maisto lipidų virškinimas prasideda skrandyje. Nors maiste esantys lipidai ir yra priimtini mūsų organizmams, bet maisto lipidų ir žmogaus organizmo lipidų sudėtis bei cheminės savybės skiriasi. Virškinimo metu maisto lipidai skaidomi, o iš gautų medžiagų organizme sintetinami žmogaus organizmui būdingesni lipidai. Riebalai, kurie patenka su maistu, sudaro iki 90% gaunamų lipidų. Didžioji dalis riebalų yra suskaidoma plonosiose žarnose, bet, jau nedidelė riebalų dalis skrandyje yra hidrolizuojama…

Riebalų poveikis sporto rezultatams. Mitybos įpročių pokyčiai arba tiesiog kaip sako patys sportininkai - dietos poveikis turi tam tikrą įtaką testosterono lygiui organizme. Kadangi organizmo anaboliniai hormonai gaminami iš tam tikrų riebalų, tai galima teigti, kad riebalai turi įtakos anabolinių hormonų (pvz., tokio kaip testosteronas) koncentracijai. Dietos metu, siekiant išsaugoti kuo daugiau raumeninės masės, riebalų vartojimo mažinimas ir baltymų kiekio didinimas gali įtakoti hormoninį poveikį per treniruotes. Kasdieninės mitybos racione sumažinus 20-40 % riebalų dalį gali atsirasti silpnas, bet pakankamai žymus testosterono lygio sumažėjimas. Bet be viso to, testosterono lygio sumažėjimas nebūtinai paskatins sausos raumeninės masės mažėjimą. Kaip ten bebūtų, diferencijuoti atsiradusį poveikį dėl bendro riebalų dalies sumažinimo ir poveikį, atsiradusį dėl dietos kaloringumo sumažinimo, yra ganėtinai sunku. Koreliacija tarp testosterono lygio, makronutrientų proporcijos, naudojamų riebalų tipo ir taipogi bendro naudojamų riebalų lygio leidžia įtarti, kad duomenų kitimai priklauso nuo kompleksinių pokyčių. Sportininkams (pvz., kultūristams) ruošiantis varžyboms, mitybos kaloringumo sumažinimas yra labai svarbi sąlyga. Jei sportininkas nusprendžia sumažinti kaloringumą naudojamų riebalų sąskaita, tai, kad išvengti žymaus testosterono sumažėjimo, jis gali padidinti vartojamų nesočiųjų riebalų dalį. Intensyviai sportuojant ir esant energetinio deficito sąlygose labiau optimalu yra naudoti pakankamą kiekį angliavandenių, negu testosterono lygio palaikymui vartoti padidintą kiekį paprastų riebalų. Viename iš bandymų su sportininkais, kurie ruošėsi kultūrizmo varžyboms, buvo pastebėta, kad tie asmenys, kurie tikslingai mažindami svorį savaitės bėgyje numesdavo jo daugiau (apie 1 kg), tai jų testosterono lygis irgi…