Žmogus maitinasi su tam tikrais, kartais net pakankamai ilgais intervalais, todėl jo organizme yra išsivystę energijos šaltinių saugojimo mechanizmai. Riebalai – labiausiai naudinga ir pagrindinė energijos saugojimo forma. Organizmo glikogeno atsargos neviršija 300 g ir organizmą aprūpina energija ne daugiau paros. Riebalų atsargos, badavimo metu, gali organizmui suteikti energijos ilgesniam laikui (iki 7-8 sav.).

Riebalų sintezė aktyvuojama absorbciniu periodu ir pagrinde vyksta riebaliniame audinyje ir kepenyse. Bet, jei riebalinis audinys yra riebalų saugojimo vieta, tai kepenys atlieka svarbų vaidmenį verčiant su maistu gautus angliavandenius į riebalus, kurie po to perkeliami į kraują ir lipoproteinų sudėtyje gabenami į kitus audinius (pirmiausiai į riebalinius). Riebalų sintezė kepenyse ir riebaliniame audinyje stimuliuojama insulino. Riebalų skaidymas yra suaktyvinamas tais atvejais, kai gliukozės nebepakanka aprūpinti organizmo energetinių poreikių: postabsorbcinis periodas (nevalgymo), badavimo metas, fizinis darbas. Riebalinės rūgštys paduodamos į kraują ir audiniuose yra naudojamos kaip energijos išteklius.

Kaip jau žinome riebalai organizme atlieka daug funkcijų, pvz., yra energijos išteklius, sudedamoji membranų dalis, įeina į svarbių organizmui junginius (hormonus, nešiklius ir kt.) ir pan. Daugumą lipidų žmogaus organizmas gali pats pasigaminti, bet tam tikri riebalai turi būti gaunami su maistu. Riebalų biosintezei, beje kaip ir kitokioms biosintezės reakcijoms, reikia energijos šaltinio (ATP) ir reduktoriaus (NADPH). Triacilglicerolių, fosfolipidų, glikolipidų pagrindinis struktūros sandas yra riebalų rūgštys, o jos yra sintetinamos iš acetil-KoA. Tokiu būdu, bet kuri į organizmą su maistu patenkanti medžiaga, iš kurios gali susidaryti acetil-KoA, yra galimas riebalų rūgščių šaltinis. Ir čia gali pasitarnauti tiek gliukozė (glikolizės metu), tiek aminorūgštys, kurių skaidymo produktai irgi gali būti acetil-KoA.

Įdomumo dėlei galima paminėti tokį faktą, kad riebalų molekulės adipocituose yra apjungiamos į stambius riebalinius lašus, neturinčius vandens, todėl ir yra labiausiai kompaktiška energetinių molekulių saugojimo forma. Yra paskaičiuota, jeigu energija, kuri saugoma riebaluose, būtų saugoma stipriai hidratuoto glikogeno molekulėse, tai žmogaus kūno masė padidėtų 14-15 kilogramų.

Adipocitai (riebalų saugojimo vieta) pagrinde yra po oda (sudarydama poodinį riebalinį sluoksnį) ir pilvo liemens srityje. Riebalų hidrolizė iki glicerolio ir riebalų rūgščių vyksta nevalgymo metu (badaujant ir ilgai aktyviai dirbant ar sportuojant). Viduląstelinių riebalų hidrolizė vykdoma dalyvaujant į hormonus reaguojantiems fermentams, ko eigoje susidaro glicerolis ir riebalų rūgštys. Glicerolis, kaip vandenyje tirpi medžiaga į kraują patenka laisvame pavidale, o riebalų rūgštys (hidrofobinės molekulės) komplekse su plazmos baltymais – albuminu.

Nuo maisto gavimo (t. y. valgymo) ir fizinio aktyvumo priklauso koks procesas organizme vyraus – riebalų sintezė (lipogenezė) arba jų skaidymas (lipolizė). Absorbciniu periodu veikiant insulinui vykdoma lipogenezė, postabsorbcinėje būsenoje – lipolizė, aktyvinta gliukagono. Adrenalinas, kurio sekrecija padidėja esant fiziniam aktyvumui, taipogi skatina lipolizę. Taigi, atsarginių riebalų skaidymo procesus stimuliuoja gliukagonas ir adrenalinas ir šiek tiek mažesniu lygiu kai kurie kiti hormonai (somatotropinas, kortizolis).

Absorbciniu periodu padidėjus santykiui insulinas/gliukagonas kepenyse yra aktyvinama riebalų sintezė. Žinoma visi šie sintezės ir skaidymo procesai organizme vyksta sudėtinguose kelių pakopų procesuose, dalyvaujant ne tik jau paminėtiems hormonams ar fermentams, bet ir aktyvinant ar veikiant jau paminėtais junginiais vienokias ar kitokias sistemas. Taipogi reiktų atkreipti dėmesį į tai, kad skirtingose organizmo dalyse poodinių riebalų sintezės ir skaidymo procesų greitis vyksta netolygiai. Tai yra susiję su nevienodu hormonų receptorių pasiskirstymų adipocituose.

Nereikėtų tiesmukai suprasti ir to, kad organizmo riebalų sintezė vyksta tik iš gautų su maistu riebalų. Apie tai jau buvo užsiminta, kad angliavandenių (netgi baltymų) perteklinis kiekis organizme yra perdaromas į riebalus. Fermentų grupė, pavadinkime juos reguliavimo fermentine grupe, kuri dalyvauja šiuose procesuose, skatina riebalų rūgščių sintezę iš acetil-KoA. Insulino poveikio į angliavandenių ir riebalų apykaitos kepenyse dėka, padidėja riebalų sintezė ir jų sekrecija lipoproteinų sudėtyje į kraują. Toliau jie nugabenami iki riebalinio audinio, kur patalpinami į adipocitus triacilglicerolių pavidalu.

Badaujant arba fiziškai dirbant riebalų rūgštys tampa svarbiu energijos ištekliu raumenims, širdžiai, inkstams, kepenims. Kepenys perdirba dalį riebalinių rūgščių į ketoninius junginius, naudojamus kaip energijos išteklių smegenyse, nerviniame audinyje ir kai kuriuose kituose audiniuose.

Riebalų skaidymo eigoje riebalinių rūgščių koncentracija kraujyje padidėja maždaug du kartus, bet ir šiuo periodu absoliuti riebalinių rūgščių koncentracija kraujyje išlieka pakankamai nedidelė. Tai gali būti dėl to, kad riebalų rūgštys pakankamai greitai nugabenamos iki audinių. Kai tik nevalgymo periodas pasikeičia į valgymo (postabsorbcinis į absorbcinį), insulinas aktyvina tam tikrus specifinius junginius, kurie stabdo riebalus skaidančius fermentus ir riebalų skaidymas sustoja.

Riebalų kaupimas ir jų atsargos riebaliniame audinyje yra pagrindinė energijos išteklių žmogaus organizme saugojimo forma (žr. lent.). Žmogaus, kurio kūno masė 70 kg, riebalų atsargos organizme sudaro 10 kg, bet daugelio žmonių riebalų kiekis gali būti žymiai didesnis.