riebalai yra hidrofobinės medžiagos, t. y. vandenyje netirpios medžiagos, vadinasi netirpios ir kraujyje. Todėl, kad kraujyje būtų galima lipidus pernešti, organizme susidaro lipidų su tam tikrais baltymais kompleksai – lipoproteinai. Lipoproteinuose, be riebalų, yra riebaluose tirpių vitaminų, cholesterolio esterių ir kitų medžiagų.
Lipidų pernaša lipoproteinų sudėtyje.
Lipoproteinai (chilomikronos) yra paimami į limfą, vėliau į kraują ir išnešiojami po visą organizmą (kepenis, griaučių raumenis, širdį, inkstus, plaučius). Pavyzdžiui, raumenyse riebalų rūgštys panaudojamos energijos gamybai, riebaliniame audinyje naudojami riebalų resintezei, o glicerolis kepenyse yra panaudojamas glikolizei, gliukoneogenezei, triacilglicerolių sintezei.
Žinoma čia paminėtų procesų eiga pateikta itin supaprastintai ir pakankamai primityviai, nusakant tik pagrindinę esmę. Visa visų šitų procesų eiga yra pakankamai sudėtinga ir biochemija nesidominčiam žmogui gali būti neįdomi ar net nesuprantama. Todėl šio straipsnio tikslas ne perpasakoti biochemijos vadovėlių turinio, bet kuo aiškiau paminėti esminius dalykus. Kiek aiškesnio vaizdo dėka atsiranda supratimas apie organizme vykstančius procesus, kas gali praversti ir sporto ar sveikatos gerinimo tiksluose.
Taigi, grįžtant prie lipoproteinų, organizme yra gaminamos kelios jų rūšys: chilomikronai, didelio tankio lipoproteinai (DTL), mažo tankio lipoproteinai (MTL), vidutinio tankio lipoproteinai (VTL), labai mažo tankio lipoproteinai (LMTL).
Lipoproteinių tipų tema irgi yra pakankamai platoka, apie juos pas mus yra parengtas platesnis straipsnis, todėl paminėsime apibendrintai ir trumpai. Kiekvienas iš lipoproteinų tipų susidaro skirtinguose audiniuose ir perneša tam tikrus lipidus. Pavyzdžiui, chilomikronai perneša maisto (egzogeninius) lipidus iš žarnyno į audinius, todėl triacilgliceroliai sudaro iki 85% šių dalelių masės. Kai kurie iš lipoproteinų lengvai pereina per kraujagyslių kapiliarų sieneles ir perneša lipidus iki ląstelių. Beje, jau aukščiau paminėti specialios paskirties baltymai (apobaltymai), esantys lipoproteinių sudėtyje, sąveikaudami su audinių ląstelių paviršiuje esančiais receptoriais turi savybę nulemti, kurie audiniai pasiims tam tikrų tipų lipoproteinus.
Paros bėgyje kraujo lipoproteinų sudėtis žymiai kinta. Absorbciniu periodu (ypač valgant riebų maistą) kraujyje atsiranda chilomikronai. Valgant daug angliavandenių turinčio maisto susidaro vidutinio arba dar vadinami tarpinio tankio lipoproteinai, kadangi šie lipoproteinai perneša riebalus, kurie susidaro kepenyse iš angliavandenių. Postabsorbciniu metu ir badaujant kraujyje yra tik mažo tankio ir didelio tankio lipoproteinai, kurių pagrindinė funkcija yra cholesterolio pernešimas.
Jei lipoproteinai yra tam tikri medžiagų, o ypač lipidų pernešėjai, tai atėjus šių medžiagų panaudojimo laikui jas kažkokiu tai būdu reikia iš ten paimti. Šiam reikalui yra pasitelkiamas fermentas lipoproteino lipazės. Šios lipazės sintetinamos daugelio audinių ląstelėse: riebalinėse, raumenų, plaučių blužnies, širdies ir kt. Skirtingų audinių lipoproteinų lipazės kiek skiriasi, pavyzdžiui, riebalinio audinio lipoproteino lipazė skiriasi nuo širdies lipazės, todėl chilomikronų riebalų hidrolizė riebaliniame audinyje vyksta absorbciniu periodu.
Riebalinės rūgštys patenka į adipocitus ir yra panaudojami riebalų sintezei. Postabsorbcinės organizmo būsenos metu, tuo metu kai kraujyje sumažėja riebalų kiekis, širdies raumens lipoproteino lipazė ir toliau ima hidrolizuoti riebalus esančius labai mažo tankio lipoproteinuose, kurių kraujyje yra mažais kiekiais, o riebalinės rūgštys naudojamos šiame audinyje kaip energijos išteklius. Tai vyksta netgi esant žemai kraujo riebalų koncentracijai. Kepenyse nėra lipoproteino lipazės, bet šio organo ląstelių paviršiuje yra kitas fermentas, kuris paprastai vadinamas kepenų lipazė ir ji nedaro subrendusiems chilomikronams jokio poveikio. Šis fermentas hidrolizuoja riebalus esančius tarpinio tankio lipoproteinuose, kurie susidaro iš labai mažo tankio lipoproteinų.
Lipoproteino lipazės poveikio chilomikronų riebalams eigoje susidaro riebalų rūgštys ir glicerolis. Didžioji dalis riebalinių rūgščių patenka į audinius. Absorbcijos metu riebalinės rūgštys riebaliniame audinyje kaupiasi triacilglicerolių pavidalu, o širdies raumenyje ir dirbančiuose skeleto raumenyse yra panaudojamos energijai gauti. Kitas riebalų hidrolizės produktas glicerolis yra tirpus kraujyje, nugabenamas į kepenis, kur absorbcijos metu gali būti panaudotas riebalų sintezėje. Kaip jau buvo minėta, lipoproteinuose be riebalų yra ir riebaluose tirpių vitaminų, fosfolipidų, cholesterolio ir tam tikrų baltymų. Po fermentinių reakcijų šios medžiagos taipogi yra panaudojamos, patenka į kepenis arba yra nugabenamos į kitus audinius.
Paveikslėlyje yra pavaizduota supaprastinta riebalų rūgščių organizme pernešimo keliai.
Pavalgius maisto, kuriame gausu riebalų, išsivysto fiziologinė hipertriglicerolemija ir, atitinkamai, hiperchilomikronemija, kuri gali tęstis iki kelių valandų. Esant normaliai fiziologinei būklei tai nieko tokio, bet, pvz., esant nepakankamam lipoproteinų lipazės aktyvumui, esant nepakankamam apobaltymų pernešimo aktyvumui ar nesant aplamai tinkamų šių baltymų nešėjų, taipogi esant bet kurio iš dalyvaujančių chilomikronų metabolizme baltymų genetiniam defektui atsiranda (ypač postabsorbciniu periodu) kraujo plazmoje triacilglicerolių koncentracijos padidėjimas.
Sunkiais šio sutrikimo atvejais atsiranda triacilglicerolio sankaupos odoje ir sausgyslėse (ksantomos). Ligoniui pakankamai anksti yra pastebimas atminties sutrikimas, dėl kraujagyslių spindžio sumažėjimo ir kraujotakos sutrikimo atsiranda skausmai pilve, sutrinka kasos funkcija, kas neretai gali būti ligonio mirties priežastimi. Kartais, kai triacilglicerolių koncentracija kraujyje padidėja pakankamai dideliais kiekiais, lipidai ima kauptis akies tinklainėje, bet kaip nekeista, tai ne visada įtakoja regėjimo funkciją. Gydant tokius sutrikimus, pvz., hiperchilomikronemiją, visų pirmiausiai reikia apriboti su maistu gaunamų lipidų kiekį, kadangi chilomikronai organizme gabena riebalus gautus iš išorės, t. y. iš maisto.