Nutukimas.
Riebalinis audinys, imant procentiškai nuo bendros kūno masės, sudaro 20-25 % moterims ir 15-20 % vyrams. Perteklinis riebalų kaupimas adipocituose (nutukimas) yra pakankamai plačiai paplitęs reiškinys. Kai kuriose šalyse nuo nutukimo kenčia 50 % suaugusių žmonių. Nutukimas – žymus rizikos veiksnys išsivystyti miokardo infarktui, insultui, cukriniam diabetui, arterinei hipertenzijai ir tulžies akmenligės ligai.
Nutukimu paprastai laikoma būklė, kai kūno masė viršija 20 % nuo „idealios” esamam individui. Adipocitų susiformavimas prasideda dar esant motinos įsčiose, gimus – riebalinės ląstelės gali didėti dydžiu (nutukimas) arba mažėti (lieknėjimas), bet jų kiekis per visą gyvenimą nekinta.
Pirminis nutukimas.
Pirminio nutukimo metu žmonėms, kurie kenčia nuo šio sutrikimo, atsiranda daug hormoninių ir metabolinių ypatybių. Apibendrintai galima pasakyti, kad pirminis nutukimas išsivysto elementaraus disbalanso eigoje – mitybos perteklinis kaloringumas, lyginant su energijos (iš)eikvojimu.
Organizmo energijos paros poreikis susideda iš :
• pagrindinės apykaitos – energijos, kuri reikalinga gyvybės palaikymui; pagrindinė apykaita matuojama pagal deguonies suvartojimą arba kiek žmogus išskiria šilumos ramybės būsenoje ryte, po 12 valandų nevalgymo pertraukos;
• energijos – reikalingos fiziniam aktyvumui.
Energijos išeiga, reikalinga fiziniam aktyvumui, skirstoma į 3 lygius:
І – 30 % nuo pagrindinės apykaitos energijos (pas žmonių su sėdimu gyvenimo būdu);
ІІ – 60-70 % nuo pagrindinės apykaitos energijos (pas žmonių, kurie 2 val. per dieną atlieką ribotą fizinę apkrovą);
ІІІ – 100 % ir daugiau nuo pagrindinės apykaitos energijos (pas žmonių, kurie keletą valandų per dieną atlieka sunkų fizinį darbą).
Priklausomai nuo apkrovos intensyvumo ir amžiaus dienos energijos poreikis svyruoja nuo 2000 iki 3000 kcal moterims, o vyrams – nuo 2300 iki 4000 kcal.
Vartojamo maisto kiekis nustatomas pagal daug veiksnių, tame tarpe ir cheminiais alkio ir sotumo jausmo reguliatoriais. Šie jausmai, kurie inicijuoja sotumo jausmą, nustatomi gliukozės ir hormonų koncentracija kraujyje.
Pirminio nutukimo priežastys:
genetinis sutrikimas (iki 80 % nutukimo atvejų – genetinių sutrikimų rezultatas);
vartojamo maisto sudėtis ir kiekis, šeimos mitybos įpročiai;
fizinio aktyvumo lygis;
psichologiniai faktoriai.
Nutukimo išsivystymo genetiniai veiksniai.
Metaboliniai skirtumai tarp nutukusių ir lieknų žmonių iki šiol negali būti nustatomi vienareikšmiškai. Yra keliamos kelios teorijos, kurių dėka tie skirtumai aiškinami. Viena iš tokių teorijų aiškina, kad yra genetiškai nulemtas skirtumas funkcionuojant „tuštiems” ciklams. Tokie ciklai susideda iš dviejų metabolitų, kurie padedant fermentams virsta vienas į kitą (pvz., gliukozė į gliukozės-6-fosfatą) ir vienoje iš tų reakcijų yra naudojama ATP. Jei tokie substratai virsta vienas į kitą vienodu greičiu, tai ATP panaudojimas vyksta beprasmiškai, tuomet ir energijos išteklius (pvz., riebalai) naudojamas be reikalo.
Kitose teorijose aiškinama, kad galimai pas į nutukimą linkusių žmonių metabolizmas yra žymiai efektingesnis. Toliau teigiama, kad yra skirtingas aerobinės ir anaerobinės glikolizės santykis ir anaerobinė glikolizė (kaip mažiau efektyvi) „sudegina” žymiai daugiau gliukozės, dėl to sumažėja jos perdirbimą į riebalus. Ir pan.
Prie viso to paminėkime ir kai kurių junginių poveikį, kurie turi įtakos reguliuojant riebalinio audinio masę. Žmonės ir gyvūnai turi taip vadinamą „nutukimo geną” – obese gene (ob). Šio geno ekspresijos produktu yra baltymas leptinas, susidedantis iš 167 aminorūgščių ir gaminamas adipocituose. Jam veikiant sumažėja neuropeptido Y sekrecija, kuris gyvūnams stimuliuoja mitybos elgesį, maisto paieškas ir vartojimą. Kiti peptidai, pvz., tokie kaip cholecistokininas, kuris dalyvauja sotumo jausmo reguliavime, taipogi įtakoja neuropeptido Y sekreciją. Tokiu netiesioginiu būdu, leptinas dalyvauja riebalinės masės reguliatoriumi, kuri reikalinga augimui ir reprodukcijai. Leptino lygis pas sergančių nutukimu gali būti skirtingas.
Pas 80 % sergančių nutukimu žmonių leptino koncentracija kraujyje 4 kartus didesnė, negu pas žmonių su normalia kūno mase. Atrodytu viskas kaip tik gerai ir tokie žmonės turėtų lieknėti, bet tokiais atvejais yra pastebimas leptino receptorių pogumburyje genetinis defektas. Tokiu atveju, nepaisant leptino gamybos, alkio centras ir toliau tęsia neuropeptido Y sekreciją.
20 % sergančiųjų turi pirminės leptino struktūros pakitimus. Iki šiol yra aprašytos 5 galimos pavienės leptino geno mutacijos, kurios veda prie nutukimo išsivystymo. Pas šių ligonių pastebimas padidintas riebalų kaupimas riebaliniame audinyje, perteklinis maisto vartojimas, žemas fizinis aktyvumas ir ІІ tipo cukrinio diabeto išsivystymas.
Esant ob geno defektui nutukimo patogenezė gali būti tokia: žemas leptino lygis kraujyje veikia kaip nepakankamo riebalų atsargų kiekio organizme signalas; šis signalas sukelia procesus, kurie skatina apetito didėjimą ir šito eigoje didėja kūno masė.
Tokiu atveju galima padaryti išvadą, kad pirminis nutukimas yra ne tik persivalgymo pasekmė, bet daugelio veiksnių poveikio rezultatas.
Antrinis nutukimas.
Nutukimas, kuris išsivysto kokios nors pagrindinės ligos eigoje, dažniausiai endokrininės. Pavyzdžiui, nutukimo atsiradimui įtakos turi tam tikrų hormonų maža sekrecija arba visiška jų nebuvimas (pvz., hipotireozė), Icenko-Kušino sindromas, hipogonadizmas ir daug kitų susirgimų.