Enteritas (lot. enteritis<gr. enteron – plonoji žarna), plonosios žarnos uždegimas.

Ūminio enterito priežastys – maisto toksinės infekcijos (pvz., salmoneliozė), ūminės infekcinės ligos (pvz., cholera, paratifas, vidurių šiltinė), apsinuodijimas grybais, augaliniais ir gyvuliniais nuodais, chem. medžiagomis (arsenu), stipriais šarmais ir rūgštimi, vaistais (salicilatais, glikozidais, gyvsidabrio dariniais), maisto alergenais. Nusilpusiam, po operacijos ar ilgai plataus veikimo spektro antibiotikais gydytam žmogui enteritą dažnai sukelia antibiotikams atsparūs stafilokokai.

Plonosios žarnos gleivinę toksinai pažeidžia tiesiogiai arba išsiskirdami iš kraujo. Pablogėja maisto medžiagų įsiurbimas, pagreitėja pažeistos žarnos peristaltika. Vien tik enteritu sergama retai; dažniausiai kartu pažeidžiamas skrandis ir storoji žarna – būna ūminis gastroenterokolitas.

Enteritas prasideda staiga. Ligoniui gurguliuoja pilve, jis kelis ar net keliolika kartų per parą viduriuoja skystomis rūgštaus kvapo (kai žarnoje vyrauja rūgimas) arba dvokiančiomis (kai vyksta puvimas) išmatomis. Prieš tuštinimąsi maudžia arba raižo apie bambą; išsituštinus skausmai susilpnėja. Kartais ligoniui silpna, sumažėja apetitas, padažnėja pulsas. Dėl smarkaus ir dažno viduriavimo ligonio būklė dar labiau pablogėja. Tinkamai gydant, po kelių dienų arba savaitės, pasveikstama.

Kai enteritas nevisai išgydomas arba vis kartojasi, jis gali pereiti į lėtinį. Lėtinis enteritas gali prasidėti, kai žmogus netinkamai maitinasi (valgo sausą, šaltą, šiurkštų, aštrų maistą, blogai jį sukramto), ilgai vartoja kai kuriuos vaistus (antibiotikus, hormonų preparatus), turi parazitinių kirmėlių. Dažnai enteritas atsiranda po persirgtų kai kurių ūminių infekcinių ligų (dizenterijos, vidurių šiltinės), sergant endokrininėmis ligomis (pvz., cukriniu diabetu).

Jį gali sukelti ir įgimta kai kurių žarnų fermentų stoka, imuninės sistemos sutrikimai, maisto alergenai. Sutrinka galutinis maisto medžiagų virškinimas žarnos ertmėje ir ypač prie jos sienelių, sumažėja maisto įsiurbimas. Dėl to padaugėja žarnų turinio, ir ligonis pradeda viduriuoti (3-8 kartus per dieną) gausiomis skystomis išmatomis. Jam gurgia pilve, ji pučia, maudžia apie bambą, silpna, padažnėja pulsas, pranyksta apetitas, jis liesėja, kartais pakyla temperatūra. Ilgai ir sunkiai sergant dėl baltymų, riebalų, vitaminų, mikroelementų, elektrolitų stokos pablykšta ir sausėja oda, slenka plaukai, sustorėja ir pasidaro trapūs nagai, įskyla burnos kampai, paskauda sąnarius. liga linkusi vis paūmėti.

Atsiradus ūminio enterito požymiams, reikia kuo greičiau kreiptis į gydytoją. Gydant pirmiausia iš organizmo šalinama ligą sukėlusi priežastis – dažniausiai užkrėstas arba nuodingas maistas. Dėl to ligoniui plaunamas skrandis, duodama greitai veikiančių vidurius laisvinančių vaistų, daroma valomoji klizma. Pirmąsias 2 d. ligoniui visai neduodama valgyti, patariama daug gerti saldintos arbatos su citrina, vaisių kompoto. Vėliau jis pradedamas maitinti ryžių nuoviromis, manų koše, pertrinta mėsa, varške, kefyru, jam duodama gerti vaisių sulčių. Kai ligonis ima jaustis geriau, jam galima įvairesnis maistas, bet nepatartina valgyti juodos duonos, rūkytų, konservuotų, aštrių, šaltų, riebių valgių, gerti saldaus pieno.

Sergant lėtiniu enteritu turi prižiūrėti (ypač paūmėjimo metu) ir gydyti gydytojas. Ligai paūmėjus, ypač pirmosiomis dienomis, ligonis turi gulėti. Sureguliuojamas jo mitybos režimas, patartina valgyti 4-5 kartus per dieną po nedaug gerai pagaminto maisto. Tinka 4, 4ª, 4^b dietos (↑dietos terapija). Dažnai viduriuojančiam ligoniui tinka valgyti žarnų peristaltiką slopinančius patiekalus (klijingą sriubą, pertrintą košę), gerti ramunėlių arbatą, džiovintų mėlynių, granato žievių užpilą. Nepatartina valgyti žalių vaisių ir daržovių, juodos duonos, rūkytų, konservuotų, aštrių, sūrių, šaltų valgių, gerti saldaus pieno. Ligonis dar gydomas gydytojo paskirtais fermentais, bismuto preparatais, antibakteriniais ir kitais vaistais.