Alkalozė – rūgščių ir šarmų pusiausvyros organizme sutrikimas, per didelis šarmų kiekis žmogaus kūno skysčiuose ir audiniuose.
Alkalozė yra organizmo patologinė būsena, kurios metu sutrinka organizmo rūgščių-šarmų pusiausvyra ir šarmų lygis žmogaus organizmo audiniuose ir kraujyje pakyla, pagausėja. T. y. atsiranda per didelis šarmų kiekis žmogaus kūno skysčiuose ir audiniuose.
Žmogaus kraujo pH yra 7,35-7,45, todėl jo reakcija silpnai šarminė. Nors iš žarnyno ir audinių į jį patenka rūgščių ir šarminių medžiagų apykaitos produktų, pH išlieka gana pastovus ir nesvyruoja daugiau kaip 0,05-0,1. Jei organizme susikaupia rūgščių medžiagų atsiranda acidozė, jei šarminių – alkalozė. Jei kraujo pH sumažėja, prasideda acidemija (pH<7,34), jei padidėja – alkalemija (pH>7,44). Tai reguliuoja sudėtinga kraujo buferinė sistema.
Fiziologinėmis sąlygomis organizmo audiniuose, taip pat kaip ir kraujyje, yra griežtas santykis tarp rūgštinių ir šarminių jonų. Jos dėka audinių vandenilio jonų (pH) koncentracija yra tas dydis, kuris kiekvienam audiniui yra pastovus. Taigi, normaliomis fiziologinėmis sąlygomis gali būti pastebima taip vadinama kompensuojamoji alkalozė. Jos metu kraujo pH yra palaikomas normos ribose (7,35-7,45) ir pastebimi tik kai kokie poslinkiai buferinėse sistemose ir fiziologiniuose reguliavimo mechanizmuose.
Atsiradus nekompensuojamajai alkalozei pH pakyla aukščiau 7,45 ir tai gali būti susiję su apykaitinių procesų, kurie yra atsakingi už kraujo rūgštinės-šarminės terpės pusiausvyros palaikymą, sutrikimu.
Kalbant plačiau apie kraują ir patį pH, tai kraujas turi vandenilio jonų (H+) ir hidroksilinių jonų (OH–), jų koncentracijos santykis nustato kraujo aktyvią reakciją. Švariame vandenyje H+ ir OH– jonų kiekis yra vienodas, todėl jis neutralus. Jei H+ jonų kiekis tirpale viršija OH– jonų kiekį, tirpalas turi rūgščių reakciją, o jei OH– jonų kiekis viršija H+ jonų kiekį – šarminis.
Tirpalo reakciją priimta vertinti pagal vandenilio H+ jonų koncentraciją tirpale:
tirpalo pH daugiau kaip 7,0 – H+ jonų kiekis mažesnis už hidroksilinių OH– jonų kiekį – šarminis tirpalas;
tirpalo pH mažesnis nei 7,0 – H+ jonų kiekis didesnis nei hidroksilinių OH– jonų kiekį – rūgštus tirpalas.
Kraujo reakcija yra silpnai šarminė – ramybėje arterinio kraujo pH vidutiniškai 7,40, veninio kraujo vidutiniškai 7,37. Organizmas arterinio kraujo pH dydį palaiko pastovaus lygio. Kraujo pastovi reakcija yra būtina normalių gyvybinių metabolinių vyksmų tėkmei. Kraujo pH visiškai atitinka audinių skysčio pH; kraujo pH yra vienas iš organizmo homeostatinių hematologinių charakteristikų.
Bet, į kraują nuolat patenka medžiagos, galinčios veikti pH: medžiagų apykaitos produktai, pvz., pieno ir pirovynuoginė rūgštys (anaerobinės glikolizės ląstelėje produktai), fosforo ir sieros rūgštys (baltymų oksidacijos produktai, riebiosios rūgštys (iš riebalų depo) ir anglies rūgštis (galutinis oksidacijos produktas ląstelėje)). Šios rūgštys, patekusios į kraują, keičia jo reakciją į rūgščiąją pusę, t. y. sumažina pH. Maisto produktai, pvz., maistinė soda, patekus į kraują, jo reakciją keičia į šarminę pusę, t. y. padidina pH.
Tam, kad organizme vyktų rūgščių ir šarmų pusiausvyros reguliacija, t. y. vandenilio H+ ir hidroksilinių OH– jonų normalaus santykio palaikymas, veikia tam tikros specialios kraujo cheminės buferinės sistemos (bikarbonatinis b.; hemoglobininis b.; plazmos baltymai; fosfatinis b.). Buferinės medžiagos neutralizuoja didelę dalį į kraują patenkančių rūgščių ir šarmų ir kartu trukdo pH poslinkiams į rūgščiąją arba šarminę pusę.
Be šių buferinių medžiagų, rūgščių ir šarmų pusiausvyros reguliacijoje taipogi dalyvauja ir kūno sistemos bei organai:
inkstai (išskirdami rūgštis arba šarmus per šlapimą; palaiko normalų natrio, kalio ir kitų elektrolitų santykį kraujyje);
plaučiai (fizinio aktyvumo metu sustiprėjus kvėpavimui);
kepenys (pieno rūgštį oksiduoja į glikogeną);
virškinamasis traktas (per jį pašalinamas tam tikras kiekis fosforo rūgšties).
Buferinių šarmų sumažėjimas lemia, kad raumenų darbo metu kraujo reakcija saikingai krypsta į rūgščiąją pusę. Toks nuokrypis vadinamas acidoze. Į kraują patenka šarminių medžiagų pertekliui (šarminis maistas ir kt.) buferinių šarmų kiekis ir pH padidėja. Intensyviai ir valingai kvėpuojant, net nedirbant raumenims, per plaučius pasišalina per daug CO2, todėl padidėja kraujo pH – kraštutiniais atvejais iki 7,6 –7,8. Aktyvios reakcijos nuokrypis į šarminę pusę ir vadinamas alkaloze; kraujo aktyviai reakcijai viršijant pH 7,45 – nekompensuota alkaloze (alkalemija).
Alkalozės atsiradimo priežastys gali būti įvairios, pvz., dėl nenormaliai gilaus kvėpavimo (respiracinė alkalozė), lyginant su atliekama fizine apkrova, kuris gali sukelti perteklinį deguonies šalinimą iš organizmo su iš to sekančiomis pasekmėmis ir alkalozę. Tokios plaučių hiperventiliacijos priežastimi gali būti galvos smegenų pažeidimai (pvz., augliai), poveikis į kvėpavimo centrus įvairiais toksiniais agentais (tame tarpe ir mikrobiniais toksinais), kūno temperatūros pakilimas ir kt.
Kitu atveju, alkalozė gali atsirasti sutrikus apykaitiniams procesams, kurie yra atsakingi už rūgštinės-šarminės kraujo pusiausvyros palaikymą. Pagrindinės metabolinės alkalozės formos atsiranda dėl per didelio rūgščių praradimo iš organizmo arba nepakankamo bazių šalinimo. Taipogi dėl per didelio bazių kiekio patekimo į organizmą, tame tarpe ir dėl kai kurių vaistų naudojimo, ar dėl patologinių procesų, dėl kurių atsiranda elektrolitiniai sutrikimai.
Kartais alkalozė gali atsirasti arba būna surišta su per dideliu rūgščių netekimu su skrandžio sultimis vėmimo metu;
vartojant diuretikus;
sergant kai kuriomis inkstų ir endokrininės sistemos ligomis;
kartais dėl per didelio prakaitavimo.
Dažnai alkalozė gali būti pastebima pertekliškai vartojant natrio hidrokarbonatą (geriamoji soda), norint panaikinti padidėjusį skrandžio rūgštingumą arba maistui vartojant daug šarmų turinčių produktų.
Alkalozės metu yra pastebimas įvairios kilmės elektrolitų ir vandens apykaitos sutrikimai,
deguonies apykaitos sutrikimai,
kai kurių fermentų aktyvumo sutrikimai,
kraujotakos sutrikimai,
išauga nervinis -raumeninis dirglumas,
atsiranda silpnumas,
traukuliai,
vidurių užkietėjimas,
galvos svaigimas,
galimi apalpimai,
širdies ritmo sutrikimai ir kt.