Heterochronija (hetero- + gr. chronos – laikas; sin. heterochronizmas) - 1) Bet kokio reiškinio nesavalaikiškumas. 2) Organų užuomazgų susidarymo laiko ir atskirų organų ar viso organizmo vystymosi greičio pokytis augalų ir gyvūnų, bei jų palikuonių evoliucijoje. 3) Ne vienalaikis atskirų kūno funkcinių sistemų brendimas ontogenezės metu. Terminas naudojamas įvairiose mokslo srityse. Biologijoje - ne vienalaikis atskirų organizmo funkcinių sistemų vystymasis ir formavimasis ontogenezės metu. Pedagogikoje ir psichologijoje tai glaudžiai susiję su jautrių periodų sąvoka. Kūno kultūroje ir sporte naudojama primygtinai ugdant atskiras judesių savybes vaikams. Bendrąją prasme, tai bet kokio reiškinio nesavalaikiškumas. Šis terminas dažnai vartojamas paveldimumo moksluose, norint nurodyti, kad tam tikras paveldimas bruožas palikuonims atsiskleidžia ne tame pačiame amžiuje kaip jų protėviams (vadinamasis heterochroninis paveldimumas). Embrionologijoje ir bendrojoje biologijoje apie heterochronija kalbama tais atvejais, kai koks nors bruožas individo ontogenezėje pasireiškia anksčiau arba vėliau nei atitinkamose filogenetinėse formose (nukrypimas nuo Haeckelio biogenetinio dėsnio laiko). Heterochronija taip pat vartojama onkologijoje (navikų tyrime), norint apibūdinti nesavalaikį embrioninių ląstelių dauginimąsi poembrioniniame gyvenime. Medicinoje terminas naudojamas bendrai apibūdinti augimo ir brendimo sutrikimus (pvz., vėlyvas arba ankstyvas brendimas).

Regresija (lot. regressio – judėjimas atgal) – 1) dažniausiai vartojama reikšmė – objekto vystymosi eigoje grįžimo į anksčiau praeitas stadijas, būsenas, formas ir funkcionavimo būdus procesas, mechanizmas ir rezultatas; 2) psichologijoje – psichinės gynybos forma ir mechanizmas Jai būdinga tai, kad jai įvykus, grįžtama prie primityvesnių elgesio ir mąstymo formų, kurios buvo būdingos ankstesniam ontogenetinio vystymosi etapui. Regresijos problemos, šiuolaikiniu supratimu, buvo plėtojamos Zigmundo Freudo psichoanalizėje, kur ji daugiausia buvo interpretuojama kaip psichinės gynybos mechanizmas ir libido grįžimo iš genetiškai vėlyvos vystymosi fazės į ankstesnę formą. Regresijos egzistavimą Z. Freudas pirmiausia aiškino tuo, kad „pirminė psichika“ (t. y. vaiko psichika ir psichinė patirtis) yra nesunaikinama ir visada yra suaugusio individo psichikoje, suteikdama galimybę priverstinai grįžti prie tam tikrų infantilaus psichoseksualumo formų. Z. Freudo psichoanalizėje išskiriami trys esminiai regresijos tipai: a) topinė regresija (sukeltas psichikos aparato veikimu, pasireiškianti daugiausia sapnuose, įvairiuose patologiniuose procesuose ir atminties procesuose); b) laikinas regresija (sukeltas ankstesnių psichinės organizacijos metodų veikimo, pasireiškiančio grįžimu prie anksčiau egzistavusių evoliucijos lygių, libidininės organizacijos ir santykių su objektais); c) formalioji regresija (sukeltas vaizdinių ir raiškos būdų pasikeitimo į primityvesnius, pasireiškiančio grįžimu nuo antrinių procesų prie pirminių). Manoma, kad per regresiją žmogus stengiasi išvengti psichinio diskomforto (nerimo ir pan.). Efektyviai suveikus regresijos mechanizmui, suaugęs žmogus daugelyje situacijų elgiasi kaip vaikas (atsisako priimti savarankiškus sprendimus ir veiksmus, rodo didesnę priklausomybę nuo kitų, pasiduoda akivaizdžiai nerealioms svajonėms ir pan.).

Stresas (angl. stress įtampa) - psichinės ir fiziologinės įtampos būsena, visuma organizmo apsauginių reakcijų, kurias sukelia žalingi aplinkos ar vidaus veiksniai - stresoriai. Streso teoriją 1936 sukūrė ir terminą pradėjo vartoti H. Seljė (Selye, Kanada). Iš pradžių ji buvo vartojamas tik fiziologijoje, vėliau ir psichologijoje. H. Seljė teigimu, stresas yra bendrasis adaptacinis sindromas, nespecifinė organizmo reakcija į kiekvieną nepalankų poveikį. Stresą gali sukelti fizinė ar psichinė trauma, liga. Fiziologinis stresas reiškiasi širdies ritmo, kraujospūdžio, kvėpavimo, raumenų tonuso, smegenų elektrinio aktyvumo pokyčiais, judesių koordinacijos sutrikimais. Įtampą gali sukelti įvairūs nepalankūs veiksniai, traumos. Ją sukelia išgąstis, triukšmas, konfliktai šeimoje ar darbe, kasdieniai rūpesčiai, nesaugumo pojūtis, socialinės problemos, įtemptas darbas, nuolatinė skuba ar netgi oras. Psichologinis stresas - emocine įtampa, baime, frustracija. Psichologinis stresas dar skirstomas į emocinį (susijusį su laukimu, pavojumi) ir informacinį (susijusį su sudėtingu sprendimu) stresą; elgesio stresas gali reikštis nesivaldymu, neveiklumu ir pan. Informacinio streso metu žmogus dėl pernelyg gausios informacijos nepajėgia atlikti užduočių, nespėja laiku priimti teisingų sprendimų, dėl kurių padarinių jam tenka didžiausia atsakomybė. Emocinis stresas kyla grėsmės, pavojaus situacijose. Stresas gali būti naudingas arba žalingas; tai priklauso nuo stresoriaus intensyvumo ir organizmo atsparumo. Nedidelis stresas skatina organizme gyvybines funkcijas, grūdina. Kartais įtampa gali skatinti veiklumą, kūrybiškumą, išradingumą. Įvairios streso formos sukelia psichinių procesų eigos pokyčius, emocinius poslinkius, keičia veiklos motyvaciją, sutrikdo judesius ir kalbą, keičiasi elgesys. Nuolatinė įtampa kenkia sveikatai. Galimi pokyčiai: miego, apetito sutrikimai,…

Adaptacija (lot. adaptatio - pritaikymas) - organizmo prisitaikymas, t. y. jo sandaros ir funkcijų pasikeitimas, pakitus aplinkai; prisitaikymas prie kintančių gyvenimo sąlygų. Padeda palaikyti homeostazę. Gimęs individas patenka į naujas sąlygas ir dėl to, kad išgyventų, priverstas prie jų prisitaikyti. Per gyvenimą organizmą veikiantys faktoriai nuolat kinta, todėl ir prisitaikyti tenka nuolat. Organizmą veikia gamtiniai (paros ir metų laiko, atmosferos pokyčiai, klimato ir geografinės sąlygos, aukšta ir žema temperatūra, maisto ir vandens trūkumas) ir socialiniai (darbas ir kūrybinė žmogaus veikla, mokslo ir technikos evoliucija, civilizacija, hipodinamija) veiksniai. Organizmo adaptacinei veiklai būdinga kelios elgsenos formos: dirgiklių poveikio vengimas (nuo saulės slepiamasi pavėsyje), aktyvi adaptacija (padedanti reguliaciniams mechanizmams - šiltoje aplinkoje prakaituojama, kopiant į kalną, dažniau ir giliau kvėpuojama), pasyvi adaptacija - pasyvi organizmo sąveika su dirgikliu ir nereagavimas į jį. Adaptacijos pradinė fazė yra pavojaus, kuri atsiranda, veikiant fiziologiniam arba patogeniniam faktoriui, keičiantis aplinkos sąlygoms. Sujaudinama centrinė nervų sistema, pakinta kraujospūdis ir kvėpavimas. Pereinamosios fazės (perėjimo į pastovią adaptaciją) metu centrinėje nervų sistemoje formuojasi valdymo mechanizmai, pakinta medžiagų apykaita, suaktyvėja antinksčių žievės adaptacinė hormonų veikla. Pastovios adaptacijos fazei būdinga audinių membranų, ląstelių ir viso organizmo homeostazė. Organizmas įgyja specifinį ir nespecifinį atsparumą. Dezadaptacijos fazėje sutrinka anabolizmo, katabolizmo ir fiziologinių sistemų sąveika, pakinta organizmo pastovumo rodikliai, vėl aktyvinamas kvėpavimas ir kraujotaka, eikvojama daug energijos. Reiškiasi tada, kai funkcinis aktyvumas veikiamas naujose sąlygose priartėja prie ekstremalių. Kai organizmo neveikia adaptaciją sukėlę faktoriai,…

Socialinė adaptacija - asmenybės prisitaikymas prie socialinės aplinkos. Socialinė adaptacija turinį sudaro asmenybės socialinių poreikių patenkinimo dinamika. Nuo biologinės adaptacijos socialinė skiriasi tuo, kad nepatenkinus socialinių poreikių, organizmas nežūva, bet jo gyvavimas pasidaro sudėtingesnis jam pačiam ir aplinkiniams. Socialinė adaptacija reiškia optimalią reakciją į socialinį dirgiklį. Tinkamo ar beveik tinkamo reagavimo į dirgiklį būdai gali būti įvairūs. Žmogus paprastai daro klaidų, tik svarbu, kad klaidos nekeistų pagrindinės elgesio krypties. Prisitaikydamas prie socialinės aplinkos, tenkindamas socialinius poreikius, jis savo elgesiu kuria socialinius padarinius. Kai adaptacija adekvati, asmenybė susikuria palankius socialinius padarinius (pvz., teigiamą nuostatą į ją pačią), ir tai lengvina tolesnę socialinę adaptaciją. Kai adaptacija neadekvati, sukuriami neigiami socialiniai padariniai, kurie dar labiau apsunkina socialinę adaptaciją. Pavyzdžiui, teisės pažeidimo padarinys yra ne vien tik laisvės atėmimas, bet ir nepalankių nuostatų į save, nepasitikėjimo suformavimas. Dėl to neadekvačios adaptacijos žmogus ilgainiui turi reaguoti ne tik į pradinį poreikį arba problemą, bet ir į papildomas problemas, kurias sukelia neadekvatus elgesys. Skiriami ontogenetinis ir situacinis socialinės adaptacijos aspektai. Ontogenetiniu požiūriu adekvatiškumą lemia tai, ar žmogus realizuoja socialinius poreikius pagal savo amžiaus galimybes. Ontogenetinis adaptacijos aspektas reiškia tai, kad žmogus sprendžia problemas vis nauju, aukštesniu lygiu. Naujas amžiaus periodas reikalauja ir naujų adaptacijos būdų. Situacinis adaptacijos aspektas reiškia prisitaikymą prie konkrečios situacijos. Abu aspektai yra susiję. Adaptacija kurioje nors situacijoje gali būti ankstesnių įvykių tęsinys, antra vertus, tam tikra situacija gali būti tolesnio specifinio…

Adaptacijos sindromas (prisitaikomasis sindromas) - žmogaus ar gyvūno organizmo savigynos reakcijos į stiprius ir ilgai trunkančius nepalankius veiksnius - stresorius. Stresoriaus sukelta funkcinė organizmo būsena vadinama stresu. Adaptacijos sindromo savoką 1936 pirmasis pradėjo vartoti Kanados fiziologas H. Selje. Adaptacijos sindromo raida gali turėti 3 stadijas: nerimo (mobilizuojamos organizmo savigynos reakcijos), priešinimosi (padidėja organizmo atsparumas stresoriams), baigiamąją (arba būsena stabilizuojasi ir organizmas atsigauna, arba visiškai išsenka ir žūva). Adaptacijos sindromas yra organizmo, patekusio į labai nepalankias sąlygas, nespecifinių reakcijų visuma. Pakitus aplinkos sąlygoms, norint išsaugoti homeostazę pakinta daugelio organizmo sistemų veikla. Tuos pakitimus vadiname prisitaikymu (adaptacija). Nepalankioms sąlygoms veikiant tik kurią nors organizmo vietą, atsiranda vietinis uždegiminis adaptacijos sindromas, veikiant visą organizmą - bendrasis, kuris gali sukelti stresą. Šio sindromo ištiktas organizmas tampa ligotos būsenos. Jam būdingos 3 stadijos: nerimo stadija, pasipriešinimo stadija ir išsekimo stadija. Esant bendrajam adaptacijos sindromui, sutrinka organizmo fiziologinės funkcijos, homeostazė (vidaus terpės sudėties pastovumas), atsiranda pavojaus (nerimo) stadija. Ši stadija atsiranda organizmą veikiant stipriems ir staigiems dirgikliams, kurių poveikiui jis nėra pasirengęs. Jos metu galima šoko organizmo būklė, aktyvinamos įvairios sistemos (pvz., pagumburio, posmegeninės liaukos, antinksčių). Svarbių sistemų veikla aktyvina išsiskyrę dideli kortikoliberino, kortikotropino, kortizolio, taip pat adrenalino, somatotropino ir tirotropino kiekiai. Vėliau prasideda rezistencijos (atsparumo, prisitaikymo) stadija, per kurią homeostazė atsistato, organizmas įgyja atsparumą veikiančiam dirgikliui ir gali prisitaikyti prie naujų sąlygų. Tęsiantis įtampai (stresui) ir didėjant kortikosteroidų poreikiams, ilgainiui mažėja hipertrofavusių antinksčių funkcinis…

Goniometras (gr. gonia - kampas, metron - matas) - prietaisas, skirtas kampams matuoti. 1) Įtaisas kristalų ir prizmių kampams matuoti bei polikristalų struktūrai tirti. T. y. prietaisas kampams tarp plokščių kietųjų kūnų paviršių matuoti. Naudojamas kristalografijoje, geodezijoje ir kt. 2) Antropologinis prietaisas veido, galvos (kaukolės), kūno dalių kampiniams matmenims matuoti. Dažnai naudojamas pirštų sąnarių judesių ampliutudei matuoti. Goniometrų rūšys:1. Mechaninis goniometras - paprastas įrankis su gradiruota skale ir judančiu žymekliu; dažnai naudojamas: matematikoje ir geometrijoje (panašus į transportyrą); technikoje (pvz., matuojant detalių kampus); statyboje (pvz., matuojant kampus tarp paviršių). 2. Medicininis (ortopedinis) goniometras – naudojamas fizioterapijoje, ortopedijoje, sporto medicinoje kūno sąnarių judesiams matuoti (pvz., kelio, alkūnės ar peties lenkimo kampą). 3. Optinis ar elektroninis goniometras - naudojamas fizikoje, chemijoje ar kristalografijoje matuojant šviesos lūžio ar atspindžio kampus.

Empirizmas (gr. empeiria – patyrimas) - mokymas pažinimo teorijoje, svarbiausiu ar vieninteliu pažinimo (žinių) šaltiniu laikanti jutiminį patyrimą, teigiantis, kad visas žinojimas pagrindžiamas patyrime ir patyrimo būdu. Empirizmas arba pažinimo teorija, atsirado III a. pr. m. e. Graikijoje. Empirizmas pabrėžia patirties, įrodymų svarbą, suvokimą per jutimo receptorius. Žinios, įgytos stebint ir eksperimentuojant, turi daug didesnę praktinę reikšmę nei gautos vien tik loginiais samprotavimais. Empirizmas paprastai laikoma filosofinė kryptis, teigianti, kad visa žinios kyla iš patyrimo, ypač iš jutiminės patirties (to, ką matome, girdime, liečiame ir t. t.). Kitaip tariant, mes nieko negalime žinoti, kol to nepatiriame. Patirtis yra pažinimo šaltinis. Žmogaus protas gimstant nėra užpildytas žiniomis, stebėjimas ir eksperimentas yra patikimiausi būdai pažinti pasaulį. Žinios turi būti patvirtinamos faktais, o ne vien loginiu mąstymu ar intuicija. Idealistinis empirizmas (Berklis, Hiumas, Machas, Avenarijus, Bogdanovas, šiuolaikinis loginis empirizmas ir t. t.) apriboja patyrimą pojūčių arba vaizdinių visuma, neigdamas, kad patyrimo pagrindą sudaro objektyvus pasaulis. Materialistinis empirizmas (F. Bekonas, Hobsas, Lokas, XVIII a. prancūzų materializmas) laikosi nuomonės, kad jutiminio patyrimo šaltinis yra objektyviai egzistuojantis išorinis pasaulis. Tačiau pagrindinis priešingumas tarp empirizmo ir racionalizmo reiškiasi, ne sprendžiant žinojimo kilmės arba šaltinio klausimą: kai kurie racionalistai sutinka, kad prote nėra nieko, ko anksčiau nebūtų buvę pojūčiuose. Svarbiausias nesutarimo punktas yra tai, kad empirizmas visuotinį ir būtiną žinių pobūdį kildina ne iš paties proto, o iš patyrimo. Kai kurie empirikai (pvz., Hobsas, Hiumas), racionalizmo veikiami,…

Racionalizmas (lot. rationalis - protingas) - tai filosofinė kryptis, teigianti, kad tikrasis pažinimas kyla iš proto, o ne iš pojūčių. Racionalistai mano, kad žmogaus protas yra pagrindinis ir patikimiausias tiesos šaltinis, o kai kurios žinios gali būti įgimtos arba pasiekiamos logiškai mąstant, nepriklausomai nuo patirties. 1. Pažinimo teorijoje mokymas, kad visuotinumas ir būtinumas - loginiai tikrojo žinojimo požymiai - negali būti išvesti iš patyrimo ir jo apibendrinimų; jie gali būti paimti tik iš paties proto: arba iš protui įgimtų sąvokų (Dekarto įgimtų idėjų teorija), arba iš sąvokų, egzistuojančių tik įgimtų gabumų, proto polinkių pavidalu. Patyrimas jų atsiradimui darąs tam tikrą skatinamąjį poveikį, tačiau besąlyginio visuotinumo ir besąlyginio būtinumo pobūdį jiems suteikią ankstesni už patyrimą ir nuo jo neva nepriklausantys proto įžvelgimai arba apriorinės formos. Šia prasme racionalizmas priešingas empirizmui. Racionalizmas atsirado, mėginant paaiškinti matematikos ir matematinės gamtotyros tiesų logines ypatybes. Jo atstovai XVII a. - Dekartas, Spinoza, Leibnicas, XVIII a. - Kantas, Fichtė, Selingas, Hegelis. Racionalizmo ribotumas yra tai, kad jis neigia visuotinumo ir būtinumo atsiradimą iš patyrimo. Racionalizmas absoliutina besąlygišką šių loginių požymių pobūdį, nežino dialektikos, būdingos žinojimo perėjimui nuo mažesnio visuotinumo ir būtinumo prie vis didesnio ir besąlygiškesnio. Racionalizmas daugiapusiškai pasireiškia įvairiose žinojimo srityse: psichologijoje racionalizmas į pirmą vietą kelia intelektines psichines funkcijas, laikydamas, pvz., valią protu (Spinoza); etikoje - racionalinius moralinės veiklos motyvus ir principus; estetikoje racionalinį (intelektualinį) kūrybos pobūdį. Visais šiais atvejais racionalizmas reiškia tikėjimą…

Kreatininas – 1,5-dihidro-2-imino-1-metil-4(4H)-imidazolonas; ciklinis junginys. Kreatino fosfatas, netekęs savo fosfatinės grupės, raumenyse virsta kreatino anhidridu – kreatininu, kuris pašalinamas su šlapimu. Kreatininas yra galutinis kreatino apykaitos metabolitas, jo koncentracija kraujo serume normos būsenoje yra pastovi – apie 65 – 106 µmol/l; vyrų vidurkis – 88 µmol/l, moterų vidurkis – 70 µmol/l. Kreatinino susidarymas organizme yra beveik pastovus dydis – maždaug 2 % kreatino virsta kreatininu per 24 val. Kreatinino susidarymas labiau priklauso nuo raumenų masės negu nuo kūno masės. Šis dydis nekinta, esant sepsiui, traumoms, karščiuojant, nepriklauso nuo organizmo hidratacijos, mažai priklauso ir nuo baltymų vartojimo. Kreatinino kiekis kraujyje yra svarbus inkstų veiklos rodiklis. Kreatinino kiekis kraujyje priklauso nuo žmogaus bendros raumeninės masės apimties, todėl vyrų kreatinino norma bus didesnė nei moterų. O kadangi raumeninio audinio apimtys labai greitai nekinta, tai kreatinino lygis kraujyje yra pakankamai pastovus. Jo kiekio kraujyje sumažėjimas diagnostinės reikšmės neturi, pagrinde stebimas jo padidėjimas virš normos ribų. Vyrams šios normos ribos kraujyje yra 71-115 µmol/l (kituose šaltiniuose ji yra 60-110 μmol/l), moterims 53-88 µmol/l. (kt.š. 45-90 μmol/l). Žinoma, šis lygis turi būti nustatomas atsižvelgiant į kiekvieno asmens raumeninės masės apimtį. Žmonės, turintys didesnę raumeninės masės apimtį, turės ir didesnį kreatinino lygį. Pvz., kultūristas turi didesnę bendrą raumeninę masę ir esant kreatinino lygiui kraujyje apie 150 μmol/l jis normaliai jaučiasi, o inkstų funkcijos taipogi yra normoje. Bet štai, 110 μmol/l kreatinino lygis kraujyje pas vyresnio amžiaus…