Adaptacija (lot. adaptatio – pritaikymas) – organizmo prisitaikymas, t. y. jo sandaros ir funkcijų pasikeitimas, pakitus aplinkai; prisitaikymas prie kintančių gyvenimo sąlygų. Padeda palaikyti homeostazę.

Gimęs individas patenka į naujas sąlygas ir dėl to, kad išgyventų, priverstas prie jų prisitaikyti. Per gyvenimą organizmą veikiantys faktoriai nuolat kinta, todėl ir prisitaikyti tenka nuolat. Organizmą veikia gamtiniai (paros ir metų laiko, atmosferos pokyčiai, klimato ir geografinės sąlygos, aukšta ir žema temperatūra, maisto ir vandens trūkumas) ir socialiniai (darbas ir kūrybinė žmogaus veikla, mokslo ir technikos evoliucija, civilizacija, hipodinamija) veiksniai.

Organizmo adaptacinei veiklai būdinga kelios elgsenos formos: dirgiklių poveikio vengimas (nuo saulės slepiamasi pavėsyje), aktyvi adaptacija (padedanti reguliaciniams mechanizmams – šiltoje aplinkoje prakaituojama, kopiant į kalną, dažniau ir giliau kvėpuojama), pasyvi adaptacija – pasyvi organizmo sąveika su dirgikliu ir nereagavimas į jį.

Adaptacijos pradinė fazė yra pavojaus, kuri atsiranda, veikiant fiziologiniam arba patogeniniam faktoriui, keičiantis aplinkos sąlygoms. Sujaudinama centrinė nervų sistema, pakinta kraujospūdis ir kvėpavimas. Pereinamosios fazės (perėjimo į pastovią adaptaciją) metu centrinėje nervų sistemoje formuojasi valdymo mechanizmai, pakinta medžiagų apykaita, suaktyvėja antinksčių žievės adaptacinė hormonų veikla. Pastovios adaptacijos fazei būdinga audinių membranų, ląstelių ir viso organizmo homeostazė. Organizmas įgyja specifinį ir nespecifinį atsparumą.

Dezadaptacijos fazėje sutrinka anabolizmo, katabolizmo ir fiziologinių sistemų sąveika, pakinta organizmo pastovumo rodikliai, vėl aktyvinamas kvėpavimas ir kraujotaka, eikvojama daug energijos. Reiškiasi tada, kai funkcinis aktyvumas veikiamas naujose sąlygose priartėja prie ekstremalių. Kai organizmo neveikia adaptaciją sukėlę faktoriai, jis praranda tuo metu įgytas morfologines ir funkcines savybes, ir adaptacija išnyksta.

Adaptaciją reguliuoja humoraliniai (veikiant hipotaliamui, hipofizei, antinksčių žievei) ir nerviniai (vyraujančio nervų sistemos židinio dominantės principu) mechanizmai. Prisitaikyti prie išorės veiksnių padeda treniruotė, įgūdžiai, organizmo atsparumas, imuninės sistemos būklė.

Adaptacinės organizmo reakcijos į įvairius nepalankius didesnio intensyvumo poveikius turi bendrų bruožų ir vadinamos adaptacijos sindromu. Skiriamos šios adaptacijos fazės: pirminės dekompensacijos, dalinės kompensacijos ir visiškos kompensacijos.

Prisitaikančio organizmo kinta visi lygmenys – nuo molekulinio iki veiklos psichologinio reguliavimo. Prisitaikymo prie ekstremalių sąlygų sėkmę daug lemia funkcinė ir psichinė žmogaus būsena, jo treniruotumas.

(T. p. žr. Socialinė adaptacija. ir Adaptacijos sindromas.)